Abiturientės Miglės Žemaitytės eilėraščio „Lapkritis“ eilutėmis šį mėnesį pristatomas „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnos NEVĖŽIS“ projekto atlankas.
Miglė Žemaitytė (12 kl.)
Koegzistencija
Migloj paskendęs smėlis
Ir jūros pilnos akys.
Gilumoj tylioj
Bangos šoka lėtą valsą –
Artimą jos sielos balsui.
Žiežirbos krante
Esąs Hefaisto darbas –
Metamorfozė karalystės dangaus!
Atskridę pelenai pakrantės
Iš dulkių virsta kelrodžiais – jie Dantės.
Tyrinėjus dangų, smėlį,
Ypač jūrą ir Poseidono mėlį,
Tiesą suradau ir gėrį akyse –
Ėdžiose jos dvasios.
Skaitau
Vakaro švelnumo
Ir sidabro mėnulio pilna
Mano švento pasaulio niša,
Kur gimsta išmintis.
Siela atsidūsta,
O širdis kartais dūžta.
Ten miršta naivumo medūza,
Suglęžta monotonijos gėlė.
Chaosas nutyla,
O laikrodžio rodyklė
Vėl tampa bėgle.
Po gintarine šviesa
Verčiu istorijas Kafkos –
Neriu gilyn, nenoriu išnirt:
Pasaulis galvos jo – lyg sapnas,
Užslėptas realybės košmaras.
Būt ar nebūt
Hamletas Šekspyro abejojo –
Jis keršto naštą juk nešiojo.
Sunku būt, sunku nebūt,
O sunkiausia – nepalūžt.
Tolimas Olimpo kalnas –
Pasaulis dievų ir herojų,
Kuriame pasiklydus, tik sau ir dėkoju.
Graikų mitai – ne žodžio kūryba,
O nuostabiausia tapyba.
Atmerkiu akis –
Ryto migla už lango,
O mano galva
Pilna citatų.
Lapkritis
Tarp baltų sienų
Matyti spalvas
Nevisiškai spėju.
Laiku atėjai:
Nesisieloja dar šerkšnas
Buvau kūrėja,
O tu stebėjai
Jau verkiančią rasą.
Dėl pirštų šiltų,
Paišančių langus.
Helijas įnešė kolorito namo,
(O gal tavo aura?)
Pripylė spalvų man į galvą romių?
Esą nerūdijantys, bet surūdiję
Laumžirgiai, bitės,
Tarakonai, žiogai.
Žvilgsniai – akys,
Mikrofonai – garsai.
Eina link vieno, greit bėga pas kitą.
Tai nesibaigiantis ciklas,
Suklijuotas šukėm stiklas.
Iš krūtinės širdis išplyš,
Jei sudaužys
Dar vienas
Tas krištolines akis.
Pilkas kostiumas
Pilka moralė vidaus
Juk sako – šaukštas deguto
Pagadina statinę medaus.
Visi tie vabzdžiai ją godžiai apspitę,
Toks eliksyras it iš Pandoros skrynios
Veikia net ir tą pačią bitę.
Užbaigsiu šį ciklą.
Nepurkšiu nuodų,
Nežudysiu vabzdžių.
Jie mano, kad mus pažįsta.
Jie mano, kad mes nepažįstam jų.
Katalogas mažėja –
Nepaveiktųjų žmonių.
Kaita
Žibutės mėlis
Lakštingalos preliudas
Išraudęs dangus
Užmirštas sapnas
Migla giliuos žolynuos
Slepia svajones
Pelėdos sparnas
Eglišaky suvirpa
Užmiega mėnuo
Sunkoka galva
Sniegas ant plaukų
Minčių šlapdriba
