„Dūdų vasara“ Laisvės aikštėje. L. Mejerov nuotr.

Laisvės aikštėje vėl skamba „Dūdų vasara“

Laisvės aikštėje vėl skamba „Dūdų vasara“

Ilgiausiai Lietuvoje vykstantis lauko orkestrinės muzikos festivalis „Dūdų vasara“ Panevėžyje šįmet pasitinka jau šešioliktą sezoną. Prieš savaitę nuskambėjo pirmieji festivalio atidarymo akordai. Tradiciškai leisti vasaros penktadienius miesto širdyje – Laisvės aikštėje – skambant muzikos garsams panevėžiečiai ir miesto svečiai galės iki pat rugsėjo vidurio.

Aukštaitijos sostinėje skambančio populiaraus festivalio „Dūdų vasara“ sumanytojas – dirigentas Remigijus Vilys.

„Panevėžyje vasarą iš viso niekas nevykdavo – miestas buvo tuščias. Norėjosi pagyvinti gimtąjį miestą, kad jame atsirastų veiksmo, judesio. Teko nemažai pasiblaškyti po Europą, mačiau, jog orkestrai yra neatsiejama miestų gyvenimo dalis“, – sako R. Vilys.

Dirigentas tuo metu dirbo su įvairiais orkestrais ir tai tapo puikia galimybe, parengus programą, pasirodyti plačiajai auditorijai.

„Iš pradžių grojome daugiau su vietiniais, vėliau renginys išpopuliarėjo ir groti į Panevėžį ėmė važiuoti orkestrai iš visos Lietuvos, Latvijos, Norvegijos“, – pasakojo R. Vilys.

Festivalio sumanytojas neslepia džiaugsmo, jog renginys kelią į klausytojų širdis atranda jau beveik du dešimtmečius.

„Čia visai nėra politikos, niekas nesako ilgų kalbų, yra tik muzika ir ji žmonėms skamba nemokamai“, – sėkmės faktorių atskleidžia muzikas.

Atsisakė garbės rato

Dūdų krikštatėvis – taip „Dūdų vasarą“ į Panevėžį atnešusį R. Vilį tituluoja muzikantai.

„Šio žmogaus dėka Panevėžio regionas itin turtingas orkestrų“, – gerų žodžių kolegai negaili Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Sklepučini“ dirigentas, Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos prezidentas Vilmantas Vapsva.

Renginio formatas per daugelį metų menkai tepasikeitė. Nuolatiniai žiūrovai puikiai atsimins, jog anksčiau orkestras, prieš pradėdamas vakaro pasirodymą, pirmiausia apeidavo garbės ratą aikšte.

„Tam, kad palengvintume muzikantų dalią, žygiavimo dabar atsisakėme. Orkestrui ypač sunku žygiuoti vasarą, svilinant karščiui“, – sako V. Vapsva.

O ir festivalio vieta visuomet ta pati – panevėžiečių pamėgtos kavinės prieigos.

„Ši vieta – priimtiniausia ir prieinamiausia, neblogas garsas“, – vardija dirigentas.

V. Vapsva svarsto, jog jeigu būtų nuspręsta perkelti festivalį į kokią nors koncertų salę, atsirastų ir atotrūkis nuo žiūrovų, kurio Laisvės aikštėje nesijaučia.

„Dabar susibūrusi sava klausytojų bendruomenė, klausytojus jau atpažįstame iš veidų. Kai kurie jų dažnai ateina anksčiau prieš koncertą, žino, kurią vietą užsiimti, kad į akis nešviestų saulė“, – pasakoja V. Vapsva.

Šimtai ištikimų žiūrovų

Dirigentas svarsto, jog keisti to, kas yra pasiteisinę, net ir nederėtų – neverta diegti inovacijų į tai, kas patikrinta laiko.

Per vieną „Dūdų vasaros“ festivalio sezoną Laisvės aikštėje surengiama maždaug 19 koncertų. Juose pasirodo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjai. V. Vapsva pažymi, jog klausytojai itin smalsūs ir visuomet pasidomi, ką išgirsiantys kitą savaitę.

„Jie žino, kaip keičiasi orkestras, kokią programą groja. Dažnai žmonės prieina prie vadovų, pakalba, išsako savo pastebėjimus“, – teigia „Sklepučini“ dirigentas.

Profesionalų koncertai pritraukia nemažai smalsuolių ir muzikos melomanų – kiekvieną pasirodymą Laisvės aikštėje stebi nuo pustrečio iki penkių šimtų žiūrovų. Repertuarai yra specifiniai, juose nėra šokių muzikos, tad ir klausytojų gretos – rimtos.

Ištikimiausių gerbėjų neišvaiko ir retkarčiais prapliumpantis lietus. O štai praėjusią vasarą lydėjo sėkmė – sušlapti teko vos kartą.

„Gamtos nenumatysi ir tai kartais šiek tiek baugina. Būtų nuostabu, jeigu centre turėtume rotondą“, – šypteli V. Vapsva.

Permainingi orai patiems orkestrantams nebaisūs – jie įpratę groti visokiomis oro sąlygomis ir puikiai susitvarko sušlapus natoms bei instrumentams.

Penkerius metus prie festivalio prisijungianti savanorė Jurga Žilytė pažymi, jog vyresni žmonės iš anksto numato kelis žingsnius į priekį ir beveik visuomet su savimi nešasi skėčius.

Netikėtai užklumpantis lietus yra pats didžiausias nuotykis. Smagu matyti žmonių bendrystę, kai jie laiko muzikantams skėčius, neišsiskirsto ir muzikantai groja toliau.

Per daugelį metų yra pasitaikę visko: buvo dingusi elektra, orkestro vietoje buvo išrikiuotos prekybininkų palapinės, tačiau jokie nesklandumai nesukliudė eiti pirmyn.

„Reikia tiesiog laikytis tradicijų, išsaugoti tai, kas kokybiška, ir neieškoti naujovių ten, kur jų nereikia“, – mano J. Žilytė.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų