Prasidėjusi nuo tėvų namuose rastos mažytės nuogos undinėlės skulptūrėlės, I. Puidokienės aistra porcelianui tęsiasi jau tris dešimtmečius. P. Židonio nuotraukos

Lėktuvų pašonėje trapus porcelianas

Ką turi bendro aviacija ir porcelianas?

Iš pažiūros tai jokių sąlyčio taškų neturinčios sritys. Visgi jas vienija didžiulė aistra ir be galo trapus grožis, kuriame telpa ir amžinybė, ir laikinumas. Kaip tai dera tarpusavyje, nuo šiol galima pamatyti vienintelėje tokioje porceliano galerijoje Lietuvoje, įkurtoje labai netipiškoje vietoje – Panevėžio pašonėje, Įstros lėktuvų muziejaus patalpose.

Mažaisiais Panevėžio valdovų rūmais jau spėtoje pakrikštyti galerijoje – per tūkstantis itin trapių, net ne vieną šimtmetį skaičiuojančių senųjų manufaktūrų dirbinių. Kiekvienas jų dvelkia prabanga, susimaišiusia su romantikos, svajonių ar net iliuzijų apie kitokį gyvenimą kvapais, tiesiančiais paslaptingą istorijos šleifą tarp praeities ir dabarties.

Ištraukė iš dėžių

Kone tris dešimtmečius rinkta porceliano kolekcija atkeliavo iš Panevėžio verslininkų Virmanto ir Irenos Puidokų namų. Kaip teigė sutuoktiniai, iki šiol porceliano gaminiai buvo sukrauti dėžėse, toli nuo pašalinių akių, bet pandemija, galima sakyti, padiktavo sprendimą, kaip Irenos aistrą paversti unikalia traukos vieta Panevėžio rajone.

„Pasaulinė pandemija aiškiai parodė, kad negalima į žmogaus poreikius žiūrėti primityviai – esą jam reikia tik maisto, šilumos ir miego. Aiškiai pamatėme, kad egzistuoja kultūrinis alkis, todėl nusprendėme atverti daug metų šeimos rinktas meno vertybes visuomenei. Tikime, kad ši galerija taps nauja erdve diskusijoms apie meną, grožį ir estetiką“, – teigė V. Puidokas.

Mintį apie porceliano galeriją sutuoktiniai brandino ne vienerius metus. Tam buvo dairomasi patalpų ne viename Lietuvos didmiestyje ar pajūryje. Visgi Puidokai nusprendė savotiškai sulaužyti taisykles ir tokią meno galeriją įkurdinti po Įstros lėktuvų muziejaus stogu.

„Kodėl čia? O kodėl ne? Gyvename stereotipų ir tam tikrų klišių laikais. Dažnas įsivaizduoja, kad meno galerija turi būti tik miesto centre ar dideliuose rūmuose, bet muziejus ar galerija turi būti toje vietoje, kur norėtų žmonės atvažiuoti“, – svarsto V. Puidokas.

Tarp aviacijos ir porceliano

Taip prieš penkerius metus Įstros oro uosto patalpose atsirado ir lėktuvų muziejus. O jo istorija prasidėjo dar 2000-aisiais, kai garsusis lakūnas Vytautas Lapėnas oro uoste įkurdino pirmuosius eksponatus, vildamasis, kad tai taps nauja traukos vieta. Taip ir atsitiko. Vienas po kito plaukiantys su aviacija susiję eksponatai išaugino muziejų.

Vienas naujausių ir vertingiausių aviacijos muziejaus eksponatų – Dariaus ir Girėno siųstų laiškų vokai, „Lituanicos“ gabalėlis. Ten pat galima išvysti netgi nacistinės Vokietijos oro pajėgų naudotus indus, pažymėtus kariuomenės ženklu. Simboliška, kad iki šių dienų išlikę indai – porcelianiniai – savotiška jungtis tarp lėktuvų muziejaus jo kaimynystėje įrengtos porceliano galerijos.

„Iš pažiūros jokių sąlyčio taškų negalėtume rasti tarp aviacijos ir porceliano. Bet ir vienas, ir kitas susijęs su aistra. Pakilti į dangų visuomet buvo žmogaus svajonė. Nors iš viršaus pasaulis atrodo nuostabiai gražus, bet gyvenimas, kaip ir tas porcelianas, – be galo trapus“, – palygina V. Puidokas.

Lobynai – blusturgiukuose

Nors galerijoje – per tūkstantis įvairiausių porceliano dirbinių, čia sutilpo ne visa kolekcija – nemaža dalis trapaus meno kūrinių dar laukia savo eilės. O viskas prasidėjo nuo I. Puidokienės tėvų namuose rastos mažytės nuogos undinėlės skulptūrėlės.

„Šią skulptūrėlę laikysiu namuose. Nors ji vizualaus grožio neturi, yra maža, bet man labai brangi. Nuo jos ir prasidėjo visa ši kolekcija“, – kiek graudinasi I. Puidokienė.

Pradėjusi kolekcionuoti porcelianines balerinas, vėliau moteris ėmė rinkti visus porceliano gaminius, turinčius istorinę vertę. Prieš du tris dešimtmečius tikri lobynai buvo vadinamieji blusturgiukai įvairiuose Lietuvos miestuose. Vėliau geografija prasiplėtė – nuvykusi į kitą šalį, Irena pirmiausia skubėdavo į sendaikčių turgus. Dabar dažniausiai porcelianinių lobių galima rasti internetiniuose aukcionuose, tačiau čia neretai gąsdina kainos.

„Kokiame blusturgiuke pamačius net ir nedidelį porceliano šedevrą, širdis suspurda, bet taip atsitinka vis rečiau. Lietuvoje porceliano gaminių beveik nebėra, išvažinėti ir visi Europos blusturgiai. Norint pradėti rinkti tokią kolekciją, reikėtų turėti dar penkis gyvenimus. Atrasti porceliano dirbinių labai sunku, o ir jų kainos siekia aukštumas. Aš pati dar spėjau į tą nuvažiuojantį traukinį“, – teigė kolekcininkė.

Daugiau pastangų nei pinigų

I. Puidokienė pasakoja prieš galerijos atidarymą ieškojusi žmogaus, kuris galėtų konsultuoti, bet paaiškėjo, kad tokių specialistų Lietuvoje nelabai ir yra. Vienas kolekcininkas renka išimtinai tik porceliano indus, keli – tik rusišką porcelianą.

„O aš kolekcionuoju tai, kas man patinka, kas tiesiog miela širdžiai. Kiek kainavo visa kolekcija, net neskaičiavau, bet tikrai daugiau laiko, pastangų ir darbo nei pinigų“, – šypsosi I. Puidokienė.

Dabar ją nustebinti kažkuo jau būtų sunku, mat pačios surinktoje kolekcijoje – išties įspūdingo grožio itin trapūs eksponatai. Kai kurie jų iš pažiūros gal ir niekuo neypatingi, bet turi išskirtinę istoriją ar labai reti. Seniausi eksponatai siekia net XVIII a., bent tokią informaciją internete yra radusi pati kolekcininkė. Kaip pastebi moteris, neretai kelis šimtus metų gyvuojantys meno kūriniai perima ir buvusių savininkų dvasią.

„Keletas eksponatų, kaip, pavyzdžiui, Dievo motinos skulptūrėlė, buvo rankinėje vežami kontrabanda iš Paryžiaus blusturgio. Ir visą kelią galvojau, kad tik nesudaužyčiau“, – šypsosi p. Irena.

Baltasis auksas

Daugiausia kolekcijos eksponatų atkeliavę iš XIX a., Vokietijos ar Prancūzijos manufaktūrų. Tai atsispindi ir porceliano estetikoje – posūkis į antiką, pastoralinės temos, romantika. To meto žmonėms porcelianas, dar vadinamas baltuoju auksu, asocijavosi su savotiška prabanga. Net nepasiturintieji stengėsi turėti nors ir nedidelį porceliano gaminį. Šiuolaikiniame pasaulyje porcelianas liko tik namų puošmena, dekoras, o to meto žmonėms tai buvo ir svajonės apie geresnį gyvenimą. I. Puidokienės svajonė – savo kolekcijoje turėti Lietuvos ir Lenkijos valdovo, Meisono manufaktūros įkūrėjo Augusto II (Stipriojo) porceliano figūrėlę ant žirgo, kuri kolekcininkų laikoma retenybe.

Be Vakarų Europos, Kinijos, Japonijos ir kitų manufaktūrų porceliano gaminių, galerijoje ir XIX a. Napoleono III laikų stiliaus baldai, piešiniais tapytos vitrinos, rankų darbo ąžuoliniai kabinetiniai baldai, gausi XIX–XX a. klasikinės dailės kūrinių paroda.

„Žadėjo atvykti delegacija iš Valdovų rūmų, galbūt dalis kolekcijos ar net visa kurį laiką bus eksponuojama ir ten“, – svarsto I. Puidokienė.