Pajauta Vaitulionienė, pradėjusi rašyti apie tremties paliestų šeimų likimus, tikisi, kad tai padės jauniems žmonėms suprasti, kokia yra tikroji Laisvės kaina. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Laisvė, gimusi Vorkutos „kurortuose“

Laisvė, gimusi Vorkutos „kurortuose“

 

Vasario 16-oji – simbolinė data, menanti laisvės kainą. Nepriklausomoje Atgimimo priešaušryje gimusiesiems Laisvė yra duotybė. Vyresniesiems teko už ją sumokėti tremties baisumais, pralietu partizanų krauju, sulaužytais likimais.

Panevėžietė Pajauta Vaitulionienė gimė Vorkutos lageryje. Šeimai, perėjusiai sovietinio režimo mėsmalę, Laisvė turi ypatingą skonį. Nepasikeitė jis net tada, kai Lietuva atsuko nugarą tremtyje gyvenimo kelią pradėjusiai moteriai.

Prieš dvejus metus P. Vaitulionienė, siekusi tremtinės statuso, išgirdo, kad toks jai nepriklauso. Mat abu tėvai buvo politiniai kaliniai, vežti ne į tremtį, o laisvės atėmimo vietą Vorkutoje. Panevėžietė atvira: toks verdiktas negalėjo nepriblokšti. Nuoskauda pažadino kūrybinius gebėjimus – panevėžietė ėmėsi rašyti lagerio istorijas ironišku pavadinimu – „Vorkutos kurortai“.

Galbūt kažkada šie pasakojimai suguls ir į knygą. Politinių kalinių dukros teigimu, jaunoji karta turi žinoti visus tautos istorijos puslapius, nes tas žinojimas padės kitaip vertinti pamatinę tautos vertybę – Laisvę.

Rašyti P. Vaitulionienei ypač svarbu – sovietmečio presas traiškė ne tik jos, bet ir vyro šeimą. Juodu su Mindaugu likimas suvedė anksti – abu mokėsi paraleliose klasėse, tačiau netrukus ir išskyrė. Pajautos šeimai teko politinių kalinių likimas, partizanus slėpusiems Vaitulioniams – kita dalia. Jų namai buvo susprogdinti kartu su ten prisiglaudusiais laisvės kovotojais, o šiuos slėpusieji šeimininkai – suimti ar išblaškyti po Lietuvą. Dabar šią vietą netoli Bernatonių žymi tik koplytstulpis, pastatytas P. Vaitulionienės anytos. Jai gaila, kad moksleiviai vežami į kitus miestus aplankyti partizanų bunkerių ar vadaviečių, bet pamirštama, jog tokių skaudžių istorijos paminklų turime ir čia, Panevėžio pašonėje.

„Man labai svarbi tėvų ir visos giminės atmintis, – teigia P. Vaitulionienė. – Patyrusieji sovietmečio baisumus po truputį išeina ir labai svarbu jų patirtį išsaugoti ateities kartoms.“

 

Panevėžietė sukaupė nemažą nuotraukų albumą, kuriame užfiksuoti ne tik jos pirmieji gyvenimo metai Vorkutoje, bet ir kitų lageryje kalėjusiųjų gyvenimo akimirkos.

„Poilsis“ už poliarinio rato

Prieš dvejus metus pradėtų rašyti „Vorkutos kurortų“ kiek nonsensiškas, kaip sako autorė, pavadinimas turi savo istoriją.

Kai P. Vaitulionienė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui pateikė dokumentus tremtinės statusui gauti, tarp jų buvo ir gimimo liudijimas su žyma „gimusi tremtyje“. Visgi nei jis, nei kiti moters šeimos tragediją bylojantys puslapiai nieko nelėmė: prašymo nuspręsta netenkinti.

Panevėžietė neslepia lig šiol esanti priblokšta. Absurdiška, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras rėmėsi Rusijos Federacijos įstatymais, priimtais dar 1953 metais, pagal kuriuos jos tėvai už poliarinio rato buvo ne tremtyje, o laisvės atėmimo vietoje. Valdininkai savo rašte, kodėl atsisakoma suteikti tremtinės statusą, aiškino, neva nėra jokių įrašų, kad jos tėvai Vorkutoje būtų praleidę keletą metų ne savo noru.

„Jaučiausi taip, tarsi būčiau gavusi šlapiu ir murzinu skuduru per veidą, – pripažįsta P. Vaitulionienė. – Pati skaičiau Ypatingajame archyve tėvų bylas – tokios patirties niekam negalėtum linkėti. Paskutinį kartą tėtis su prašymu leisti išvažiuoti iš Vorkutos kreipėsi, kai man buvo vieneri su trupučiu. Neleido. Bet pagal valdininkus, jie ten keletą metų praleido… kurorte.“

Pirmosios užplūdusios emocijos, pasak panevėžietės, buvo šokas ir pyktis. Vėliau liko didelė nuoskauda.

„Ji ir paskatino mane rašyti apie tuos, kurie Vorkutos „kurortuose“ kovoja dėl savo išlikimo“, – sako Pajauta.

Gal ši istorija taip ir būtų nuėjusi praeitin, jei ne faktas, kad tai lietė ne ją vieną, bet ir kelis šimtus kitų politinių kalinių. Faktas, paskatinęs panevėžietę prabilti apie patirtą absurdą garsiai ir viešai.

Kai kurie P. Vaitulionienės likimo broliai ir sesės jau anksčiau bandė teisybės ieškoti teismuose, bet visais atvejais juos pralaimėjo. Tad daugelis tiesiog nuleido rankas.

„Jeigu ne mano garsus ir viešas kalbėjimas apie šią įstatymo spragą, gal niekas ir nebūtų pasikeitę. Ir toliau būtų teigiama, kad į Vorkutą žmonės važiavo savu noru, nors tai prasilenkia su bet kokia logika. Buvo motyvuojama, kad mano tėvai negalėjo tik tapti deputatais ar būti renkami į Vykdomąjį komitetą, bet kokių velnių jiems tapti deputatais, jeigu jie norėjo tik į Lietuvą? Aš jau tokio amžiaus, kad turiu teisę pasakyti tai, ką galvoju“, – kalbėjo panevėžietė.

Tariamas patriotiškumas

Kilus ažiotažui, po metų Seime atsirado ir įstatymų pataisos, leidusios politiniams kaliniams gauti tremtinio statusą. Tačiau nuoskaudos gyja sunkiai.

P. Vaitulionienę labiausiai nustebino pačių tautiečių reakcija į jos siekį atkurti istorinį teisingumą, prasiveržusi įžeidžiais komentarais internete.

„Rašydavo tiesiai – „banditai, ko jūs čia norite“ arba „Lietuva jūsų nevežė, kaip galite kažko reikalauti“. Jeigu už kiekvieną tokį komentarą būčiau gavusi bent eurą, jau būčiau milijonierė“ , – sako Pajauta.

Negali nestebinti, jog kažkodėl kai kam atrodo, kad tremtiniai maudosi valstybės piniguose.

„Bet iš tiesų jie turi tik tremtinio pažymėjimą, kuris suteikia teisę važiuoti viešuoju transportu su nuolaida, ir papildomus 62 eurus prie pensijos“, – sako P. Vaitulionienė.

Nors purvo buvo išlieta nemažai, panevėžietės iniciatyva sulaukė dar daugiau palaikymo ir padrąsinimo.

Pašnekovė svarsto, kad purvo pylimas – savotiška terapija, kai pažeminus ar paniekinus kitą pasidaro lengviau. Tad ir jai skaudžiau ne dėl to, o dėl apsimestinių patriotų, garsiai deklaruojančių meilę Lietuvai. Tokių, pasak P. Vaitulionienės, irgi itin daug. Visi jie kaip vienas tvirtina, kad niekada nebuvo nei pionieriais, nei komjaunuoliais, nors sovietmečiu niekas neklausė, nori ar ne, – visi buvo „pakrikštijami“. Ji net neabejoja, kad tokie atvirai deklaruojantieji savo patriotiškumą pasikeitus aplinkybėms išverstų kailius.

Vorkutos lageryje susipažino ir Pajautos Vaitulionienės tėvai.
(Asmeninio P. Vaitulionienės albumo nuotr.)

„Mano krikšto tėtis buvo disidentas, – pasakoja panevėžietė. – Nors jam buvo leista grįžti iš Vorkutos, iki pat Nepriklausomybės pradžios privalėjo žygiuoti į saugumą, nes niekada nebijojo kalbėti. Tokie žmonės ir yra tikrieji patriotai, bet ne tie, kurie nusiima kaukes ir garsiai rėkia, kaip jie myli savo šalį. Sovietmečiu prie bažnyčios stovėdavo mokytojos ir paslapčia registruodavo į ją einančius, o dabar tos pačios mokytojos klūpo bažnyčioje. Tai kada jos buvo tikros – tada ar dabar?“ – retoriškai klausia P. Vaitulionienė.

Ypatinga bendrystė

P. Vaitulionienė supranta: jaunoji karta jau gyvena kitaip. Jiems sunku suvokti, kad buvo laikai, kai žmonės kažko bijodavo, kažko negalėdavo, o išvažiuoti į užsienį išvis buvo draudžiama.

„Dabar jauniems žmonėms tai būtų sunkiai suvokiama, bet dėmė, kad esi gimęs ten, tremtyje, mane persekiojo beveik visą gyvenimą, – pripažįsta moteris. – Visuomet sulaukdavau klausimų, o ką gi padariau, kad ten atsiradau? Ogi gimiau. Pati tikrai nepasirinkau vietos gimti.“

Atšiaurioje Vorkutoje Pajautos mama atsidūrė už ryšininkavimą, o tėvelis – tik todėl, kad buvo muzikantas šaulys (kaip liūdnai pajuokaudavo jo žmona, buvo „ištremtas už dūdelę“). P. Vaitulionienei giliai įsirėžė jo žodžiai, kad su tokia dėme gyvena visi tremtiniai, tad vienas jos „Vorkutos kurortų“ rašymo tikslų ir buvo atskleisti tremties paliestųjų stiprybę, išsaugotą žmogiškumą ir tikėjimą.

Lietuviai, svarsto autorė, turbūt buvo vienintelė tauta, kuri labai ilgai nenorėjo įsileisti tremtinių. Tad nieko nuostabaus, kad kaimynės Latvijos pasienyje iki šiol gyvena tiek daug mūsų buvusių tremtinių.

Kad ir kokios nepakeliamos sąlygos buvo lageriuose, žmonės neturėjo kito pasirinkimo, kaip prisitaikyti ir gyventi, sako tremtinė. Ten visi, anot sovietų valdžios, buvo „banditai“, fašistai, buržuaziniai nacionalistai, kuriuos reikėjo pamokyti ir perauklėti. Moterys daugiausia dirbo siuvykloje, o vyrai – anglių šachtose.

Nepaisant aplinkybių, lageryje užsimegzdavo šilti jausmai, kurdavosi šeimos, gimdavo vaikai.

„Ta bendrystė, užsimezgusi ten, už poliarinio rato, tokia stipri, kad kartais žmonės taip artimai net su giminėmis nebendrauja. Tremtiniai, patys neturėdami duonos kąsnio, po savo varganu stogu priglausdavo ir politinius kalinius. Net vaikus krikštijo tais pačiais krikšto marškinėliais, kad sugyventų. Su daugeliu esame artimi lyg brolis su sese. Ten gimdavo ypatinga bendrystė, vargu ar tokia galėtų gimti dabartinėmis sąlygomis“, – pripažįsta P. Vaitulionienė.

Lagerio metraštininkas

Vorkutos lageryje susipažino ir P. Vaitulionienės tėvai.

„Tai buvo beprotiškai didelė meilė, iš kurios gimiau ir aš, – sako moteris. – O vaikams juk buvo visai nesvarbu, kur gyventi ir ką valgyti. Svarbiausia, kad netrūko tėvų meilės.“

Nors Pajautos tėtis turėjo galimybę į Lietuvą grįžti šiek tiek anksčiau, laukė, kol tokią teisę gaus ir mama. Deja, šeimai parvykus į gimtinę buvo ne ką lengviau – tremtinių ir politinių kalinių čia niekas nelaukė. Net giminės ir artimi žmonės vengė priimti po savo namų stogu ar užregistruoti. O be registracijos niekas nepriėmė į darbą.

Prireikė visų metų, kol po įvairias vietas blaškoma šeima susirado prieglobstį.

„Grįžus į Lietuvą teko pradėti gyvenimą nuo nulio. Buvo ir tokių dienų, kai neturėdavome ką valgyti. Niekas nenorėjo mūsų priglausti ar įdarbinti. Žmonės bijojo ir vengė papildomo saugumo dėmesio. Su mus priėmusia šeima užsimezgusi draugystė tęsėsi iki pat mirties. Ta tremties patirtis vienijo žmones“, – atviravo pašnekovė.

Tokių šeimų kaip P. Vaitulionienės buvo daugybė. Anot pašnekovės, visos šios istorijos į vieną knygą net netilptų. Juolab kad panevėžietė sukaupusi ir įspūdingą nuotraukų albumą. P. Vaitulionienės tėtis buvo fotografas mėgėjas, savotiškas lagerio metraštininkas. Slėpti unikalų jo archyvą būtų nuodėmė.

„Jeigu jaunimas nežinos šių svarbių mūsų tautos puslapių, jie nevertins laisvės taip, kaip ją vertiname mes. Gal jaunoji karta pamena Baltijos kelią, bet buvo per maži suvokti jo prasmę. Labai svarbu, kad mokėtume ta laisve tinkamai naudotis“, – pabrėžė P. Vaitulionienė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų