Vytautas Šulskis. G. Kartano nuotr.

Laidotuvių raudas keičia gyva muzika

Laidotuvių raudas keičia gyva muzika

Kraują stingdančios mirusįjį išlydinčios giesmės nueina į praeitį, pastebi bene pirmasis Panevėžyje per laidotuves ne vien giedoti, bei ir groti klavišiniu instrumentu ėmęsis Vytautas Šulskis.

Ritualinių apeigų organizatoriai teigia, kad maždaug pusė mirusiųjų artimųjų renkasi muzikinius įrašus, kita pusė pageidauja muzikantų, tačiau giedotojai darosi retenybė.

„Retai jau laidotuvėse begirdėsi giedotojus. Dažniausiai skamba gyva klasikinė muzika. Muzikantai sugieda tik kelias įprastas tapusias laidotuvių maldas“, – pasakoja ritualinių paslaugų įmonei „Grauduva“ vadovaujanti Aušra Bertulienė.

Panevėžietis muzikos pedagogas Vytautas Šulskis, laidotuvėse grojantis daugiau nei tris dešimtmečius, prisimena laikus, kai laidotuvių giesmes sovietmečiu buvo galima giedoti tik namuose. Jas paprastai sugiedodavo pakviesti bažnyčių giesmininkai.

„Prie Kristaus Karaliaus katedros kapinių Panevėžio laidojimų rūmus, vėliau pervadintus „Grauduva“, pastatė berods 1976-aisiais. Tuomet, gūdžiu sovietmečiu, turbūt būtų buvęs nemažas skandalas, jei prie karsto kas būtų užgiedojęs religinę giesmę. Žinau, kad net kunigo į laidojimo rūmus neįleisdavo. Kol iš salės išeis laidotuvių procesija, dvasininkas laukdavo už durų“, – sovietinę tvarką mena V. Šulskis.

Tačiau anais laikais laidotuvių procesiją į kapus dažnai lydėdavo dūdos.

„Augau Ramygalos gatvėje, tad dažnai girdėdavau dūdas, o išgirdęs žinodavau, kad vyksta laidotuvės“, – pasakoja V. Šulskis.

Pats jis, profesionalus akordeono specialistas, muzikanto paslaugas per laidotuves nusprendęs pasiūlyti 1988-aisiais.

„Prasidėjo Sąjūdis, o su juo ir atšilimas, žmonės nėrė į verslus. Tuomet mirusieji į kapus buvo palydimi dūdų, o aš, kaip juokauju, paverčiau akordeoną: į rankas paėmiau kitą klavišinį instrumentą – sintezatorių ir pasisiūliau groti laidotuvėse“, – sako laidotuvių muzikantas.

Vytautas Šulskis. G. Kartano nuotr.

Vytautas Šulskis. G. Kartano nuotr.

Kad nestingtų kraujas

V. Šulskis pasakoja pirmiausia surengęs „pasirodymą“ laidojimo namų darbuotojams tuščioje salėje. Jo muzikavimas patiko, tad leista groti ir per pačias laidotuves.

Grodavo Vytautas klasikinę muziką, o pakaičiui giedodavo įprastas laidotuvių giesmes. Žmonėms patiko, pasipylė užsakymai. Po to radosi ir kitų laidotuvių muzikantų, kol galop Panevėžyje radosi nauja tradicija – gyva muzika per laidotuves.

Muzikantas svarsto, kad taiklūs, įtaigūs, tačiau liaudiška maniera surašyti laidotuvių giesmių žodžiai, o ir jų atlikimas, giedant dažniausiai muzikinio išsilavinimo neturintiems giedotojams, nebelabai priimtinas išsilavinusiems šių dienų žmonėms.

Ir pats prisimena vaikystę, kai jį laidotuvių giesmės šiurpindavo įteigdamos, kaip baisu mirti. Suaugęs, tapęs profesionaliu muzikantu, vyriškis teigia jomis irgi itin nesižavėjęs.

Ne iš vieno žmogaus Vytautas girdėjęs, kad liaudiškos laidotuvių giesmės stingdo kraują.

„Tad aš laidotuvėms stengiuosi parinkti tokį klasikinės muzikos repertuarą, kuris kviestų ramybei, susimąstymui. Ne tik esu įsitikinęs, bet ir žinau, kad skambant gerai ir gerai atliekamai muzikai atplūsta minčių, kyla jausmų. Jų apimtiems žmonėms lengviau mintyse, o gal ir balsu mirusiajam tarti atsisveikinimo žodį. Kiti tai vadina „paleisti mirusįjį, leisti jam išeiti“, – svarstė V. Šulskis.

Paklaustas, kokie jausmai jį patį apėmė pirmąsyk peržengus laidojimo namų, pilnų skausmo, slenkstį einant groti ir kokie apima dabar, V. Šulskis prisipažino nepamenantis, kad jam būtų buvę kaip nors nejauku imtis šio darbo.

Jis pabrėžia, kad šiuose skausmo namuose žmonės tampa itin jautrūs, jautrumą lydi didžiulis reiklumas, tad grodamas muzikantas privalo atiduoti visas jėgas, groti ypač profesionaliai.

Po laisvės priedanga – nepagarba tradicijoms

„Grodamas galvoju apie muziką, įsijaučiu į ją. Jei įsijausčiau ir į mirusiųjų artimųjų skausmą, nei groti galėčiau, o ir pats jau kaži ar bebūčiau gyvas“, – sako V. Šulskis.

Visgi jis tikina negebantis likti abejingas, kai groti tenka tėvams laidojant vaikus. Anot jo, tai didžiulė gyvenimo neteisybė, bet toji neteisybė paties muzikanto nežudo.

„Žinau pasakymą „svetimo skausmo nebūna“. Gal ir taip. Svetimas skausmas mūsų taip stipriai nepaliečia kaip tekęs mums patiems“, – svarsto V. Šulskis.

Anot jo, laidotuvių muzikantams reikia rimties, gebėjimo susikaupti, profesionalumo. O įrašai gyvą skambesį gali atstoti tiek, kiek televizijos vaidinimas tikrą spektaklį scenoje. Įrašas, pasak muzikanto, nors skamba gražiai, vis tiek jame nėra gyvybės.

V. Šulskis pasvarstė, kad skambant įrašui laidotuvių dalyviai gali šnekučiuotis ir tarpusavy, ir telefonais, bet jam, muzikantui, groti tokie pašnekesiai išties trukdo.

„Mūsų gyvenimas su kiekviena diena greitėja, kaip mums atrodo, laisvėja, tačiau pastebiu, kad po tariamos laisvės priedanga gimsta nepagarba tradicijoms“, – dėmesį atkreipė V. Šulskis.

Atsisveikina santūriau

Nepagarba mirusiajam, o ir pačioms laidotuvėms jis ir laiko pašnekesius skambant gyvai laidotuvių muzikai.

Be to, V. Šulskiui nuostabą kelia, kad į laidotuves dabar, karštomis dienomis, vyrai pradėjo ateiti su šortais ir paplūdimio šlepetėmis. Moterys, pasak jo, rengiasi santūriau.

„Ne taip seniai grojau laidotuvėse, kur laidoti mirusiojo susirinko nemažai žmonių iš Italijos. Visi vyrai atvyko juodais kostiumais, baltutėliais marškiniais, ryšėjo kaklaraiščius“, – dėmesį atkreipė V. Šulskis.

Turėdamas 34-erių metų laidotuvių muzikanto patirtį V. Šulskis pastebi, kad šios apeigos tampa santūresnės.

Jis neabejoja, jog mirusiojo artimieji skausmo kenčia nė kiek ne mažiau, tačiau santūriau jį reiškia. Reti tapo atsisveikinimo su mirusiuoju klyksmai, galbūt mažiau išliejama ir ašarų.

Kad jo atliekama muzika būtų kuo įtaigesnė, ramintų laidotuvių dalyvius, padėtų susikaupti, V. Šulskis dažnai groja ne vienas, o kviečiasi kolegas, grojančius kitais instrumentais.

Žmonės pamėgę jo kartu su styginių ar pučiamųjų instrumentų muzikantais atliekamas melodijas. Be to, laidotuvių muzikantas pabrėžia, kad ir patys kompozitoriai muziką kūrė atliekamą ne vienu, o keliais instrumentais. Taip grojama muzika veikia dar stipriau.

Vytautas Šulskis. G. Kartano nuotr.

Vytautas Šulskis. G. Kartano nuotr.

Išskirtiniai prašymai

Paklaustas, ar yra sulaukęs išskirtinių pageidavimų, V. Šulskis mena sykį buvo paprašytas sugroti graikų dainininko Demio Ruso dainų, nes jas mėgęs velionis.

Taip pat paprašoma muzikos, pagal kurią amerikiečių dainininkas Frenkas Sinatra dainavo dainą „Manasis kelias“.

Laidojant šalies patriotus, prie kapo V. Šulskio kartais paprašo sugroti Lietuvos himną bei Juozo Naujalio „Lietuva brangi“.

Pasidomėjus, kaip mano, ar kiekvienas muzikantas galėtų groti laidotuvėse, V. Šulskis pripažino:„Ne vieną kolegą esu kvietęs drauge groti, nemažai jų atsisakė.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų