Asmeninio albumo nuotr.

Laime kvepianti būtis

Laime kvepianti būtis

Pravėrusi jaukios savo studijos duris, Ingrida Mickevičė kasdien panyra į kvapų grožio, estetikos ir natūralumo pasaulį. Čia panevėžietė jaučiasi it žuvis vandenyje: vikriai sukasi tarp lentynų, pilsto, matuoja, sveria, dėlioja… Moteris juokiasi muilo gamybos tikrai neatradusi į ją „trenkus žaibui“ ar kardinaliai persivertus gyvenimui. Bet akivaizdu, jog dabar tai – jos stichija.

Užaugino kaip vaiką

Šiuo metu Ingrida Mickevičė sako gyvenanti išties labai aktyvų ir intensyvų etapą – nuo ankstyvo ryto, vos atsikelia, iki vėlyvo vakaro, kada eina miegoti, ji nuolat kažkuo užimta.

„Labai produktyvus laikas tiek mano veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Daug mokausi ir dirbu, turiu nemažai sumanymų ir projektų, kuriuos noriu įgyvendinti. Vieni dar tik prasidės, kiti jau sėkmingai vystosi“, – dėsto šnekovė.

Asmeninio albumo nuotr.

Tik nors idėjų galvoje daug, rankų ir valandų skaičius paroje – ribotas.

„Tad tenka paaukštinti pavarą, – šypsosi Ingrida. – Bet esu labai laiminga būdama šiame kelyje.“

I. Mickevičė tikina neturinti kažkokios ypatingos gyvenimo istorijos. Ji – laiminga dviejų vaikų mama. Gyvena paprastai, bet įdomiai ir spalvingai. O pernai dar ir atšventė savo natūralaus muilo gamybos dirbtuvių dešimtmetį.

„Kartais juokaudama sakau, kad „Muilo virtuvė“ yra didžioji mano meilė, mano trečias kūdikis. Labai myliu šią veiklą, nors per vienuolika metų tikrai yra buvę visokių etapų. Kaip ir su visais vaikais“, – atsidūsta moteris.

Įprasta, lyg kvėpuoti

I. Mickevičei muilo gamyba nebuvo verslo projektas – idėja gimė iš poreikio kurti ir duoti.
„Atsimenu, ieškojau veiklos, dėl kurios būčiau… mažumėlę pakvaišusi, – pasakoja panevėžietė. – Ir radau! Perskaičiau viename žurnale straipsnį apie natūralaus muilo gamybą ir po dviejų savaičių turėjau savo pirmąjį rankų darbo muilą.“

Paklausta, ar su muilų gamyba ir į jos pačios gyvenimą atėjo daugiau natūralumo, Ingrida teigia niekada nebuvusi per daug nuo jo nutolusi.

„Tvarumas man tiko ir pritiko dar tada, kai nebuvo toks madingas. Rūšiuoti šiukšles, išjungti nenaudojamą šviesą, nešvaistyti maisto – man tai tokie pat savaime suprantami dalykai, kaip kvėpuoti“, – sako natūralių muilų kūrėja.

Anot jos, tvarumas vieniems yra gyvenimo būdas, kitiems – tik mada, o jai – tiesiog malonus įprotis.
„Viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo ir to, kokią aplinką aplink save jis kuria ir puoselėja. Juk viskas prasideda nuo mūsų pačių“, – teigia Ingrida, pati praktikuojanti paprastą seną tiesą, kad mažiau visuomet yra daugiau.

„Kelionė sveikesnio gyvenimo link prasideda nuo galvos. Nori gyventi sveikiau? Susitvarkyk savo namus, kiemą. Pasisodink ant palangės pomidorą. Surink šiukšles nuo tako, kuriuo kasdien grįžti. Neimk dar vieno maišelio, į kurį dedi obuolius, juk vis tiek namuose juos nuplausi. Pasiėmei? Nieko tokio, naudok jį ir toliau obuoliams susidėti“, – tvarumo pradžiamokslio moko Ingrida, pati jį praktikuojanti be fanatizmo.

„Gyvenime visur ieškau pusiausvyros, – sako ji, – todėl tikrai pas mane namuose rasite ir labai sveikų, ir šviesmečiais nuo gamtos nutolusių produktų. Į visus pokyčius einu palengva, mažais žingsneliais.“

Kūrė sau, atrado ir kiti

I. Mickevičei pačiai netikėta, kaip nuo pat draugystės su muilu pradžios viskas ėjosi sklandžiai. Turbūt abu – kūrėja ir kūrybos objektas – vienas kitam labai tiko.

„Buvau įkvėpta to, ką darau. Norėjosi vis mėginti, eksperimentuoti, kurti naujus receptus, – prisipažįsta. – Juolab kad didelių nesėkmių neturėjau – tai labiau buvo bandymų ir ieškojimų laikas.“

Savo pirmąją nesėkmę, jei taip galima pavadinti, moteris patyrė gal tik po kokių šešerių ar septynerių metų muilo gamybos. Kai derindama du receptus vietomis sukeitė produktus.

„Buvo tikrai gaila du kilogramus muilo išmesti į šiukšlių dėžę, – juokiasi. – Bet neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.“

I. Mickevičei „įdarbinus“ natūralų, rankų gamybos muilą viskas vystėsi labai organiškai, be jokio spaudimo ar dvejonių. Savo pirmuosius muilus, kaip ir daugelis kitų pradedančiųjų, moteris gamino tiesiog namų virtuvėje, o išbandė Ingridos šeima, tada giminės, draugai.

„Taip natūraliai, atsiliepimams apie mano darbus keliaujant iš lūpų į lūpas, muilų gamyba išaugo į tai, kas šiandien yra: tvarią, žmogui ir aplinkai draugišką veiklą“, – sako muilų kūrėja.

Iš lietuviškų pievų ir korių

Muilo gamyba nėra vienintelė Ingridos veikla, bet suvokimas, kad ji išaugo į tikrą verslą, pirmą kartą atėjo prieš kokius penkerius metus.

Panevėžietė savo produkciją kuria iš augalinių net aštuonių rūšių aliejų. Ne kiekvienas natūralaus muilo gamintojas galėtų tuo pasigirti.

„Gaminu tikrai labai kokybišką muilą. Deja, Lietuvos rinka negali pasiūlyti ypač didelio aliejų rūšių pasirinkimo, todėl didžiąją žaliavų dalį atsivežu iš Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės“, – vardija moteris.

Bet tai, ką gali nusipirkti savo šalyje, I. Mickevičė būtinai ir perka. Būtent iš Lietuvos ūkių į Panevėžį gaminti muilui atkeliauja bičių medus, vaškas, įvairios vaistažolės. Ingrida bendradarbiauja ir draugauja su daugybe savo amatą mylinčių Lietuvos amatininkų ir kūrėjų.

Pačiame muilo gamybos procese labiausiai jaudina netikėtumas. Nors, pasak I. Mickevičės, muilas yra labai tiksliu receptu ir proporcijomis paremtas produktas, kartu jis mėgsta pateikti staigmenų. Mat kad ir kiek patirties turėtum, kad ir kiek kartų jį gamintum, iki pat paskutinės akimirkos nežinai, ką gausi išėmęs iš formos.

„Tas nežinojimas labiausiai ir žavi – tai tarsi magija“, – šypteli muilų kūrėja.

Išmanymas ateina su patirtimi

Didžiausias iššūkis panevėžietei yra kalėdinis laikotarpis, kuriam ji pradeda ruoštis jau vasaros pabaigoje.

„Receptų kūrimas, gamyba, produkto pateikimas ir tada „linksmiausia“ dalis – muilų pakavimas“, – juokiasi vardydama I. Mickevičė. Bet kad ir koks įtemptas tas metas būtų, pakuodama kiekvieną dėžutę ji sako jaučianti begalinį dėkingumą už tai, kad žmonės pamilo jos darbus.

Todėl Ingridai taip svarbu ne tik sukurti kokybišką produktą, bet ir „skaniai“ jį pateikti.

„Čia matau didžiulę prasmę ir vertę. Ir tam niekada negailiu nei laiko, nei pastangų, nei lėšų. Siekiu, kad mano gaminamas muilas būtų ne tik draugiškas odai, bet ir keltų geras emocijas, džiugintų“, – sako ji.

Dėl tos pačios priežasties moteris viską daro savomis rankomis – ne tik atrenka natūralias žaliavas, jas paverčia tokiu pat natūraliu produktu, bet ir kuria unikalius receptus.

Anot jos, muilo gamyboje eksperimentuoti kliaujantis nuojauta galima nebent kuriant jo išvaizdą. O visa kita yra tikslios žinios, patirtis ir iš to ateinantis išmanymas.

„Niekada nelankiau jokių su muilo gamyba susijusių kursų. Visas žinias ir patirtį sukaupiau savarankiškai: daug skaitydama, gilindamasi, klausinėdama, eksperimentuodama ir mokydamasi bei dalindamasi patirtimi su bendraminčiais“, – teigia muilų kūrėja.

Ilgas kelias iki brandos

Kaip ir kiekvienam kūrėjui, I. Mickevičei būtina išgryninti mintis. Įkvėpimo ji semiasi iš aplinkos, žmonių, kelionių ar kasdieninių pasivaikščiojimų. Iš to, ką mato ar kuo domisi.

Kartais naujas muilo vizualas iškyla prieš akis taip staiga, kad Ingrida iškart skuba į savo studiją jo išbandyti, o kartais idėją mėnesių mėnesiais nešiojasi mintyse, kol ji virsta galutiniu produktu.
Kažkada Ingrida savo socialinių tinklų paskyroje pasidalino, kokį kelią nueina rankų darbo muilas, kol pasiekia kito rankas. Visi be galo stebėjosi, kad tam prireikia beveik šešių savaičių.

„Kol nesusiduriame arba nepamatome visos virtuvės iš vidaus, dažnai net nenumanome, kiek kūrybos ir darbo būna įdėta į vieną mažą gabaliuką“, – pastebi I. Mickevičė.

Muilas savo kelią pradeda nuo idėjos, tada būna recepto sudedamųjų dalių skaičiavimas, ingredientų svėrimas, maišymas… Pagamintas muilas supilstomas į formas ir paliekamas parą stingti. Sutvirtėjęs jis supjaustomas, apdailinamas, pažymimas įspaudu. Toks muilas keliauja dar keturioms savaitėms į lentyną – brandintis.

„Šis laikas reikalingas tam, kad įvyktų visos reikalingos muilinimosi reakcijos ir muilas taptų saugus naudoti“, – paaiškina Ingrida.

Tik tuomet, anot jos, pradedama rūpintis jo pateikimu – fotografuojama, pakuojama. „Tada galiausiai muilas keliauja į kitų namus“, – priduria kūrėja.

Blogų emocijų neperduoda

I. Mickevičei tiek jos kūrybos, tiek verslo variklis yra poilsis. Tik atsitraukusi nuo darbų ji susigrąžina jėgas ir vėl gali su didžiausiu įkvėpimu kurti.

„Muilas man lyg terapija, – aiškina Ingrida. – Gal keistai nuskambės, bet niekada negaminu muilo, jei esu susierzinusi ar jaučiu įtampą. Į studiją galiu įžengti tik būdama geros nuotaikos ir ramios būsenos  Kitaip viskas krenta iš rankų ir rezultatas nedžiugina. Todėl kiekvienas iš mano rankų iškeliaujantis muilo gabaliukas yra iščiupinėtas, išmylėtas, išglostytas ir tikrąja to žodžio prasme pagamintas su meile.“

Galimybė kurti jai yra tam tikra savęs išraiška. Ingrida neslepia esanti be galo laiminga žinodama, jog žmonėms patinka tai, ką ji daro.

„Prieš keletą metų pradėjau dalintis savo žiniomis su kitais: per grupines edukacijas, individualius mokymus. Ir, turiu pasakyti, tai man yra didžiulė laimė. Galėjimas perduoti kitiems savo žinias yra dovana“, – tikina muilų kūrėja.

Galerija

Ne didmiesčio vaikas

Kuria ir dirba I. Mickevičė Panevėžyje, nors neretas jos vietoje tik ir taikytųsi leistis į neva platesnių galimybių paieškas kituose miestuose ar net šalyse. Bet Ingridos gyvenimas svetur niekada nežavėjo. Pasak jos, pasaulį pamatyti, pažinti galima ir keliaujant. Baigusi mokyklą, ji, tiesa, metus praleido Vokietijoje, tačiau visada žinojo, jog savo gyvenimo mozaiką dėlios Lietuvoje.

Ir vis dėlto I. Mickevičė – emigrantė. Meilės emigrantė. Į Aukštaitijos sostinę iš Jonavos rajono ji atvyko paskui vyrą. Didmiesčiai ir jų diktuojamas ritmas Ingridos niekada neviliojo, todėl kai rinkosi vietą šeimos gyvenimui tarp Kauno ir Panevėžio, be konkurencijos nugalėjo pastarasis.

„Niekada dėl šio žingsnio nesigailėjau, – džiaugiasi moteris. – Viskas, ko man reikia, yra po ranka. Pervažiuoti miestą nuo vieno galo iki kito galiu vos per 20 minučių. Pereiti – per valandą. Atrodo, smulkmena, bet gyvenant pasaulyje, kuriame nuolat trūksta laiko, tai labai didelis privalumas.“

Ingridos akyse Panevėžys nieko nestokoja, pradedant puikiai sutvarkyta infrastruktūra ir baigiant gamtos prieglobsčiu žaliose miesto zonose. O jei užsimano didmiesčio šurmulio, gera valanda kelio automobiliu ir ji jau ten.

„Na, o galimybės? Jų stoka aš niekada nesiskundžiau. Galimybes mes susikuriame patys“, – šypteli veikli moteris.

Piligriminiame kelyje – emocijų lavina

Prasidėjus pasaulį paralyžiavusiai pandemijai I. Mickevičė išgyveno labai stiprų sukrėtimą asmeniniame gyvenime. Tam, jog išsivalytų galvą ir iš naujo save surinktų, ji net du kartus leidosi piligriminiu Šv. Jokūbo keliu ir iš viso įveikė pustrečio šimto kilometrų. Moteris neslepia: tai buvo tikras savęs išbandymas – tiek fizinis, tiek emocinis.

„Aš ten ir keikiausi, ir verkiau, ir juokiausi iki ašarų, – prisimena. – Bet kokių neišdildomų patirčių turėjau! Tiek Lietuvos pamačiau!“

Išeidama į pirmąją piligriminę kelionę panevėžietė pasakė sau: jei įveiks šį kelią, vadinasi, gali viską. Ir žingsniuodama šimtus kilometrų suprato, jog žmogaus galimybės išties neribotos.

„Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias mano sprendimas, padarytas dėl savęs ir visam laikui įtvirtinęs mano įprotį kasdien judėti“, – džiaugiasi pašnekovė.

Anot I. Mickevičės, laimingą ją daro pats gyvenimas, galimybė patirti jo teikiamus džiaugsmus ir mažytes smulkmenas.

„Jaučiu nuolatinį alkį tobulėti, mokytis, gilinti savo žinias, bendrauti, dalintis, duoti. Dievinu gamtą, knygas, pozityvias kompanijas, keliones ir su jomis susijusias naujas patirtis. Esu aktyvi ir daug judu, bet kartu jau kelerius metus mano gyvenimo būdas labai lėtas, su aiškiu režimu ir nusistovėjusia rutina. Tai man padeda surinkti save, nuraminti protą ir palaikyti sveiką emocinę bei fizinę būseną“, – laimingo gyvenimo receptu dalijasi moteris.

Ingrida sako trokštanti gyventi įdomų ir „užturbintą“ gyvenimą. Tai yra jos kasdienis tikslas. Ir panašu, jog aktyviai panevėžietei tą puikiai sekasi įgyvendinti.

„Noriu būti čia ir dabar. Patirti tame buvime laimę ir prasmę. Nubundu rytais ir jaučiu nepaprastą dėkingumą – už dar vieną dieną, kurią galiu nugyventi taip, kaip noriu. Kaip dažnai mes nesusimąstome, kokia tai iš tikrųjų yra dovana!“ – šypsosi I. Mickevičė.

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite