-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Ir pati supratau, be to, buvo paaiškinta, kad minioje, atvykusioje ginti tuometės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, gali būti ir įvairių provokatorių, kiršintojų. Dėl jų žodžių, o gal ir veiksmų, galėjo greitai įsiplieksti kivirčai. Tad aš vaikščiojau minioje ir per ruporą kviečiau rimčiai, perspėjau dėl provokacijų, raginau joms nepasiduoti“, – prisimena Miežiškių bibliotekininkė V. Karklytė.
Ją, liekną garbanę susirūpinusiu veidu su garsintuvu rankose, nufotografavo nežinomas žmogus, nuotrauka atsidūrė Sąjūdžio fonduose. Ši istorinė fotografija daryta 1991 metų sausio 10-ąją, likus porai dienų iki laisvės gynėjų žūčių. Pasak V. Karklytės, jai budint prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, susirėmimų su okupacine kariuomene nebuvo, tačiau visi labai aiškiai girdėjo netoliese važinėjančią karinę techniką.
Tą šaltą sausio 10-ąją šiltai apsirengusių žmonių minioje Violeta nufotografuota apsirengusi plona striuke, vienplaukė. Apie šaltį tada negalvojo – jaunutei merginai rūpėjo apginti 1990-ųjų kovo 11-ąją tautos išrinktųjų paskelbtą šalies Nepriklausomybę.
V. Karklytė su ruporu prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų 1991 metų sausio 10-ąją. Asmeninio archyvo nuotr.
Miežiškių bibliotekos vedėja V. Karklytė dirbo ir prieš 31-erius metus. Tai vienintelė jos darbovietė, į kurią atvyko pagal paskyrimą, baigusi bibliotekininkystės studijas. O gimė ir augo ji Biržuose, žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti sovietmečio ponais, šeimoje. Tėtis vadovavo Biržų alaus daryklai, mama buvo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato profsąjungos pirmininkė.
„Gyvenom tikrai gerai. Tėtis dargi buvo medžiotojas, tad ir valgiau skaniai, ir turėjau lapės kailinius. Tai dabar girdžiu, kaip mano bendraamžiai pasakoja, kad augo valgydami „šlapianką“. Aš valgydavau šernieną“, – vaikystę mena Violeta.
Tačiau augdama ji girdėjo močiutės pasakojimų apie tai, kaip jiems, turtingiems ūkininkams, užėjus sovietams teko viską palikus bėgti iš namų, slapstytis nuo tremties. O apie gresiantį išvežimą senelių šeimą įspėjo rusų kareivis mainais už lašinių paltį. Ir V. Karklytės tėvai žinių apie tai, ko nepranešdavo tuometė šalies žiniasklaida, ieškodavo klausydamiesi „Amerikos balso“.
Anot Violetos, nors apie buvusią laisvą, o jai augant – pavergtą Lietuvą tėvai tiesiogiai nekalbėjo, tačiau jai ir taip buvo aišku, kad Lietuvos žmonės nėra laisvi, kad gyvena režimo sąlygomis. Ji sako, jog pedagogų paraginta stojo į sovietines vaikų ir jaunuolių organizacijas – spaliukus, pionierius, komjaunuolius, bet suvokė, kad jų veikla – dirbtinė, primesta.
„Mano tėvai sovietmečiu Kalėdų nešventė, prie Kūčių stalo nesėsdavome. Matyt, nedrįsdavo. Kūčių valgyti aš važiuodavau pas gimines, o prie stalo tuomet sėsdavome gerai užsidangstę langus. Sovietinis režimas katalikiškas šventes draudė, Kalėdas bandė iš Lietuvos išguiti“, – mena V. Karklytė.
Gyvendama ir dirbdama Miežiškiuose ji, jauna bibliotekininkė, vos išgirdusi, kad kuriasi Panevėžio rajono Sąjūdžio grupė, įsirašė į jos gretas.
„Pamenu, nuėjau į pastatą Panevėžyje, Respublikos gatvėje, kur dabar įsikūręs Sąjūdžio muziejus, ir sakau jau susibūrusiems sąjūdiečiams: „Prašau, priimkit mane, siųskit kur reikia, padėsiu, dirbsiu, stengsiuosi“, – prieš daugiau nei 30 metų buvusius įvykius mena V. Karklytė.
Jai buvo patikėtas organizacinis darbas, teko platinti Sąjūdžio spaudą.
„Taip pat menu, kai įsitraukusią į Sąjūdžio veiklą, Miežiškiuose mane susistabdė nebejaunas žmogus ir sako: „Pati jūs, Violeta, gal ir nenumanote, bet aš matau, kad jus stebi, seka, taigi, saugokitės“, – prisimena moteris.
Išgirdusi tokį perspėjimą nustebo, svarstė, ką tokio daro, kad reiktų ją sekti, juolab kad veikė viešai.
„Į kokias nors pinkles ar provokacijas aš, jauna Sąjūdžio atstovė, nebuvau patekusi, niekam neturėjau teisintis ar aiškintis. Girdėjau tuomet vyresniųjų perspėjimus, kad kišu galvą kur nereikia, jų abejones, kad nieko nebus, maža Lietuva tokiai didelei Sovietų Sąjungai nepasipriešins, bus sutriuškinta. Tačiau aš galvojau kitaip. Laisve, Nepriklausomybe neabejojau, dirbau dėl jos, būriau žmones“, – pasakoja miežiškėnė.
Ji mena, kaip buvo organizuojami Sąjūdžio suvažiavimai, kurių vieno dalyvė ir pati buvo, kaip buvo keliami laisvės tikslai, kalbama apie priespaudą, neteisybes, žmonių pavergimą. Mena laiką, kai dėl persekiojimų pavojaus buvo nutarta suslėpti Sąjūdžio dokumentus, kurių dalį V. Karklytė buvo parsivežusi ir paslėpusi savo namuose. Violeta sako, kad ir tarp sąjūdininkų buvo įvairių žmonių, buvo ir tokių, kurie patarė palaukti, neskubėti, neerzinti komunistų. O pačiai norėjosi veiksmo, permainų, norėjosi kuo greičiau gyventi laisvoje šalyje.
Ginant Aukščiausiosios Tarybos rūmus V. Karklytės užduotis buvo – neleisti įsiplieksti provokacijoms. P. Židonio nuotr.
Prasidėjus 1991 metų sausio neramumams, kai paskelbtą šalies Nepriklausomybę grasinta, o vėliau ir imtasi išplėšti jėga, pasiuntus sovietų tankus ir kitą ginkluotę, lietuviai iš visų šalies kampelių ėmėsi važiuoti į sostinę. Žmonės stojo ginti strateginių šalies objektų.
V. Karklytei buvo patikėta suorganizuoti autobusą į Vilnių iš Panevėžio, vykusį sausio 10-ąją, sukviesti žmones ginti Aukščiausiosios Tarybos (dabar tame pastate dirba šalies Seimas) rūmų. Autobusu į sostinę jie nuvyko gana anksti ryte. Visą dieną, iki tamsos, miežiškėnei teko vaikščioti po minią ir prašyti žmonių laikytis rimties.
„Turėjome tuomet galimybę užeiti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus pavalgyti. Menu, kad ryte užėjusi pastate pamačiau keletą vyrų, popiet jų buvo jau nemažai, tarp jų mačiau ginkluotų žmonių, o jau vakare apie rūmus buvo pradėtos statyti barikados. Įtampa augo“, – pasakoja Violeta.
Nors buvo dar visai jauna, V. Karklytė prisimena, kaip labai nuvargino toji diena Vilniuje, kai teko raminti minią. Grįžo išsekusi ne į Miežiškius, o nuvažiavo pas tėvus į Biržus.
„ O jau kitą rytą, atsimenu, mama mane žadina ir sako, kad Vilniuje kažkas atsitikę. Ir kaip tik tuo metu girdžiu per radiją „achtung, achtung, dėmesio, dėmesio, Lietuva pavojuje“. Šokau į batus, atvažiavau į Panevėžį, atlėkiau į Sąjūdžio būstinę. Nebepamenu, ką veikėm tą dieną. O štai sausio 12 ir 13 dienų sandūroj taip pat su ruporu buvau pasiųsta prie centrinio Panevėžio pašto. Kaip prieš tai Vilniuje, taip tądien Panevėžyje raminau susibūrusią minią“, – sako V. Karklytė.
O jau po to, kai Lietuvos Nepriklausomybė buvo iškovota taikiu būdu, tačiau paaukojus jaunų žmonių gyvybes, reikėjo jau į Lietuvos Seimą rinkti naują šalies valdžią. Dalyvauti rinkimuose kaip kandidatei buvo siūlyta ir V. Karklytei, ji atsisakė. Tačiau noriai dalyvavo pačių rinkimų darbe.
Atlikęs savo didelį darbą, Sąjūdis nunyko, jo žmonės pasiskirstė po partijas. Pati Violeta teigia niekada jokiai nepriklausiusi.
V. Karklytę, liekną garbanę susirūpinusiu veidu su garsintuvu rankose, nufotografavo nežinomas žmogus, nuotrauka atsidūrė Sąjūdžio fonduose. Asmeninio archyvo nuotr.
Nepanorusi dalyvauti kurios nors partijos veikloje, V. Karklytė ėmėsi savanoriškos veiklos. Ji pabrėžia, kad Sąjūdis juk irgi buvo savanoriška šalies patriotų organizacija. Po Sąjūdžio Violeta dalyvavo projekte „Nedelsk“, raginančiame moteris tikrintis, ar neserga krūtų vėžiu, buvo jo ambasadore Panevėžio rajone.
Tuomet po Lietuvą važinėjo medicinos įrangą aprūpintas autobusėlis, o jame dirbo krūtų ligų specialistai, kurie, atvykę į pačius įvairiausius Lietuvos regionus, apžiūrėdavo moteris. Suburti Panevėžio rajono moteris buvo Violetos atsakomybė. Šis projektas išgelbėjo gyvybes daugeliui šalies moterų.
O V. Karklytė taip pat įsiliejo į labdaros organizacijos „Maisto bankas“ veiklą ir dabar organizuoja pagalbą maistu nepasiturintiems miežiškėnams. Taip pat Violetos dėka Miežiškiai turi juos ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų garsinantį Kalėdinių žaisliukų muziejų.
V. Karklytė neslepia, kad kadaise jai, į Miežiškius darbo paskyrimą gavusiai jaunai bibliotekininkei, ši vieta anaiptol neatrodė patraukli. Tačiau teko priprasti, po to susigyventi, o dabar, susibičiuliavusiai su žmonėmis, Miežiškiai jau senokai tapo jai savi, tapo namais.
