„Laiku atėjai: / Nesisieloja dar šerkšnas kambario stikluos…“

• Sekundė
• Parengė Reda Osteikaitė
• Profilis_jauni
• 2024.11.22 14:10

Abiturientės Miglės Žemaitytės eilėraščio „Lapkritis“ eilutėmis šį mėnesį pristatomas „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnos NEVĖŽIS“ projekto atlankas.

Miglė Žemaitytė (12 kl.)

Koegzistencija

Migloj paskendęs smėlis

Ir jūros pilnos akys.

Gilumoj tylioj

Bangos šoka lėtą valsą –

Artimą jos sielos balsui.

Žiežirbos krante

Esąs Hefaisto darbas –

Metamorfozė karalystės dangaus!

Atskridę pelenai pakrantės

Iš dulkių virsta kelrodžiais – jie Dantės.

Tyrinėjus dangų, smėlį,

Ypač jūrą ir Poseidono mėlį,

Tiesą suradau ir gėrį akyse –

Ėdžiose jos dvasios.

Skaitau

Vakaro švelnumo

Ir sidabro mėnulio pilna

Mano švento pasaulio niša,

Kur gimsta išmintis.

Siela atsidūsta,

O širdis kartais dūžta.

Ten miršta naivumo medūza,

Suglęžta monotonijos gėlė.

Chaosas nutyla,

O laikrodžio rodyklė

Vėl tampa bėgle.

Po gintarine šviesa

Verčiu istorijas Kafkos –

Neriu gilyn, nenoriu išnirt:

Pasaulis galvos jo – lyg sapnas,

Užslėptas realybės košmaras.

Būt ar nebūt

Hamletas Šekspyro abejojo –

Jis keršto naštą juk nešiojo.

Sunku būt, sunku nebūt,

O sunkiausia – nepalūžt.

Tolimas Olimpo kalnas –

Pasaulis dievų ir herojų,

Kuriame pasiklydus, tik sau ir dėkoju.

Graikų mitai – ne žodžio kūryba,

O nuostabiausia tapyba.

Atmerkiu akis –

Ryto migla už lango,

O mano galva

Pilna citatų.

Lapkritis

Tarp baltų sienų

Matyti spalvas

Nevisiškai spėju.

Laiku atėjai:

Nesisieloja dar šerkšnas

Kambario stikluos.

Buvau kūrėja,

O tu stebėjai

Jau verkiančią rasą.

Dėl pirštų šiltų,

Paišančių langus.

Helijas įnešė kolorito namo,

(O gal tavo aura?)

Pripylė spalvų man į galvą romių?

Esą nerūdijantys, bet surūdiję

Laumžirgiai, bitės,

Tarakonai, žiogai.

Žvilgsniai – akys,

Mikrofonai – garsai.

Eina link vieno, greit bėga pas kitą.

Tai nesibaigiantis ciklas,

Suklijuotas šukėm stiklas.

Iš krūtinės širdis išplyš,

Jei sudaužys

Dar vienas

Tas krištolines akis.

Pilkas kostiumas

Pilka moralė vidaus

Juk sako – šaukštas deguto

Pagadina statinę medaus.

Visi tie vabzdžiai ją godžiai apspitę,

Toks eliksyras it iš Pandoros skrynios

Veikia net ir tą pačią bitę.

Užbaigsiu šį ciklą.

Nepurkšiu nuodų,

Nežudysiu vabzdžių.

Jie mano, kad mus pažįsta.

Jie mano, kad mes nepažįstam jų.

Katalogas mažėja –

Nepaveiktųjų žmonių.

Kaita

Žibutės mėlis

Lakštingalos preliudas

Išraudęs dangus

Užmirštas sapnas

Migla giliuos žolynuos

Slepia svajones

Pelėdos sparnas

Eglišaky suvirpa

Užmiega mėnuo

Sunkoka galva

Sniegas ant plaukų

Minčių šlapdriba

• Sekundė
• Parengė Reda Osteikaitė
• #Jaunimo kūrybos erdvė