Sigita ir Arvydas Markevičiai džiaugiasi turėdami vienas kitą. P .Židonio nuotr.

Laimės paukštę pastvėrė negailėdama savęs

Negalia, atėmusi akių šviesą, Sigitai paklojo pasaulį po kojomis. Iš pradžių negailestinga, lemtis jai atseikėjo kitų dovanų: pašaukimą, pavertusį panevėžietę viena žinomiausių visų laikų Lietuvos paralimpiečių, galimybę sutikti daugybę gerų žmonių ir sukurti šeimą su žmogumi, kuris greta jau beveik tris dešimtmečius.

Pasaulio rekordininkė, Gedimino 3-iojo laipsnio ordininkė, Metų panevėžietė Sigita Markevičienė suaugusios moters gyvenimą pradėjo dirbdama pardavėja. Ištekėjo, augino dukrelę, gyveno Upytėje.

Dabar ji gyvena Panevėžyje ir yra pasaulyje žinoma paralimpiadų prizininkė, daugkartinė Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos varžybų čempionė.

Visas pergales moteris iškovojo būdama akla. Sportinę sėkmę ir drauge šeimos laimę Sigita sako pasiekusi visų pirma negailėdama savęs.

Prieš penkerius metus Sigitai Markevičienei suteiktas Metų panevėžietės titulas.

Didžiausia dovana

S. Markevičienės nė kiek netrikdo, kad prieš porą mėnesių jai sukako šešiasdešimt. Nors patikėti tuo sunku, net jei šį faktą skelbia internetinė enciklopedija.
Pastarojoje įrašytas ir Sigitos svoris – 52 kilogramai.
„Galima sakyti, kad mano svoris toks pat, koks buvo paauglystėje. Bėga metai, o jis kažkodėl nesikeičia“, – šypsodamasi sako S. Markevičienė.
Prisimena, vaikystėje tėvams tekdavo ją kaip reikiant įkalbinėti, kad ką nors suvalgytų. Ir dabar sako valganti gana saikingai – maistas jai nėra itin svarbus.
Jaunatviška moteris teigia niekada nesilaikiusi jokių dietų ir į klausimą, ar žinanti, kokia ji graži, atsako skambiu juoku.
Bet čia į pokalbį įsiterpia Arvydas Markevičius: žmona – didžiausia gyvenime jam tekusi dovana, sako jis.

Kai prieš 27-erius metus jiedu susituokė, Arvydas Sigitos grožį dar matė – liga regėjimą iš jo atėmė jau vėliau. Tačiau vyriškis patikina, kad veido dailumas, išraiškinga laikysena, grakštus kūnas yra niekai, palyginus su sielos grožiu, gerumu, pakantumu, jautrumu kito bėdoms, gebėjimu pajusti kitą žmogų, suprasti, išklausyti.

Pagalbininkė nuojauta

S. Markevičienė – elegantiška, stilinga moteris, kurią pamačius viešoje vietoje neišeina neatkreipti dėmesio. Kaip jai, nematančiai, pavyksta visi šie moteriški ritualai – išsirinkti drabužius, šukuoseną, papuošalus?
Labai paprastai, moja ranka Sigita: renkantis drabužius talkina dukra Gintarė ar pačios seserys – tereikia pasakyti, ko norinti.
„Matuojuosi drabužius ir nors nematau, jaučiu, kuris man tinka, kurio noriu, su kuriuo ir vėliau gerai jausiuosi. Į kitų tvirtinimus, kad vienas ar kitas drabužis man tinka, galima sakyti, nekreipiu dėmesio – renkuosi pati“, – sako Sigita.
Net jos namai – idealus šeimininkės atspindys: stilingi, pilni šviesos ir be jokių nereikalingų niekučių.
„Visi mūsų daiktai spintelėse ir stalčiuose, visi jie turi savo vietą. Mes, neregintys, išdėlioję juos kur pakliūva, vėliau nebesurinktume“, – tvarkos esmę paaiškino Arvydas.
Be to, priduria vyras, žmona – švaruolių švaruolė.

„Kadangi dabar pasaulį tenka pažinti nebe visais pojūčiais, paprastai daiktus liečiu. Tad būdamas ne namuose ką palietęs nustembu pajutęs dulkes. Mūsų namuose jų nėra. Tuo pasirūpina Sigita“, – sako A. Markevičius.

Pati renka laimės mozaiką

Markevičių namų džiaugsmas – dažnai čia viešintys anūkai: Ąžuolas, Radvilas ir Kernius. Jie – vienintelės Sigitos dukros Gintarės sūnūs.

Gintarės moteris susilaukė su pirmuoju vyru, su kuriuo, 23-ejų metų tapusi akla, išsiskyrė. Tad augino, į gyvenimą dukrą išleido su dabartiniu sutuoktiniu Arvydu. Gintarė jam tapo sava, kaip ir trys jos sūnūs dabar – anūkai.
S. Markevičienė sako, kad, nepaisant negalios, ji tikrai laiminga ir kupina dėkingumo likimui už dosniai atseikėtas dovanas: artimuosius, sveikatą, savybes, padėjusias jai sporte bei gyvenime.

iesa, pastarieji dešimt mėnesių šeimai ne patys lengviausi – Gintarė išgyvena vyro netektį.
„Mirė jis nuo komplikacijų sugėlus bitėms, o po jo, verslininko, mirties dukrą, o ir mus su Arvydu užgriuvo jo imtos paskolos. Tad netekome ir brangaus žmogaus, negana to, turime begalę piniginių rūpesčių“, – visiškai atvirai kalba Sigita.

Tačiau nepraranda tikėjimo, kad laimę įmanoma susirinkti ir iš pačių mažiausių dalykų.
„Atsibundu sveika, paukščiai čiulba, geriu skanią arbatą, žinau, kad su treneriu Sergejumi Sokolovu eisime sportuoti, grįšiu žvali, tvarkysiuos, gaminsiu valgį… Man džiugu, kad, nors nematau, galiu pati savimi pasirūpinti, ką su malonumu ir darau“, – laimės recepto dalis vardija moteris.

Nueiti su vyru į bažnyčią Sigitai irgi didžiulė laimė.

Tikėjimas – labai svarbi S. Markevičienės gyvenimo dalis. Sako, visada tvirtai žinojusi, kad pats Dievas yra jos vedlys.

Be to, gyvenime būta patirčių, kurių niekaip kitaip, kaip tiesioginiu Dievo prisilietimu, nepavadinsi. Tačiau visa tai – itin asmeniška.

Be skausmo nėra pergalių

Ne kiekvienas žurnalistas išdrįsta paklausti S. Markevičienės apie tą vieną lemtingą įvykį, kadaise pakeitusį visą moters ateitį. Tačiau ji drąsiai prabyla apie tai pati.

Avarija įvyko Sigitos gimtojoje Upytėje. Iš visų važiavusių automobiliu nukentėjo ji viena – dūžtantys langų stiklai pažeidė akis. Ir taip smarkiai, kad 23-ejų mergina iškart apako.

„Visi manęs tada gailėjo, tačiau pati aš neleidau sau gailėtis savęs, nepuoliau į paniką, nepalūžau“, – mena S. Markevičienė.

Ji sako dalyvavusi reabilitacijos programose, skirtose akliesiems, ten išmokusi nematydama orientuotis aplinkoje, tvarkytis buityje, kitų aklajam būtinų dalykų.

Sigita liūdnai nusišypso prisiminusi, kaip, iki tol aklųjų nepažinojusi, po avarijos manė, kad ji kone viena tokia – nematanti.

„Bet reabilitacijos mokymuose sutikau tikrai daug nematančių žmonių. Be to, patyriau, kad nemažai jų kamuoja ir kitokios ligos. Tarp jų jaučiausi ir sveika, ir stipri“, – sako.

Sigita įsidarbino Panevėžio aklųjų įmonėje – gamino užuolaidų segtukus. O drauge įsitraukė į sportinį gyvenimą.

Ją atradęs treneris S. Sokolovas, Sigitos teigimu, tarsi dovanojo sparnus. Didžiulių bendrų pastangų dėka ji tapo lengvaatlete, bėgikė. Čempione.

Sportininkui svarbu ne vien įvaldyti pačią bėgimo techniką, patikina S. Markevičienė. Ne mažiau svarbu suvaldyti save pačią: ugdyti charakterį, valią, ištvermę, kovos ryžtą ir daugybę kitų dalykų. Ji mena tik vienose varžybose neįveikusi distancijos dėl netikėtų kojų skausmų – visose kitose varžybose, vykusiose įvairiose pasaulio šalyse, ji tapo nugalėtoja, prizininke, rekordininke.

Skirtingos gyvenimo pamokos

Be to, kad garsi sportininkė, Sigita – ir aktorė. Vaidina Panevėžio aklųjų dramos studijoje. Nežinodamas, jog vaidinančioji neregė, tikrai to nepasakytum: žiūrovai salėje su nuostaba seka kiekvieną jos judesį scenoje.

Pjesių tekstus S. Markevičienė išmoksta skaitydama juos Brailio raštu. Tą daryti klausantis įrašų jai gerokai sunkiau.

Tiesa, prisipažįsta, toks skaitymas greitai išvargina, nuilsta pirštai. Dėl to Sigita neskaitanti knygų, o štai televizorių pasižiūrinti. „Žiūri“ josios klausa, į tai, kas rodoma ekrane, reaguoja kitais pojūčiais.

Žinoma, dar yra akliesiems skirti spektakliai bei filmai. Užsieniuose teko lankytis akliesiems skirtose dailės galerijose, kuriose kabo sukurti liečiami paveikslai. Tačiau Sigita sako ir čia labai greitai pavargstanti bandydama pažinti meną pirštais. Kas kita sportas – ten ji nepailstanti.

Į paskutinį klausimą – kokią gyvenimo pamoką abu, Sigita ir Arvydas, geriausiai išmokę, – sutuoktiniai atsako skirtingai.

Sigita teigia nebekreipianti dėmesio į smulkmenas, kurios ją kitados erzindavo. To išmokusi, tapo dar laimingesnė.

Arvydas sako suvokęs, kokie svarbūs šioje žemėje yra vaikai ir kaip svarbu auginti juos skatinant, o ne menkinant, barant, skaudinant. Tad jis visados stengiasi puoselėti Sigitos ir drauge savo anūkus.

Ypatingas jaunatviškų senelių džiaugsmas – kad visi trys berniukai pamėgę sportą. Ir treniruoja juos tas pats treneris, padėjęs Sigitai per gyvenimą žengti kaip čempionei.