-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
R. Kiela turi paaiškinimą, kodėl šiemet Lietuvą aplenkė žiema. Pačiame miesto centre gyvenantis vyras pernai pažadėjo žmonai iki pirmųjų šalčių susitvarkyti savo metalo laužo atsargas kieme, sandėliukuose, rūsyje ir garaže – bet pažado taip ir neištesėjo.
„Dėl to žiema ir neatėjo“, – šypsosi nuolat pokštaujantis Rimantas.
Jis nė neslepia dėl savo pomėgio meistrauti iš metalo kartais sulaukiantis sutuoktinės Ritos priekaištų.
Pažaboti geležį R. Kiela išmoko gana seniai, kai dar sovietmečiu kelis mėnesius priverstinai atidirbo šaltkalviu tuomečiame Panevėžio autobusų parke. Iš Radviliškio krašto kilęs ir automobilių remonto bei techninio aptarnavimo specialybę įgijęs jaunuolis gavo siuntimą į Panevėžio įmonę dirbti gamybos meistru. Po nemalonus incidento, kai Rimantui teko neteisingai atsakyti už jo skyriuje dingusius daiktus, jis gavo nuobaudą keliauti į metalo dirbtuves. Kai teisybė išaiškėjo, buvo sugrąžintas į senąsias pareigas.
„Ten ir išmokau virinimo, kitų darbų ir prieš keletą metų juos vėl prisiminiau“, – sako R. Kiela.
Automobilių remontininko profesija kūrybingam, idėjų nestokojančiam ir, regis, vietoje nenustygstančiam Rimantui niekada nepatiko. Lietuvai žengiant į nepriklausomybę, palikęs autobusų parką. Kurį laiką panevėžietis ėmėsi įvairiausių uždarbių: dažė butus, bandė vairuoti taksi. Galiausiai rado savo nišą prekyboje, kuria verčiasi jau beveik tris dešimtmečius.
Rimantas turi floristikos, pakavimo prekių, suvenyrų ir kitų smulkmenų parduotuvę.
Jau kelerius metus prie R. Kielos darbovietės durų lauke tupi didelė metalinė jos šeimininkė – širšė. Tai ir buvo pirmas rimtas bandymas vėl susidraugauti su metalu.
„Iki tol padarydavau kažką draugams dovanų, bet vienu metu prisikaupiau senų metalinių žiedų nuo statinių. Nusprendžiau iš jų kažką sumeistrauti ir išėjo vabzdys. Iš pradžių galvojau geležį kniedyti, bet supratau, kad taip užtruksiu gana ilgai. Ėmiausi virinti ir per du mėnesius sukonstravau širšę“, – prisimena Rimantas.
Vėliau įgūdžius tobulino metalo apdirbimo kursuose. Dabar jo rankos dirba žymiai dailiau, bet ir pirmas blynas ne taip ir smarkiai prisvilo. Praeiviai visada pamato keistą skulptūrą ir stebisi, kad ją sukūrė pats verslininkas.
„Jei daug laiko sėdžiu biure, dar nereiškia, kad esu baltarankis“, – šypsosi vyras.
Jam visai nebaisu susipurvinti dirbtuvėse, kur praleidžia nemažai laiko. Pradėjęs nuo širšės, panevėžietis miesto gimtadieniui į buvusį Laisvės aikštės fontaną panardino iš senų rakandų sulipdytą vėžį. Šalia iš ketaus metalo puodų sumeistravo šimtakojį, kuriam vietoj kojų pritvirtino batsiuvių naudojamas metalines kojas. Pastarųjų teko gerokai paieškoti, juk ir reikėjo ne vienos.
„Atsimenu, teko skubėti, buvo likusi savaitė iki miesto šventės. Aplėkiau miesto batsiuvius, automobilių, žemdirbių turgus ir susirinkau viską, ko reikėjo. Mano kūrinys tiek dėmesio susilaukė, kad paskui jau nebereikėjo metalo laužo prašyti – žmonės atnešdavo dovanų“, – juokiasi R. Kiela.
Rutinos R. Kiela nemėgsta. Anot jo, žmogui negali užtekti vien darbo ir namų. Asmeninio archyvo nuotr.
Iš tokių atliekų prieš trejus metus panevėžietis Ramygalai pagamino ir šio miestelio simbolį – metalinę ožką.
„Iš senos vonelės padariau pilvą, snukelis iš kibiro, ausys iš tų pačių batsiuvių kojų. Ožka sulaukė daug vaikų dėmesio, visi prie jos fotografavosi“, – džiaugiasi Rimantas.
Visus savo darbus R. Kiela dabar laiko privačiame Klemenso Sakalausko etnografijos muziejuje Piniavoje. O artimiausiu metu žada viską perkelti į viešbutį Panevėžyje, kur, pasibaigus karantinui, įdomias metalo skulptūras galės pamatyti daugiau žmonių.
„Matau, kad daugeliui patinka mano kūryba – antram gyvenimui prikeliu senus daiktus. Pastarųjų vis mažiau galima rasti. Jau praeity laikai, kai supirkėjai senovinius rakandus iš kaimų vežė priekabomis“, – atsidūsta pats nieko neišmetantis verslininkas.
O prieš pusmetį keliaudamas po Gruziją turguje pamatė numestą surūdijusį, aptrupėjusį kastuvą. Tiek kelionės gidą, tiek turgaus prekeivius gruzinus nustebino lietuvio prašymas parduoti niekam nereikalingą daiktą.
„Nusipirkau sutrūnijusį kastuvą už 10 larių – apie pusantro euro. Išeidamas girdėjau, kaip smagiai duonos pardavėjas juokėsi, kad nieko vertą šiukšlę pardavė brangiau nei duoną“, – pasakoja Rimantas.
O surūdijusio įrankio jam prireikė ne šiaip sau – panevėžietis kurpia naują idėją. Iš kastuvų planuoja konstruoti didelę gėlę arba kankorėžį. Šiam projektui jau turi apie 60 senų rakandų. Jų daug gavo dovanų gimtadienio proga.
„Vasario 11-ąją mano gimtadienis. Draugų paprašiau ne ko kito, o senų kastuvų. Vežė žmonės jų, kol neprasidėjo karantinas. Šią savaitę gavome šiek tiek laisvės, atgaivinau verslą ir vėl sulaukiu svečių su dovanomis“, – patenkintas R. Kiela.
Sulipdęs iš atvežtų įrankių naują skulptūrą ją taip pat žada įkurdinti viename miesto viešbučių.
O jei kastuvų liks, Rimantas iš jų nusiteikęs sukonstruoti ir šio laikmečio simbolį – metalinį skujuotį. Apie šį gyvūną visas pasaulis sužinojo, kai Kinijoje praėjusių metų pabaigoje ėmė plisti dabar jau visą pasaulį į lovas guldantis virusas COVID-19. Mokslininkai jį siejo su šiuo retu ir nykstančiu keturkoju. Buvo manoma, kad žmonija užsikrėtė naudodama jo mėsą savo virtuvėse.
Rita ir Rimantas Kielos – kartu įspūdžius semianti pora, neištverianti ilgai be kelionių. Asmeninio archyvo nuotr.
Rutinos R. Kiela nemėgsta. Anot jo, žmogui negali užtekti vien darbo ir namų. Rimantas, be metalo, jaučia didžiulę trauką kelionėms.
„Aplinkiniai kartais klausia, ar dar liko mūsų neaplankytų šalių. Neskaičiuoju jų, bet tikrai dar yra, kur nesu buvęs. Tik pernai pirmą kartą pasiekiau Norvegiją“, – sako panevėžietis.
Jis su žmona Rita į vieną didesnę kelionę važiuoja bent kartą per metus. Labiausiai sutuoktiniams įstrigo pernykštė ekskursija Balio saloje su gidu – aktoriumi Leonardu Pobedonoscovu. Įspūdžių lietuviams buvo apstu.
„Vykstame ne tik į pažintines ekskursijas, anksčiau dažnai leisdavomės į žygius dviračiais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Žiemą vykstame slidinėti. Mėgstame aktyvų, sveiką laisvalaikį – kartkartėmis juk reikia sustabdyti savo vidinius kompiuterius ir juos perinstaliuoti“, – tvirtina R. Kiela.
Pernai jis atrado buvusios kraštietės įkurtą sveikuolių stovyklą Molėtų rajone. Dabar Rimantas rezga idėją ir šiai vietai. Jis norėtų vesti vyriškumo užsiėmimus bei mokyti metalo gamybos.
„Mums šitas laikas išėjo į naudą. Sūnus grįžo namo, kartu šiltnamį pastatėme, tvarkėme tvorą, radome daug pamirštų darbų. Ir vienas kitą mokėme – aš iš jaunosios kartos supratau, kad kartais į viską reikėtų žiūrėti paprasčiau“, – sako R. Kiela. P. Židonio nuotr.
Kol Lietuvoje karantinas, pasitreniruoti sugalvotam projektui Rimantas puikiai galėjo su savo vienturčiu, suaugusiu sūnumi Luku. Vyrai patys stebėjosi, kiek galėjo vienas kitam naujo parodyti.
„Mums šitas laikas išėjo į naudą. Sūnus grįžo namo, kartu šiltnamį pastatėme, tvarkėme tvorą, radome daug pamirštų darbų. Ir vienas kitą mokėme – aš iš jaunosios kartos supratau, kad kartais į viską reikėtų žiūrėti paprasčiau“, – sako R. Kiela.
Nuošaly vyrų nelieka ir Rimanto žmona. Ji su sutuoktiniu versle sukasi beveik nuo pradžių, daugiausia rūpinasi floristikos reikalais.
„Ji dar iki įmonės dirbo su gėlėmis salonuose, kūrė kompozicijas“, – pasakoja 32-uosius santuokos metus skaičiuojantis panevėžietis.
Pora susipažino dar abiem plušant Panevėžio autobusų parke, kur Rita darbavosi dailininke. Sovietmečiu įmonėse būta ir tokios specialybės.
„Po mokyklos ji neįstojo į dailę ir atėjo į autobusų parką. Čia dailininkams buvo nemažai darbo. Tai dabar viską galima atspausdinti, o tada reikėjo rankomis kurti plakatus, iškabas, net autobusams kryptis ant lentelių žmona pati rašydavo“, – prisimena R. Kiela.
Jei ne meniška Ritos siela, tikriausiai būtų sunku suprasti keistas sutuoktinio idėjas. Bet moteris kantriai stebi ne tik kylančio metalo laužo krūvas kieme, bet ir daugiabučiais virstančius inkilus paukščiams. Jų Rimantas prie namų trijuose medžiuose iškabino tiek, kiek kitas ir per visą gyvenimą nesukala – tris dešimtis.
„Kažkada keliaudamas prie vieno dvaro užsienyje radau seną inkilą, iš jo tebuvo likusi gera tik priekinė siena. Ją parsivežiau ir sukūriau kompoziciją su metalu, pavadinau „Paukštelių pasimatymų vieta“. Tai ji ir kaba iki šiol“, – pasakoja panevėžietis.
Vieną inkilą verslininkas rado nupjovus seną liepą Š. Mero gatvėje. Darbininkai jau buvo medį su visomis šakomis sukrovę į mašiną, kai R. Kiela šoko į priekabą ieškoti naujo eksponato savo kolekcijai.
„Galima sakyti ir taip – esu kaupikas“, – nusijuokia pokalbį baigdamas vietoje nerimstantis Rimantas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Komentarai
-
- Lijana
- 18:03 2020.04.26
-
- Arnas
- 08:31 2020.04.27
Rodyti visus komentarus (2)Patys nuostabiausi tikros asmenybės požymiai – tai pozityvumas, kūrybiškumas, darbštumas, polėkis!
Tumas Vaižgantas tikrai būtų pastebėjęs tokį „diemančiuką“!..