G. Kartano nuotr.

Laidotuvių raudas keičia gyva muzika

Kraują stingdančios mirusįjį išlydinčios giesmės nueina į praeitį, pastebi bene pirmasis Panevėžyje per laidotuves ne vien giedoti, bei ir groti klavišiniu instrumentu ėmęsis Vytautas Šulskis.

Ritualinių apeigų organizatoriai teigia, kad maždaug pusė mirusiųjų artimųjų renkasi muzikinius įrašus, kita pusė pageidauja muzikantų, tačiau giedotojai darosi retenybė.

„Retai jau laidotuvėse begirdėsi giedotojus. Dažniausiai skamba gyva klasikinė muzika. Muzikantai sugieda tik kelias įprastas tapusias laidotuvių maldas“, – pasakoja ritualinių paslaugų įmonei „Grauduva“ vadovaujanti Aušra Bertulienė.

Panevėžietis muzikos pedagogas Vytautas Šulskis, laidotuvėse grojantis daugiau nei tris dešimtmečius, prisimena laikus, kai laidotuvių giesmes sovietmečiu buvo galima giedoti tik namuose. Jas paprastai sugiedodavo pakviesti bažnyčių giesmininkai.

„Prie Kristaus Karaliaus katedros kapinių Panevėžio laidojimų rūmus, vėliau pervadintus „Grauduva“, pastatė berods 1972-aisiais. Tuomet, gūdžiu sovietmečiu, turbūt būtų buvęs nemažas skandalas, jei prie karsto kas būtų užgiedojęs religinę giesmę. Žinau, kad net kunigo į laidojimo rūmus neįleisdavo. Kol iš salės išeis laidotuvių procesija, dvasininkas laukdavo už durų“, – sovietinę tvarką mena V. Šulskis.

Tačiau anais laikais laidotuvių procesiją į kapus dažnai lydėdavo dūdos.

Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 19 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.