Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Laisvė būti savimi

Laisvė būti savimi

Žinot, kokia mano turgaus močiučių ir kitų pagyvenusių žmonių savybė man ypač patinka?

Laisvė būti savimi. Šiuo metu jos pasigendu kituose. Daugelis miesto žmonių vaikosi madų – ne tik drabužių, bet ir poelgių, o svarbiausia – pažiūrų. Kaimo žmonės ir senoliai nieko nesivaiko. Jie turi tvirtas pažiūras, atėjusias iš savo tėvų, senelių. Gerbia jų atminimą, nesiblaško progreso vėjuose. Kai kas juos kaltina sovietiniu mąstymu, tačiau tokiems kaltintojams patiems dar toli iki tokios atjautos, nuoširdumo ir išminties. Žmonės, pergyvenę dvi, o kai kurie ir tris santvarkas, išėję sunkią žmoniškumo mokyklą, puikiai gali palyginti dalykus, apie kuriuos gimusieji jau šiame šimtmetyje žino tik iš vadovėlių ar memuarų.

Man patinka senolių atvirumas ir visai nesvarbu, kad jie kartais klysta. Jie nebijo sakyti, ką galvoja, o mes pradedame sverti savo žodžius, įsijungia politkorektiškumas, tolerancija, netgi baudų baimė ar socialinės paskyros blokavimas. Aš nesu prieš toleranciją visų žmonių atžvilgiu, bet per prievartą peršami apribojimai man vis dažniau primena sovietinius laikus, kai anekdotus buvo galima pasakoti virtuvėje ir tik patikimų žmonių rate. Tiesa, pastebėjot, kad beveik dingo anekdotai? O kaip tu juos gali pasakoti? Nebent apie miško žvėris, kad neįžeistum kurios nors tautybės, rasės, mažumos ar Petriuko, dabar virtusio svarbiu Petru.

Kai pirmą kartą atsidūriau Didžiojoje Britanijoje, mane pradžioje stebino jų šypsenos ir nuolatinis klausimas „Kaip jūs?“ Galvojau, kokie jie geri ir nuoširdūs. Po to supratau, kad tai tik paprasčiausias mandagumas. Išties anglai yra uždari ir dažniausiai nemylintys emigrantų.

Senoliams nereikia tolerancijos pamokų, jei jie gyvena pagal dešimt Dievo įsakymų. Jie tikintys ar atsinešę iš savo protėvių atjautą visiems žmonėms. Jie gali nusistebėti nesuprantamais reiškiniais, nepalaikyti naujų idėjų, nes kažkaip normaliai be jų gyveno ilgą amžių ir nenori nieko keisti. Bet jie nepuls keršyti, juodinti, naudoti patyčių kalbą, kurios nevengia save laikantieji svarbesniais ir geriau viską žinančiais.

Kai augau, mane mokė gerbti vyresnius. Aš su pagarba klausydavau savo senelių ir prosenelių. Mažiau klausydavau mamos, bet turbūt dėl kartų konflikto ir jaunatviško protesto. O seni žmonės man visada buvo autoritetas. Visada svajojau, kad užaugsiu, pasensiu ir pats gausiu nors kiek tos išminties ir vidinės ramybės. Pradėjau senti, gabaliukas išminties atsirado, bet niekam jos nebereikia. Kaip ir tų senukų, kuriuos nurašė naujoji karta, nes jų negalima perauklėti, išaiškinti, už ką reikia balsuoti, ką mylėti ir ko nekęsti. Ir sėdi jie su savo išmintimi savo trobose, butukuose, turgeliuose, soduose. Sėdi ir bando suprasti, kodėl viskas, kas sena – blogai, o viskas, kas nauja – būtina.

Sėdi ir nebyliai klausia: o kur pagarba, nuoširdumas ir meilė dingo? Kaip jūs be jų gyvensit?

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų