TSRS kariuomenės daliniai 1940 metų birželio 15-ąją peržengia Lietuvos Respublikos sieną. LCVA nuotr.

Lemtinga vasaros diena

Lemtinga vasaros diena

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/1940 metų birželį prasidėjusi okupacija bei vėliau sekusi aneksija papildė Lietuvos valstybės archyvus tautos skausmą ir netektis liudijančiais dokumentais.

1940 metų birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga įteikė Lietuvai ultimatumą. Jame buvo reikalaujama teismui atiduoti tuometinį vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, sudaryti palankią Sovietų Sąjungai vyriausybę ir įsileisti neribotą skaičių Raudonosios armijos karių į Lietuvą.

Lietuvai sutikus nesipriešinti, jau kitą dieną prasidėjo okupacija – 15 valandą svetima kariuomenė peržengė šalies sienas.

Visi šie sprendimai atsispindi archyviniuose dokumentuose, kuriuos istorikai tyrinėja iki šiol.

1939 metų rugpjūčio 23 diena, Maskva. Nacistinės Vokietijos ir SSRS užsienio reikalų ministrai Joachimas fon Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašo ne tik paktą – nepuolimo sutartį, bet ir slaptus protokolus, kuriais abi šalys pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą. LCVA nuotr.

1939 metų rugpjūčio 23 diena, Maskva. Nacistinės Vokietijos ir SSRS užsienio reikalų ministrai Joachimas fon Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašo ne tik paktą – nepuolimo sutartį, bet ir slaptus protokolus, kuriais abi šalys pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą. LCVA nuotr.

Turėjo numatyti pasekmes

Slapti 1939 metų rugpjūčio 23 dienos ir vėlesni Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimai, kuriais pasidalyta įtakos sritimis, nulėmė visą virtinę tragiškų įvykių – ir 1940-ųjų Lietuvos okupaciją, ir represijas, trėmimus. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo istoriko Gintauto Miknevičiaus, 1939-ųjų Ribentropo-Molotovo paktas buvo tarsi signalas pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Juk Vokietija užsitikrino Sovietų Sąjungos nesikišimą, taip pat paramą puolant Lenkiją.

Suokalbininkams įžengus į Lenkiją, dar tais pačiais metais sovietų okupuotose jos teritorijose prasidėjo areštai ir trėmimai. Ši represijų banga, pasak G. Miknevičiaus, užgriebė ir Lietuvos piliečius, gyvenusius Lenkijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Suėmimų neišvengė inteligentai, lietuvių mokytojai, tarnautojai… Ten gyveno ir nemažai iš Rusijos pabėgusių emigrantų, kurių represijos buvo grindžiamos sovietų retorika, neva areštai taikyti buvusiems baltagvardiečiams. Vis pasiekdavusios žinios apie tai, kas iš tikrųjų vyksta lenkų žemėse, – per pranešimus nuo pasienio, iš pabėgėlių lūpų, – bylojo, kas gali laukti ir Lietuvos.

Tad Lietuva žinojo tiesą, neabejoja G. Miknevičiaus. „Ir Lietuva turėjo numatyti, kas laukia, jeigu bus okupuota“, – priduria vyriausiasis istorikas.

Archyvuose yra ir tragiškų tų dienų Lenkijoje liudijimų. Jis pasakoja pats aptikęs informacijos apie Lietuvoje mažai žinomą tragišką atvejį, nutikusį 1940 metų pavasarį pasienyje.

Kaimynystėje gyveno dvi šeimos, tačiau viena liko Lietuvos, o kita atsidūrė Sovietų Sąjungos okupuotoje teritorijoje. Tačiau vaikai nebūtų vaikai – dažnai iš Lietuvos nubėgdavo pas netoliese gyvenusį dėdę.

„Kartą, kai jie nusprendė apsilankyti, dėdės šeimą jau trėmė. Šis liepė vaikams sprukti, nes išveš į Sibirą. Jie leidosi bėgti, o sovietai – šaudyti. Berniukas išsigando ir sustojo, o mergaitė spėjo perbėgti sieną. Sovietai pašovė ją – dešimties metų vaiką – jau Lietuvos teritorijoje. Įėjo ginkluoti į mūsų teritoriją ir norėjo išnešti“, – pasakoja istorikas.

Tokie kėslai nepavyko, nes išgirdę šūvius, atlėkė Lietuvos pasienio policininkai ir neleido. Kas nutiko berniukui, nežinia. Archyvuose tik yra išlikęs motinos laiškas, liudijantis, kad moteris bandė išsiaiškinti, kas nutiko jos sūnui.

Molotovo ir Ribentropo paktas, sudarytas Stalino ir Hitlerio iniciatyva, buvo vienas ciniškiausių XX amžiaus politinių suokalbių. Nuotraukoje dešinėje – Josifas Stalinas su Viačeslavu Molotovu. Kairėje – slaptas papildomas protokolas prie Vokietijos ir TSRS 1939 metų rugsėjo 28 dienos draugystės ir sienos sutarties, kuriuo pakeistas rugpjūčio 23-iąją pasirašytas toks pat slaptas protokolas ir nulemta Lietuvos ateitis: dokumente nurodoma, kad Lietuvos valstybės teritorija vis dėlto patenka į Sovietų Sąjungos įtakos sferą. LCVA nuotr.

Molotovo ir Ribentropo paktas, sudarytas Stalino ir Hitlerio iniciatyva, buvo vienas ciniškiausių XX amžiaus politinių suokalbių. Nuotraukoje dešinėje – Josifas Stalinas su Viačeslavu Molotovu. Kairėje – slaptas papildomas protokolas prie Vokietijos ir TSRS 1939 metų rugsėjo 28 dienos draugystės ir sienos sutarties, kuriuo pakeistas rugpjūčio 23-iąją pasirašytas toks pat slaptas protokolas ir nulemta Lietuvos ateitis: dokumente nurodoma, kad Lietuvos valstybės teritorija vis dėlto patenka į Sovietų Sąjungos įtakos sferą. LCVA nuotr.

Nebuvo kam užstoti

Vis dėlto 1940 metų birželio įvykiai Lietuvoje glaudžiau susisiejo su vokiečių puolimu Prancūzijoje nei įvykiais Lenkijoje.

Pasak G. Miknevičiaus, dar birželio 3-iąją sovietai prie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių sienų stovėjusioms įguloms davė signalą pasirengti puolimui – kariuomenė pradėta koncentruoti prie sienos. Pateisinti okupaciją ketinta nepagrįstais kaltinimais Lietuvai raudonarmiečių grobimu.

„Lietuva turėjo numatyti, kas laukia, jeigu bus okupuota.“

G. Miknevičius, istorikas

Tokia propaganda, G. Miknevičiaus žiniomis, pradėta rūpintis dar gegužę. Ir net dieną prieš okupaciją Lietuvos policija išaiškino Alytuje sąmokslininkus, turėjusius pagrobti mieste stovėjusios sovietų įgulos karį. Tai būtų buvę įsiveržimo pretekstas, bet jo nebeprireikė. Kai 1940 metų birželio 14-ąją krito Paryžius, sovietai, anot istoriko, nutarė veikti ir perimti Baltijos šalis.

Okupacijos laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai – kitos Europos valstybės jau rūpinosi kiekviena savo likimu. Prancūzijoje šeimininkaujant naciams, net Anglija, ką tik spėjusi išvesti iš ten savuosius dalinius, nebesijautė saugi. O JAV, G. Miknevičiaus teigimu, tuo metu buvo neutralios ir nelabai kišosi į Senojo žemyno reikalus.

Vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas Kaune pasirašo Liaudies seimo 1940 metų liepos 21 dienos deklaraciją, pritariančią Lietuvos prijungimui prie TSRS. LCVA nuotr.

Vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas Kaune pasirašo Liaudies seimo 1940 metų liepos 21 dienos deklaraciją, pritariančią Lietuvos prijungimui prie TSRS. LCVA nuotr.

Tik laiko klausimas

Lietuvai ir iš dalies Latvijai okupuoti buvo parengta 246 000 kareivių, 2 619 pabūklų ir minosvaidžių, 1 722 tankai, 1 075 lėktuvai.

Užimant Lietuvą dalyvavo Baltarusijos karinės apygardos pajėgos. Be to, priduria G. Miknevičius, nereikia pamiršti, jog tuo metu ir pačioje Lietuvoje jau kurį laiką buvo sutelktos sovietų pajėgos: prie Vilniaus, Rukloje, Alytuje – iš viso apie 24 000 karių.

„Jau vien jie beveik prilygo Lietuvos kariuomenei, nes anuomet šią sudarė 28 000 kareivių“, – pabrėžia istorikas.

Be to, mūsų teritorijoje stovėjo bemaž 150 sovietų tankų, o Lietuva jų turėjo apie 40. Prasidėjus deryboms dėl ultimatumo, Rukloje stovėjusi sovietų tankų brigada gavo įspėjimą ruoštis žygiui į Kauną. Jų užduotis buvo perimti tiltus per Nemuną ir Nerį, kitus strategiškai svarbius objektus, tokius, kaip geležinkelio stotis ir panašiai.

Visiškai užimti Lietuvą prireikė trijų dienų. Vyriausybė pakeista į klusniai vykdžiusią gaunamus nurodymus, paleisti politiniai kaliniai. Prasidėjo pirmieji areštai.

Sukontroliuoti visas valdžios institucijas prireikė daugiau laiko – reikėjo perimti visas savivaldybes, kiekvieną įstaigą.

Pasak istoriko, Lietuva dar tebebuvo formaliai nepriklausoma, o jau buvo sudaryta Pabaltijo karinė apygarda ir daliniai pajungiami Sovietų Sąjungai. Tai niekais paverčia kalbas apie sovietų okupaciją kaip „pačios liaudies pasirinkimą“ ir „sovietai neva negalvojo aneksuoti“ – dokumentai aiškiai rodo, jog vykdyta tikslinė operacija.

„Ir buvo tik laiko klausimas, kada Lietuvą visiškai prijungs prie Sovietų Sąjungos“, – sako G. Miknevičius.

Lietuvos vyriausybės birželio 16 dienos pareiškimas spaudai apie TSRS birželio 14-osios ultimatumo priėmimą. LCVA nuotr.

Lietuvos vyriausybės birželio 16 dienos pareiškimas spaudai apie TSRS birželio 14-osios ultimatumo priėmimą. LCVA nuotr.

Pasieniečiams pranešti pamiršo

Populiarioji istorijos traktuotė teigia, kad Lietuva okupuota nepaleidusi nė vieno šūvio. Tačiau G. Miknevičiaus sako, jog stereotipas apie taikų sovietų įžengimą į Lietuvos teritoriją šiai nuolankiai nusileidus neturi nieko bendra su tikrove, kuri veikiau primena Medininkų tragedijos atgarsius.

Istoriko pasakojimu, buvo užpultos kelios mūsų pasienio užkardos. Pirmąja sovietų auka tapo Varėnos rajone, Ūtos pasienio sargyboje žuvęs iš Panevėžio krašto kilęs pasienio policininkas Aleksandras Barauskas. 1940 metų birželio 15-ąją paryčiais grupė sovietų kareivių apšaudė pasienio sargybos būstinę, susprogdino granatą. Įsiveržę į patalpas, jėga išvedė sargybos viršininką A. Barauską, kelis kartus kirto kardu, o kitas sovietų kareivis iššovė į galvą. Pakeliui pas gydytoją Lietuvos pareigūnas mirė.

G. Miknevičius sako žinantis bent du atvejus – ir neatmetantis, kad tokių galėjo būti ir daugiau, – kai Lietuvos pasienio policija lemtingąjį birželio rytą paleido šūvius į sovietus. Vienoje vietoje atidengė ugnį ir neleido eiti, kitoje vietoje apšaudė sovietų tankų koloną, tai privertė okupantus kuriam laikui sustoti.

Tikėtina, jog pasienio policija dar nežinojo, kad sovietus reikia praleisti. Mat, pasak istoriko, pirmiausia apie Lietuvos vyriausybės sprendimą skubėta pranešti Lietuvos kariuomenės daliniams, kurie turėjo parengtą planą. Juo remiantis, priešiškai kariuomenei įžygiavus į Lietuvą ir nesant įsakymo nesipriešinti, kariuomenė automatiškai turėjo pradėti priešintis ir be įsakymo.

„Dėl to pirmiausia buvo perspėti Lietuvos kariuomenės dalinių vadai – kad jokiu būdu nesipriešintų. O pasienio policija priklausė Vidaus reikalų ministerijai – juos paprasčiausiai pamiršo…“ – konstatuoja G. Miknevičius.

Iš Krekenavos valsčiaus Butrimonių kaimo kilęs pasienietis, Šaulių sąjungos narys Aleksandras Barauskas tapo pirmąja sovietų okupacijos auka. Viduryje – telegrama Lietuvos pasiuntinybei Maskvoje, kurioje pranešama apie Raudonosios armijos karių įvykdytą Lietuvos pasienio policijos sargybos būstinės Ūtoje apšaudymą ir A. Barausko žūtį. Dešinėje – kryžius ir atminimo ženklas 1940 metų birželio 15 dieną 2-osios Ūtos pasienio sargybos būstinėje mirtinai sužeistam šios sargybos viršininkui. LCVA, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotrauka

Iš Krekenavos valsčiaus Butrimonių kaimo kilęs pasienietis, Šaulių sąjungos narys Aleksandras Barauskas tapo pirmąja sovietų okupacijos auka. Viduryje – telegrama Lietuvos pasiuntinybei Maskvoje, kurioje pranešama apie Raudonosios armijos karių įvykdytą Lietuvos pasienio policijos sargybos būstinės Ūtoje apšaudymą ir A. Barausko žūtį. Dešinėje – kryžius ir atminimo ženklas 1940 metų birželio 15 dieną 2-osios Ūtos pasienio sargybos būstinėje mirtinai sužeistam šios sargybos viršininkui. LCVA, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotrauka

Netikėjo tokiu posūkiu?

Vietos gyventojų reakcijos į svetimos valstybės kariuomenę, kaip ir galima tikėtis, būta visokios. Visgi sprendžiant iš archyvuose sukauptų dokumentų, atėjūnai sutikti su nerimu.

„Žmonės tiesiog nežinojo, kas bus. Dar pati Vyriausybė vylėsi, jog Lietuva bus Sovietų Sąjungos protektoratas, vykdys savo politiką. Niekas nesitikėjo visiškos okupacijos“, – sako G. Miknevičius.

Tikrosios 1940 metų birželio 15-osios pasekmės tapo akivaizdžios lygiai po metų, prasidėjus masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams, nors masiniai areštai ir represijos vykdyti kone nuo okupacijos dienos. Ir pirmiausia buvo suimti vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis – pareigūnai, kuriuos Maskva ultimatume reikalavo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Latvijoje, Estijoje įvykiai klostėsi analogiškai.

G. Miknevičiaus manymu, okupacijos mastai tapo sukrečiančia staigmena Lietuvai. Tų įvykių liudininkų atsiminimuose dažnai pabrėžiamas kariškių ryžtas perimti situaciją į savo rankas – kad kai kurie, ypač jaunesnieji vadai, ėjo pas vyresniuosius prašydami duoti leidimą priešintis.

Toks tylus maištas tęsėsi dar kurį laiką – istorikas sako pats archyvuose aptikęs tai liudijančių faktų. Pavyzdžiui, kai 1940 metų pabaigoje į sovietinius dalinius performuotos Lietuvos kariuomenės kariai buvo ruošiami duoti priesaiką.

„Yra užfiksuota atvejų, kai paprasti kareiviai atsisakydavo duoti priesaiką, – sako G. Miknevičius. – O karininkai, ypač vyresnieji, nė vienas neatsisakė…“

Vieno pulko vado atsiminimuose istorikas priduria radęs ir kitą mitą apie išskėstomis rankomis Lietuvoje priimtus okupantus griaunantį faktą. Karininko akivaizdoje priesaiką sovietams atsisakęs duoti kareivis tobulai atitiko šių sukurtą ideologinį įvaizdį – kilęs iš vargingos valstiečių šeimos, bežemis.

Nuo birželio 13-osios visiškai Lietuvai užimti prireikė trijų dienų. Po prasidėjo areštai ir kitos represijos. Nuotraukoje – Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos viršininko liepos 11 dieną pasirašytas orderis dėl buvusio Lietuvių tautininkų sąjungos Panevėžio apylinkės pirmininko Balio Galvydžio suėmimo ir suimtojo nuotrauka. LYA nuotr.

Nuo birželio 13-osios visiškai Lietuvai užimti prireikė trijų dienų. Po prasidėjo areštai ir kitos represijos. Nuotraukoje – Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos viršininko liepos 11 dieną pasirašytas orderis dėl buvusio Lietuvių tautininkų sąjungos Panevėžio apylinkės pirmininko Balio Galvydžio suėmimo ir suimtojo nuotrauka. LYA nuotr.

Istorija be įrašų

Kiek, be archyvuose sukauptų, dokumentų apie to meto įvykius prarasta, G. Miknevičius sako nežinantis – neįmanoma pasakyti, kiek iš viso jų buvo. Tačiau jam pačiam tyrinėjant teko susidurti su informacijos trūkumu. Pavyzdžiui, 1940-ųjų birželio 15 dienos pasienio postų pranešimuose istorikas rado vos kelis įrašus apie anksčiau aprašytus įvykius. Kituose jokių žinių nelikę, nors, kaip pabrėžia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas, įrašai pasienio postų žurnaluose turėjo būti daromi kasdien.

Kodėl apie birželio 15-ąją ir porą dienų vėliau nėra nė žodžio, istoriko manymu, galima tik spėlioti: gal jie nedaryti visai, gal išplėšti su žurnalų lapais.

„Todėl kaip vyko perėmimas, ką tądien matė pasieniečiai – tokių įrašų neteko matyti“, – apgailestauja jis.

Visgi remiantis policijos įvykių suvestinėmis galima susidaryti vaizdą apie okupacijos atneštą chaosą. Pasak G. Miknevičiaus, prisidengusieji sovietų retorika apie išnaudotojus skriaudikus, ėmė mušti policininkus, pulti šaulius, tuo laiku saugojusius kai kuriuos objektus. Yra fiksuota, jog raudonarmiečiai juos nuginklavo.

Kriminaliniai nusikaltėliai irgi naudojosi proga – pasipelnyti sukčiaudami. G. Miknevičiaus pasakojimu, kiek vėliau būta net tokių atvejų, kad kai kurie paleisti iš kalėjimų recidyvistai eidavo per žmones apsimesdami smetoninio režimo aukomis ir reikalaudavo pinigų.

Skaičiai

Per sovietų okupaciją įkalinta ir ištremta 280 000 Lietuvos piliečių.
1940 metų birželio 15 – 1941 metų birželio 22 dienomis buvo įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 000 šalies gyventojų, 1944–1953 metais – suimta ir įkalinta 186 000 Lietuvos žmonių, ištremta – 118 000. Per tą patį laiką žuvo 20 500 partizanų ir jų rėmėjų, lageriuose ir kalėjimuose buvo pražudyta apie 25 000, tremtyje – dar 28 000. 1954–1986 metais dėl politinių motyvų suimta ir įkalinta tūkstantis žmonių.
Nacių Vokietijos okupacijos metais 1941 birželio 22 – 1944 metų liepą buvo įkalinta, išvežta į koncentracijos stovyklas – 29 500 žmonių, nužudyta 240 000, iš jų apie 200 000 – žydų. Taip pat priverstiniams darbams į Vokietiją išvežta 60 000 asmenų.
1940–1941-aisiais, 1944–1947 ir 1957–1960 metais buvo priversti išvykti ir repatrijuoti 496 000 lietuvių, lenkų, vokiečių ir Klaipėdos krašto žmonių.
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO INF.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų