-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Čia ir prieš šimtą metų klegėjo turgus, klestėjo pramonė, prekyba.
O kiek garsių žmonių ja vaikščiojo, vienas tokių – čia gyvenęs Panevėžio garbės pilietis Donatas Banionis.
Balandžio 28-ąją sukako 99 metai nuo žymaus aktoriaus Donato Banionio gimimo.
Dar kartą prisimename jį – Panevėžio miesto garbės pilietį, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierių, įsimintinus personažus daugelio atmintyje palikusį menininką, daug metų gyvenusį ir kūrusį Panevėžyje.
Galbūt netrukus čia matysime ir šiam garbiam žmogui skirtą gražaus atminimo ženklą.
Artėjančio aktoriaus šimtmečio proga įgyvendinama idėja Elektros gatvės skverelyje prie J. Miltinio dramos teatro pastatyti paminklą D. Banioniui.
O kol kas jo atminimą saugo memorialinė lenta Ukmergės gatvėje prie namo, kuriame D. Banionis gyveno.
„Buvau 12 metų paauglys ir persikraustymas padarė įspūdį, nauja vieta labai patiko. Juk iki to laiko visi glaudėmės mažame pusantro kambario butelyje Liepų alėjoje.“
R. Banionis
Sukūręs virš šimto vaidmenų teatre, aštuoniasdešimtis – kine, pasiekęs tarptautinę šlovę, aktorius likdavo ištikimas Panevėžiui, ypač jo teatrui.
Panevėžys šio aktoriaus gyvenime ilgus dešimtmečius buvo svarbiausia stotelė – kantriai ir ištikimai laukdavusi jo grįžtančio iš įvairiausių pasaulio šalių. Čia buvo jo miestas, gatvė, teatras, šeima – žmona ir Panevėžyje gimę du sūnūs.
Laiko tėkmė į amžinybę jau išsinešė ne tik aktorių D. Banionį (1924–2014), bet ir jam buvusius brangius žmones – žmoną aktorę Oną Konkulevičiūtę-Banionienę (1924–2008) bei pirmagimį sūnų Egidijų (1948–1993).
Jaunesnysis sūnus, žinomas lietuvių kino, televizijos ir teatro režisierius Raimundas Banionis gyvena ir dirba Vilniuje.
Jo režisuoti filmai „Mano mažytė žmona“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, televizijos serialai „Prokurorai“, „Moterys meluoja geriau“ ir kiti pelnė gerus įvertinimus, mėgstami žiūrovų.
R. Banionis nemažai spektaklių pastatė ir Panevėžio dramos teatre – Ernesto Tompsono „Prie Auksinio ežero“, S. Moemo „Ratas“, R. Garnio „Meilės laiškai“ ir kt.
Ne kartą jis dirbo ir kartu su garsiuoju tėvu.
Kaune gimęs D. Banionis į Panevėžį atvažiavo 1941 metų gegužę ir netrukus buvo įdarbintas teatre.
Nuo tų pradžios metų iki įsikūrimo jaukiame bute Ukmergės gatvėje, Skaistakalnio parko pašonėje, teko nueiti ilgą kelią.
Kaip mena sūnus Raimundas, į butą Ukmergės gatvėje šeima įsikėlė tik 1970 metais.
„Buvau 12 metų paauglys ir persikraustymas padarė įspūdį, nauja vieta labai patiko. Juk iki to laiko visi glaudėmės mažame pusantro kambario butelyje Liepų alėjoje“, – pasakoja R. Banionis.
O dar anksčiau aktorių šeima gyveno ir kur kas ankštesniame bute – mažame bendrabučio kambarėlyje Teatro gatvėje. Ten ir sūnelių sulaukė.
Ankstyvoji R. Banionio vaikystė ir prabėgo tame name, prie pat senojo teatro.
Kai šeima įsikūrė Ukmergės gatvėje, jau buvo pastatytas naujasis dramos teatras Laisvės aikštėje – tad iš namų į teatrą visi kulniuodavo Ukmergės gatve.
„O štai į mokyklą traukdavau Skaistakalnio parku“, – prisimena R. Banionis, mokęsis Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar – V. Žemkalnio gimnazija.
Iškilaus aktoriaus atžalai teatro pasaulis niekada nebuvo svetimas.
Juk pasiėmę iš darželio tėvai atsivesdavo į teatrą, kur jis kantriai laukdavo, kol tik vėlų vakarą baigsis repeticijos.
Nuo mažens ir pačiam teko vaidinti.
Pirmą kartą scenoje Raimundas pasirodė būdamas trejų metų, atliko epizodinį vaidmenį spektaklyje „Makbetas“.
Vaidino ir vėliau įvairiuose vaikiškuose spektakliuose, dalyvavo masinėse scenose.
Mokydamasis vidurinėje mokykloje, vaidino ir kino filmuose.
Tad teatras būsimajam režisieriui buvo matomas ne taip, kaip kitiems žiūrovams, susipažįstantiems su šiuo menu tik uždangai atsivėrus.
R. Banionis užkulisiuose sako atrasdavęs įvairių paslapčių, patirdavęs daugybę išgyvenimų.
Iki ašarų sugraudindavo spektaklis M. Šolochovo „Pakelta velėna“, kur Davydovą vaidindavęs jo tėvas D. Banionis žūdavo nušautas.
Kiekvieną kartą vaikui būdavo labai graudu.
Didelę įtaka jo pasaulėžiūrai, supratimui turėjo girdimi tėvų pokalbiai prie stalo, sulaukus svečių, įdomių, talentingų, išsilavinusių žmonių – to tikrojo elito.
Viena seniausių Panevėžyje magistralinė Ukmergės gatvė pirmą kartą paminėta dar 1788 metais ir per daugiau nei du šimtus gyvavimo metų vadinta Dvaro, Vilkmergės, Vedigeno, J. Gagarino vardais.
Ukmergės gatvėje palikta ir daugiau garsių žmonių pėdsakų. Kai kurie jų minimi iki šiol, kai kurių vardai jau ir užsimiršo ar tik retkarčiais išplaukia iš muziejų archyvų fondų.
Ir ko tik nebūta per ilgus jos gyvavimo šimtmečius.
„Ukmergės gatvė yra viena seniausia magistralinė Panevėžio gatvė“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Ukmergės gatvės pavadinimas, kaip ir daugelio kitų, kaitaliotas ne kartą.
Gatvė dokumentuose minėta dar 1788 metais ir tuomet ji turėjo Dvaro vardą.
Beveik po šimtmečio – 1872-aisiais planuose jau žymima kaip Vilkmergės gatvė.
Dvidešimtojo amžiaus pradžios įvykiai atnešė gatvei vėl kitokį pavadinimą –1915‒1918 metais vadinta Vedigeno gatve.
Tik Lietuvai tapus nepriklausomai, 1919 metais, kaip rašoma Savivaldybės nutarime, gatvė, einanti „nuo rinkos iki laukų“, pavadinama Ukmergės vardu ir tokia buvo daugiau kaip keturiasdešimt metų.
Bet toks, atrodo, nekaltas gatvės pavadinimas tarybų valdžiai vis tiek netiko ir 1961 metais ji pervadinta kosmonauto Jurijaus Gagarino vardu.
Ukmergės vardas gatvei sugrįžo beveik po trijų dešimtmečių – 1989 m. rugpjūčio 29 dieną.
Ukmergės g. 1932 m.
Ukmergės gatvė glaudžiai susijusi su Panevėžio žydų gyvenimu – nuo 1794 metų joje veikė didžioji žydų sinagoga.
„Be to, visa gatvė link J. Basanavičiaus gatvės buvo žydų šventyklų rajonas“, – sako muziejininkas.
Tad nenuostabu, kad nemažai namų Ukmergės gatvėje priklausė žydų tautybės asmenims.
1926 metais viename iš jų atidarytas stambiausios žydų sporto draugijos „Makabi“ skyrius, tuo metu vienijęs daugiau kaip du šimtus narių.
Taip pat šioje gatvėje visada veikė stambesnių ir smulkesnių verslo įmonių.
Ir, žinoma, parduotuvių, pavyzdžiui, nuo 1874 m. čia veikė brolių Subockių manufaktūros ir galanterijos krautuvė.
Pastatas, dabar žymimas adresu Ukmergės gatvė 2, kadaise buvo ypač prabangus Zelmano Šliomos Rabinovičiaus – vieno turtingiausių panevėžiečių – namas.
Pagal pirminius planus jis buvo skirtas parduotuvėms ir tik keli kambariai numatyti kaip gyvenamieji.
Tačiau būtent šiame pastate atsirado vienas pirmųjų Panevėžyje kino teatrų „Modern“.
„Leidimą šiame pastate kurti kino teatrą gavo Zelmanas Ginzburgas ir 1910 metų balandžio 19 dieną kino teatras, kuris nei apdaila, nei įrenginiais nenusileido didmiesčių salėms, buvo atidarytas“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Pasirodo, iš pradžių ne visiems patiko naujasis kino teatras. Kilo problemų ir dėl priešgaisrinės apsaugos, mat salė buvo antrame aukšte ir turėjo tik vieną išėjimą.
Tačiau labiausiai kai kuriems gyventojams nepatiko ir jie miesto dūmai skundėsi kino teatro naudojamu žibalu varomu varikliu.
Nuo jo mieste „sklindantys tiršti dvokiantys dūmai, o variklio keliamas triukšmas visiems gadina nervus.“
Buvo surinkta 80 parašų ir surašytas kolektyvinis prašymas kino teatrą uždaryti.
Žinoma, buvo sudaryta komisija, kuri po tyrimų vis dėlto nusprendė įstaigos neuždaryti, o tik įpareigoti ją „įrengti geresnės kokybės motorą.“
V. Mikalausko knygoje „Kinas Lietuvoje“ rašoma, jog vienas komisijos narys, inžinierius, nepatenkintiems pareiškė: „Ponai, jeigu niekas nedundentų, nebūtų fabrikų ir įmonių, o pagaliau visas mūsų gyvenimas dunda.“
Kino teatro „Modern“ pastatas Pirmojo pasaulinio karo metais sugriautas ir tik 1921 metais jį leista atstatyti.
Ukmergės gatvė XX a. 4 dešimtmetis. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Ukmergės gatvės vienas pagrindinių traukos centrų dabar yra turgus.
Jo šurmulys aidėjo ir prieš daugiau nei šimtą metų – 1912 metais į šią gatvę perkeltas arklių turgus.
O 1927 metais Ukmergės gatvėje įsikūrė 5-oji policijos nuovada.
Ukmergės gatvėje keli namai priklausė Braueriams. Jų namo Ukmergės g. 34 antrame aukšte gyveno gydytojas Stanislovas Mačiulis. Kitame M. Brauerio name buvo įsikūręs inžinierius Kazimieras Germanas, o to paties namo trečiame aukšte ‒ teisininko Klemenso Armino šeima. Ukmergės gatvėje veikė ir notaro, Steigiamojo Seimo nario Konstantino Bražėno kontora.
Kaip rašė tuometė spauda, pasirodo, ne visi gatvės gyventojai gražiai elgėsi: „Ukmergės gatvėje mušamos paltai, poduškos, antklodės. Ukmergės gatvės poniutės nuo savo balkonų praeivius mėgsta pavaišinti šiukšlėmis.“
Spaudoje rašyta ir apie prastą, irstantį medinį šaligatvį.
Tik 1928 metais Ukmergės gatvėje įrengti cementiniai šaligatviai.
„Panevėžiečiai, be abejo, mena Ukmergės gatvėje buvus siuvimo fabriką „Nevėžis“. O jis buvo įrengtas E. Kagano garo malūno pastate. Tas malūnas, vėliau priklausęs Stasio Montvilo įpėdiniams ir vadintas „Inkaro“ malūnu, nacionalizuotas ir jame įrengė siuvimo fabriką“, – pasakoja D. Pilkauskas.
O dar Ukmergės gatvėje veikė A. Volbergo ir Danielio Sorskio virvių dirbtuvė „Virvalit“, J. Mikšio karstų dirbtuvė ir jų parduotuvė, vienintelis lietuvių fabrikas-verpykla „Vilna“, linų apdirbimo fabrikas ir kt.
Kaip dabar, taip ir anuomet verslas ne visiems vienodai gerai sekėsi.
Pavyzdžiui, nesugebėjo išsilaikyti ir 1934 metais bankrutavo šioje gatvėje veikęs Neftelio Ješurino šukų fabrikas.
Nepasisekė ir laikrodininkui Mogilnikui iš Ukmergės gatvės – 1934 metų kovo 1 dieną apvogta jo dirbtuvė ir parduotuvė: išnešta naujų ir taisyti atneštų laikrodžių už 1000 litų. Po tokių nuostolių sunku buvo atsitiesti.
Palyginti neilgoje centrinėje miesto gatvėje buvo gana daug įvairiausios veiklos.
Štai 1933 metais, suremontavus didelės buvusios mūrinės skerdyklos patalpas, jos pritaikytos muilui virti ir nuo tada Ukmergės gatvėje pradėjo veikti muilo fabrikas.
„Iš pradžių gamintas skalbiamasis muilas „Skalbėja“. Jo gabalėlis kainavo 90 centų, vėliau – ir tualetinis muilas „Gražuolė“, pardavinėtas už 50 centų“, – muziejuje sukauptą informaciją atskleidžia D. Pilkauskas.
Gamyba įsibėgėjo ir per 1938 metus „Lietuvos muilo“ Panevėžio fabrikas pagamino ne tik tūkstančius kilogramų muilo skalbiniams bei tualetinio muilo, bet ir daugybę kilogramų ratų bei batų tepalų.
Tik fabriko adresas pakito. 1938 metų gegužę Ukmergės gatvės dalis nuo „Lietuvos muilo“ iki Kęstučio gatvės pervadinta Staniūnų gatve. Taip muilo fabrikas atsidūrė kitoje gatvėje.
Įmonė „Lietuvos muilas“ Ukmergės gatvėje iki 1938 m. Dabar čia Staniūnų gatvė.
O Ukmergės gatvės puošmena tapo 1935 metais atidaryta švietimo įstaiga – tuo metu pati moderniausia apskrityje – 3-ioji pradinė mokykla.
Čia įrengtos patalpos dešimčiai klasių, didžiulė salė su scena, valgykla, dušas, erdvus mokytojų kambarys, kambariai mokslo priemonėms ir muziejui. Mokykla buvo pritaikyta mokytis 400 moksleivių, o jos statyba kainavo 253 tūkstančius litų.
Atidaryta mokykla labai iškilmingai – į renginį atvyko Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijos atstovai, dainavo Vlado Paulausko vadovaujamas vaikų choras. O moksleiviai suvaidino operetę ,,Lūšnelė“.
„Atidarymo metu buvo pažymėta, kad mokykla turėtų būti dvasinė ligoninė“, – sako D. Pilkauskas.
Ir iki šių dienų tame pačiame pastate mokosi vaikai – čia veikia Panevėžio pradinė mokykla.
Ukmergės g. 29-uoju numeriu pažymėtas pastatas buvo ir tebėra dvasios atgaivos tikintiesiems vieta.
1825 metais čia pradėjo veiklą Evangelikų liuteronų bažnyčia. Po kelerių metų ji sudegė, tačiau 1843 m. barono fon Ropo iniciatyva pastatyta nauja, tebeveikianti iki šių dienų.
Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčią nacionalizavus sovietams, jos bokštas nugriautas, o pastatas pradėtas naudoti kaip šokių klubas.
Vėliau čia įkurta ūkinių prekių parduotuvė – išgriautos kolonos, sunaikintas altorius, o jų vietoje, atitvėrus siena, įrengtas sandėlis. Taip buvo iki 1990 metų.
Bažnyčios atstatymo ir tvarkymo darbus parapija pradėjo kartu su evangelikais reformatais.
