1989 metais į Baltijos kelią iš Stetiškių aerodromo į dangų paleidęs tris privačius lėktuvus, Panevėžio aeroklubo vadovas B. Zaronskis rizikavo netekti pareigų.

Lakūnai prognozuoja gėlių lietų

Lakūnai prognozuoja gėlių lietų

 

Prieš tris dešimtmečius, 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną, laisvės išsiilgę lietuviai, latviai ir estai rankomis susikibo į Baltijos kelią, o virš jų galvų pažiro glėbiais iš lėktuvų kritę gyvų gėlių žiedai. Tokį patį paveikslą minint ypatingos akcijos jubiliejų danguje vėl norėtų nutapyti Panevėžio aeroklubas, kurio lakūnai anuomet istoriniame kelyje turėjo visai kitą misiją.

Netrukus Lietuva ir jos artimos kaimynės prie Baltijos jūros minės legendinio, visą pasaulį nustebinusio Baltijos kelio trisdešimtmetį. Likus kelioms savaitėms iki istorinės dienos vis dažniau prisimenami tų įvykių liudininkai, tarp kurių ir to meto valdžiai nepaklusę ir grėsusių represijų neišsigandę lakūnai. Drąsūs pilotai be leidimo kilo į dangų, kad gėlėmis nubarstytų gyvą Baltijos kelią. O kai kurie jų į šią kelionę leidosi turėdami kitą tikslą.

„Pastaruoju metu per televiziją vis rodo Kauno pilotą, kuris esą rizikuodamas savo licencija be leidimo leidosi į skrydį ir ant akcijos dalyvių 1989 metais mėtė gėles. Visų pirma, licencijų tais laikais mes dar net ir neturėjome, dirbome su pažymėjimais pagal savo patirtį. Neketinu šiandien sumenkinti to kolegos žygio, tik noriu pasakyti, kad į dangų kilo ne tik jis“, – po trisdešimt metų apie Baltijos kelio padangės užkulisius pasakoja ilgametis Panevėžio aeroklubo vadovas Bronius Zaronskis.

Pasekmių neišsigando

Baigiantis praeito amžiaus devintajam dešimtmečiui, B. Zaronskis jau vadovavo Panevėžio aeroklubui, bet, kaip ir kiti lakūnai, buvo pavaldus „DOSAAF“ (Lietuvos TSR savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti). Šios generolai, žinodami apie Lietuvoje ruošiamą masinį renginį magistraliniame kelyje nuo Vilniaus iki Talino, likus keletui dienų iki akcijos uždraudė lietuvių lakūnams kilti „DOSAAF“ lėktuvais.

„Kadangi liesti „DOSAAF“ turto buvo negalima, nusprendėme Panevėžyje į dangų pakelti privačius lėktuvėlius“, – pamena B. Zaronskis.

Tuo metu Panevėžio apylinkėse retas turėjo savo skraidymo priemonę. Tačiau Panevėžio aeroklubo viršininkas surado tris savadarbius lėktuvėlius ir įkalbėjo jų pilotus praskristi virš Baltijos kelio.

Iš Stetiškių aeroklubo į Baltijos kelią ore pakilo trys orlaiviai: biržiečio lakūno pilotuojamas „An-2“, garsaus aviatoriaus panevėžiečio Vlado Kensgailos sukonstruota ir valdoma „Aušra“ bei dvivietė savadarbė, netgi atvira kabina, „Egzotika“, pilotuojama taip pat panevėžiečio Broniaus Vaineikio.

Trijulė turėjo suplanuotą misiją – įamžinti „Baltijos kelią“ ateities kartoms. Šią užduotį lakūnai padėjo įgyvendinti lietuvių žurnalistams, fiksavusiems rugpjūčio 23-iosios įvykius.

Kartu skrido korespondentas iš Panevėžio Skirmantas Pabedinskas su operatoriumi, keli žurnalistai iš tuometinės „Komjaunimo tiesos“. Dabar nė nebežinau, jie mus susirado ar mes juos“, – pasakojo aviatorius.

Įsiamžinti nepagalvojo

B. Zaronskis iki šiol prisimena nerimą, apėmusį leidus privatiems lėktuvams iš Stetiškių aerodromo pakilti į dangų 1989 m. rugpjūčio 23-iosios popietę. Dėl tokio nusižengimo „DOSAAF“ vadovybė jį turėjo tuoj pat atleisti iš darbo. Aviatorius nepabūgo rizikuoti.

Vadovai apie skrydį, aišku, sužinojo, bet man nieko nebesakė – padėtis šalyje šilo ir generolams rūpėjo jau kiti dalykai“, – pasakojo panevėžietis.

B. Zaronskis įsitikinęs, kad jo kolegų žygis iki šiol likęs žurnalistų archyvuose.

O patys aviatoriai tik po penkiolikos metų susizgribo istorinės kelionės nuo Saločių iki Širvintų neįamžinę nei fotoaparatu, nei vaizdo kamera. Todėl dabar neturi, ką parodyti iš Baltijos kelio.

Galėjome sustoti ir nusifotografuoti prie tų lėktuvų, bet tąkart net neatėjo į galvą“, – tuo dabar stebisi Panevėžio aeroklubo vadovas.

Drąsių Panevėžio pilotų žygį jis pakartojo per Baltijos kelio metines 1991-aisiais. Lietuviams ta proga pakelėse deginant laužus, B. Zaronskis ir pats pakilo į Baltijos kelio padanges.

Paskraidžiau, nutūpiau tvarkingai, lėktuvą uždariau į vietą ir grįžau namo. Netrukus skambina man viršininkai ir klausia, ar mano skraidymo priemone tikrai vietoje. Paaiškėjo, kad netoli Pasvalio nukrito lėktuvas“, – prisimena lakūnas.

Pasvalyje surengta Baltijos kelio metinių šventė baigėsi tragedija. Virš šimtų žiūrovų galvų praskriejęs keturvietis lėktuvas antro rato nebeapsuko – pernelyg žemai nusileidęs pilotas prieblandoje nepastebėjo aukštos įtampos laidų.

Šis skrydis Akmenės aeroklubo lėktuvu „Wilga-35A“ paskutinis buvo keturiems akmeniškiams. Vyriausiasis jų ką tik buvo atšventęs 50-metį, jauniausiajam – vos 22-eji.

Trečią kartą Lietuvos laisvei svarbią istorinę datą Panevėžio aeroklubas minėjo po dvidešimties metų. Tuomet panevėžiečiai buvo kviečiami nešti lakūnams gėles, o jie šias mėtė iš dangaus, kaip kad 1989 metais.

Buvo vasara, gėlių žmonės privežė didžiausias krūvas, jų atgabeno pilnas mašinų bagažines, priekabėles. Žiedais nuklojome visą kelią nuo Vilniaus iki Talino. Į dangų kilo trys ar keturi panevėžiečių lėktuvai“, – pamena aeroklubo vadovas.

Laisvės žvalgai

Prisimindamas jautrias ir vienijančias akimirkas, B. Zaronskis pripažįsta svarstantis Baltijos kelio trisdešimtmečiui pakartoti gėlių akciją. Tik be panevėžiečių pagalbos neišsiverstų – reikėtų jūros žiedų. Vienas lėktuvas gali pakelti net 1,5 t krovinį.

Turime mintį žygį pakartoti, bet jam reikia visų pagalbos, vieni mes gėlių tiek nepririnksime. Kol kas ir pačiame Panevėžyje pasigendam daugiau dėmesio Baltijos kelio minėjimui, nesigirdi, jog šiai dienai būtų planuojami didesni renginiai, o juk įvykis ypatingas tautai ir kiekvienam iš mūsų“, – sako Panevėžio aeroklubo vadovas.

Ir Aukštaitijos sostinės aviatorių indėlį siekiant laisvės dabar mažai kas ir prisimena. O juk Panevėžio aeroklubas buvo tas, kuris 1991-ųjų sausį vykdė žvalgybą.

Įvykiams Lietuvoje aštrėjant pas mus dirbo 33 žmonės. Jie po vieną kas naktį eidavo į darbą budėti, žvalgytis likdavo kas vakarą vis didesni būriai mūsiškių“, – pasakoja B. Zaronskis.

Jo vadovaujamas klubas vienintelis Panevėžyje turėjo radijo stoteles, kurias buvo galima nešioti. Su vienu tokiu aparatu žvalgas stovėjo prie Berčiūnų, su kitu – Šilagalyje. O aeroklube likę darbuotojai per stacionarias radijo stotis klausėsi informacijos apie bet kokius pokyčius šalia buvusiuose Pajuosčio kariniuose daliniuose bei visos Lietuvos oro erdvėse.

Ką tik sužinodavome, tuoj pat eidavome pranešti atsakingiems miesto asmenims. Keliuose stovėję kolegos stebėjo ten nuolat migravusių kariškių veiksmus“, – prisimena pašnekovas.

Tokie panevėžiečių darbai netruko sulaukti sovietų okupantų dėmesio – kariškiai iš lakūnų pareikalavo atiduoti visą klubo techniką ir įrangą.

Dar prieš kelias dienas buvome spėję paslėpti visus savo automobilius ir lėktuvus. Vieną jų nugabenome į mano gimtinę Pasvalio rajone, porą į Kupiškio rajoną, dar į Molainių fermas. Bendradarbių garažuose paslėpėme klubo techniką. Todėl atvykę kareiviai sugebėjo atimti tik vieną automobilį ir keturiasdešimt parašiutų“, – pamena B. Zaronskis.

Nuo sovietų išsaugotas aeroklubo turtas jo lakūnams dar ilgai tarnavo laisvoje Lietuvoje. Dabar jau daug kas atnaujinta ir pakeista. Bet prisiminimai apie laisvės skrydžius išliks ir ateinančioms kartoms.

Komentarai

  • Pagarba didžiai tautai ir didžiavyriams!

  • šaunuolis bronius, didis žmogus, pagarba ir sėkmės

  • Tokių „didvyrių“ , kaip šis Bronius 🙂

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų