-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo Panevėžį sukrėtusios avarijos, kai J. Basanavičiaus gatvėje vairuotojo paliktas vilkikas nuriedėjo į kitoje pusėje esančią stotelę ir tiesiog nušlavė ją nuo žemės paviršiaus su autobuso važiuoti namo laukusiais dviem vaikais, praėjo jau aštuoni mėnesiai.
Netrumpas laiko tarpas tik apgydė, bet toli gražu neužgydė žaizdų, kurias patyrė tuomet namo į Pažagienius turėjusio parvežti autobuso stotelėje laukęs moksleivis.
Nelemtoji avarija iš peties kirto ir pačiam vairuotojui, krovininį automobilį palikusiam neužtrauktu rankiniu stabdžiu.
Vairuotojas atsiprašė dėl jo neapdairumo sužaloto vaiko šeimos, o ir po to nuolat domėjosi sveikstančio berniuko būkle.
Tačiau praėjusį mėnesį jį patį ištiko infarktas.
„Gaila žmogaus, kaip gaila ir mano sūnaus. Kasdien pagalvoju, kad likimas sūnui ištiesė pagalbos ranką. Juk tokia didžiulė mašina riedėjo tiesiai į jį. Riedėjo, bet nesuvažinėjo. Sūnų automobilio smūgis nusviedė net kelis metrus į šalį. Jis liko sumuštas, sulaužytas, bet gyvas“, – kraupius įvykius mena sužaloto berniuko mama Asta Lipinskienė.
A. Lipinskienei buvo ir tebėra įprasta, kad grįžęs iš mokyklos sūnus visada jai paskambindavo.
„Dirbau pardavėja Pažagienių parduotuvėje. Kai vaikas paskambindavo, darbe ilgai su juo šnekučiuotis negalėdavau. Bet man buvo svarbu išgirsti, kad jam viskas gerai“, – sako mama.
Ir pernai, tą lemtingą rugsėjo 30-ąją, pamačiusi telefone įrašą, kad skambina jos septintokas, Asta džiugiai atsiliepė, iškart paklausė, kaip šiam sekasi, ar viskas gerai.
„Tačiau prakalbo ne sūnus, o turbūt greitosios medikas. Tiesą sakant, tiksliai net nežinau kas. Skambino man iš avarijos vietos, o vyriškas balsas pranešė, kad sūnus sužalotas ir jau vežamas į ligoninę“, – mena A. Lipinskienė.
Dabar ji stebisi, kad gautoji žinia pačios neparbloškė žemėn, pavyko atsilaikyti.
Asta puolė skambinti sutuoktiniui ir abu, įkandin sūnaus, lėkė į ligoninę.
Dėl pandemijos į ligoninę artimieji nebuvo įleidžiami, tad mama viena puolusi pas medikus žiūrėti sūnaus, o vyrui teko laukti žinių automobilyje prie ligoninės.
„Laukdamas dar ir baudą užsidirbo, kam stovi nesusimokėjęs“, – mena A. Lipinskienė.
Nepaisant to, kad berniukas po avarijos perėjo sunkų gydymo kelią Vilniuje, o pasekmes jaučia iki šiol, galutinėje specialistų išvadoje jo patirti sužalojimai sunkiais nepripažinti. P. Židonio nuotr.
Pasak Astos, vaikas sąmonės nebuvo praradęs, tačiau stipriai sulaužytas. Visgi skausmo berniukas nejautė.
Vėliau gydytojai mamai paaiškino, kad skausmo nejutimas – patirto stipraus šoko pasekmė.
Itin sunkius sužalojimus patyręs berniukas iš Panevėžio buvo išvežtas gydyti į Santaros klinikas Vilniuje, pateko į reanimaciją.
Jam lūžo kaukolės, rankos, klubų kaulai, patirta kitų įvairių sužalojimų. Berniukas operuotas, veido operacija buvo itin sudėtinga, bijota, ar neteks operacijų kartoti.
„Laimei, neteko. Daktarai paaiškino, kad operacija beveik pavyko. Tačiau gydymas jo laukia iki pilnametystės tai tikrai, o avarijos pasekmės greičiausiai jausis visą likusį gyvenimą“, – kalba A. Lipinskienė.
Mamai itin skauda dėl to, kad po avarijos sūnus jaučia nuolatinį nerimą ir išgąstį.
Kai tėtis veža berniuką į mokyklą, šis prašo būtinai užsukti į kiemą, kur tikrai saugu.
Jam neramu, kad vėl gali kas nors ant jo užvažiuoti.
Ilgą laiką namo iš mokyklos jis važiuodavo taksi, nes, pasak mamos, kone paniškai bijojo artintis prie autobusų stotelės, kur ant jo užlėkė krovininis automobilis.
Dabar berniukas jau įsidrąsinęs važiuoti namo autobusu, tačiau niekad jo nelaukia sėdėdamas stotelėje.
Iki atvyks autobusas, stovi atokiau prie mokyklą juosiančios tvoros.
„Suvažinėtas praėjusį rugsėjį, sūnus mokyklą pradėjo lankyti jau kitais metais, po moksleivių žiemos atostogų“, – pasakoja mama.
Grįžusio po gydymo Vilniuje, jo laukė ilgos ir nelengvos reabilitacijos procedūros.
A. Lipinskienė neabejoja, kad šios tikrai padėjo, tačiau nerimauja, jog sūnaus kojos nebe tokios tvirtos, kokios buvo.
Tarsi tų kančių būtų dar negana, gerai neišgijęs po lūžių, patirtų per avariją, per plikledį berniukas griuvo ir dar kartą susilaužė per avariją lūžusią ranką.
„Kentėti sūnui tikrai teko“, – atsidūsta mama.
Kalbėdama apie berniukui, o drauge ir visai jų šeimai, kurioje – trys sūnūs, tekusį išbandymą, A. Lipinskienė guodžiasi turinti patį stipriausią ramstį – sutuoktinį.
„Bijau prisišnekėti, bet tikrai neatsidžiaugiu turbūt pačiu nuostabiausiu man tekusiu vyru, su kuriuo netrukus švęsime 18-as vedybų metines“, – nusišypso Asta.
Lipinskų šeima be galo dėkinga Pažagienių, Panevėžio, o ir kitų vietovių žmonėms, parėmusiems juos po nelaimės.
Viena pirmųjų atsiliepė sūnaus klasės draugo mama Viktorija, socialiniuose tinkluose paraginusi žmones padėti šiai bėdos prispaustai šeimai. O pinigų berniuko gydymui tikrai reikėjo ir tebereikia.
Ir pati A. Lipinskienė niekada negalėjusi likti abejinga kitų, ypač vaikų, kančioms.
Aptikusi prašymą padėti sergantiems vaikams, ji irgi aukodavusi pinigų, yra dovanojusi vaikiškų prekių.
Bet kad pačiai gali tekti priimti paramą, niekada nepagalvojusi.
„Kas nepatyrė nelaimės, turbūt nė neįsivaizduoja kaip tokiu atveju padeda parama, kaip šildo užuojautos žodžiai“, – sako A. Lipinskienė.
Nepaisant to, kad A. Lipinskienės sūnus po avarijos perėjo sunkų gydymo kelią Vilniuje, o pasekmes jaučia iki šiol, galutinėje specialistų išvadoje berniuko patirti sužalojimai sunkiais nepripažinti.
Tad draudimo bendrovė, kuri buvo apdraudusi avariją sukėlusį automobilį, šeimai sumokėjo santykinai nedidelę sumą.
Vairuotojo, dėl kurio neapdairumo įvyko avarija, Asta nekaltina.
Kaip tik gailinti, kad ir šis kenčia, žmogus dargi patyrė sunkų širdies negalavimą.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato komunikacijos specialisto Tado Martinaičio teigimu, bylos dėl rugsėjo 30-osios eismo įvykio Panevėžyje medžiaga skelbia, jog nukentėjusieji su avarijos kaltininku susitaikė, ikiteisminis tyrimas dėl šio eismo įvykio nutrauktas.
