A. Repšio nuotr.

Laisvas žvilgsnis į nelaisvę

Laisvas žvilgsnis į nelaisvę

 

Drąsa ir savitu požiūriu garsėjantis fotografas panevėžietis Andrius Repšys šį kartą ėmėsi, ko gero, net ir pasaulyje dar nebandytos kūrybinės misijos. Drono fotografiją pamėgęs menininkas pastaruosius metus iš aukštai stebėjo pašaliniams uždarą kalėjimų gyvenimą.

„Aš ir pats nežinojau, ką pamatysiu, ko laukti ir ką iš viso veiksiu stovėdamas už tvoros. O iš tiesų už jos gyvenimas tiesiog verda“, – pasakoja A. Repšys.

Sumanymas įamžinti gyvenimą nelaisvėje žinomam fotografui kilo prieš ketverius metus, kai fotografavo Panevėžį iš dangaus. Tuomet dronas dar nebuvo tokia populiari priemonė fotografų rankose. Andrius tuomet naudojo Utenoje sukonstruotą savadarbį aparatą ir džiaugėsi, kai jis sėkmingai pakildavo ir nusileisdavo be didesnių gedimų.

„Vienu metu prireikė fotografuoti Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, o visai šalia jos moterų Pataisos namai. Aš toks žmogus, kad nemėgstu, kai man kažkas stringa, kažkam kliūnu ir stabdomi pradėti darbai. Paskambinau į Kalėjimų departamentą paprašyti leidimo droną skraidinti virš jų teritorijos – su tuomečiu aparatu nebuvau tikras, ar jis pakilęs nenukris tiesiai į kalėjimo kiemą“, – prisimena A. Repšys.

Leidimą fotografuoti kaimynus Panevėžio pataisos namų steigėjai davė, o kartu netikėtai užsisuko ir šios įstaigos atstovų kalba su fotografu apie galimą paties kalėjimo fotosesiją iš aukštai. Ši mintis A. Repšiui grįžo 2018-aisiais.

Šiuo metu A. Repšio kalėjimų kolekcija jau baigta, joje įamžinti visi metų laikai.

Neįprasti įprasti ritualai

„Jau pasikeitusios ir technologijos, ir dronai tapo patikimi – dabar juos gali valdyti net vaikas. Ilgai nešiojęs sumanymą dėl kalėjimų fotografavimo nusprendžiau bandyti. Vėl prasidėjo derybos su Kalėjimų departamentu, nes įkalinimo įstaigų taip lengvai nepasieksi, o tuo labiau nepafotografuosi“, – pasakojo menininkas, gavęs palaiminimą originaliam projektui.

Dar nė vienas kitas bendradarbiavimas su valstybine įstaiga, anot jo, neatrodė toks paprastas.

„Būdavo – tinka oras, pasiskambinu, kad man reikia atvažiuoti, ir jau po penkių minučių turiu leidimą. Aplinkiniams gal ir įtartinai atrodžiau su aparatūra prie kalėjimo sienų. Dronas paprastai ten patenka tik su blogais kėslais“, – šypsosi A. Repšys.

Bet jam šis aparatas tapo itin prasmingu ir paradoksaliu simboliu: skrydis, dronas – tai laisvė, bet šįkart juo fiksuota žemai esanti nelaisvė.

Metus reguliariai važinėdavęs į visas dešimt Lietuvos įkalinimo įstaigų, fotografas iki šiol sunkiai supranta kai kuriuos matytos nelaisvės ritualus ir subtilybes. Savo darytas nuotraukas panevėžietis dar siųs Kalėjimų departamentui.

„Savos kalėjimo taisyklės – gyva legenda, bet jų su tokiu gyvenimu nesusidūręs beveik ir nesuprasi. Antai fotografuojant kalinius iš pradžių į akis krito, kad išėję į kiemą jie, po vieną, po du ir tris, nuolat vaikšto nuo sienos iki sienos – tai trunka gana ilgai“, – pasakoja fotografas.

Vėliau menininkas išsiaiškino, kad taip nuteistieji „muša praliotus“.

„Jei kalinys nedirba arba jo užtarnautas statusas to neleidžia, jis sportuoja arba nieko neveikia. O kur tada dėti susikaupusią energiją? Tada ir „muša praliotus“ – tai reiškia eiti nepereinant kitam kelio ir nesekant kažkam iš paskos. Ši sena kalėjimo tradicija laisvam, tuo labiau jaunam žmogui nėra žinoma“, – fotografavimo subtilybes atskleidė A. Repšys.

Pripratino prie drono

Dar labiau A. Repšį nustebino vieną dieną per droną pamatytas vaizdas, kai kalėjimo kiemas atrodė kaip paplūdimys karštą vasaros dieną. Lauke netvarkingai stovėjo daug daiktų, geležinės lovos, o ant jų gulėjo pusnuogiai vyrai. Paaiškėjo, jog tai toli gražu ne poilsis, o atliekama patalpų dezinfekcija. Menininko akiai ši akimirka pasirodė neįtikėtinai įdomi.

„Todėl niekad ir neprašydavau man pranešti, kai kalėjime bus kažkas naujo, netikėto. Kas man keista – jiems įprastas dienos režimas“, – sako išskirtinio projekto autorius.

Daug nuotraukų darytos, kai kaliniai sportuoja, žaidžia krepšinį, bendrauja prie stalų lauke, o kai kurie tiesiog ilsisi savo prižiūrėtuose daržuose. Nelaisve visiškai nekvepia ir A. Repšio pagauta ramybės minutėlė su Panevėžio pataisos namų moterimi, ramiai vartančia laikraštį šalia gėlių darželio.

„Iš pradžių fotografuojant tuos žmones tekdavo pratinti juos prie drono – šis atkreipdavo dėmesį ir kaliniai imdavo šaukti, net špygomis badydavo, spoksodavo į skrendantį aparatą. To man visai nereikėjo. Laisvėje vis lauki, kada tavo personažas parodys veidą, čia viskas vykdavo priešingai – fotografijoje nuteistasis negali būti identifikuojamas“, – apie tokio darbo reikalavimus užsiminė fotomenininkas.

Tęstų svetur

Šiuo metu A. Repšio kalėjimų kolekcija jau baigta, joje įamžinti visi metų laikai. Galutinį rezultatą autorius žada parodyti parodoje kovo 17 dieną Vilniaus fotografijos galerijoje.

Tačiau nelaisvės temos įtrauktas fotografas neketina sustoti ir šį projektą norėtų tęsti kitose šalyse. Panevėžiečiui įdomu palyginti lietuviškus ir kitų kraštų kalėjimus.

„Dronus dabar turi, kas tik nori. Bet jais fotografuoti kalėjimai, manau, pirma tokia kūrybinė fotosesija net ir pasaulyje“, – svarsto A. Repšys.

Iš aukštai kurtos nuotraukos jau tapo vizitine šio menininko kortele. Kiek laiko A. Repšys dar žada skirti dėmesį dronui, atsakyti negali – tokia fotografija, anot jo, pasibaigs, kai pačiam nusibos.

Galerija

Komentarai

  • Tie dronai virs sovietmecio namu tegul pakaba:)

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų