-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
S. Diduch-Romanenko – žinoma Ukrainos rašytoja ir poetė. Knygose autorė populiariai ir įdomiai pristato savo šalies istoriją.
Už pastarųjų dvejų metų kūrybą – eilėraščių knygą S. Diduch-Romanenko pelnė vieną svarbiausių Ukrainos rašytojų sąjungos skiriamą premiją.
„Esu aplankiusi daug pasaulio šalių. Ir niekur taip gerai nesijaučiau, kaip Lietuvoje, Panevėžyje. Jau ne kartą čia gatvėje mane sustabdę žmonės klausė kelio, prašė paaiškinti, kur rasti vieną ar kitą įstaigą. Iš to suprantu, kad ir vietiniams atrodau sava“, – sako žinoma rašytoja.
S. Diduch-Romanenko prasitaria: kartais jai net nepatogu, kad gerai kalba rusiškai.
„Lietuva, prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsiskyrusi nuo Rusijos, ėmėsi teisingų žingsnių, keitė jos veikėjų vardais pavadintų gatvių pavadinimus, nukėlė paminklus sovietiniams veikėjams. Ukraina to nedarė. Istorija parodė, kad tai buvo nemenka tuometės valdžios klaida“, – palygino Svitlana.
Pasak jos, toji klaida pradėta taisyti tik pastaraisiais metais.
Panevėžyje dešimt mėnesių gyvenanti S. Diduch-Romanenko teigia šiame mieste besijaučianti sava. P. Židonio nuotr.
Pabėgusi nuo Rusijos pradėto karo, Svitlana Panevėžyje gyvena jau dešimt mėnesių. Moteris sako iki atvykdama į Lietuvą kažkodėl nebuvo net susimąsčiusi, kad lietuviai – katalikai. Buvo įsitikinusi, jog ir ukrainiečiai, ir lietuviai yra stačiatikiai.
„Aš jau spėjau pasidomėti Lietuvos istorija, o susipažinusi matau, kad mus skiria tik religinių švenčių datos. O šiaip panaši mūsų buitis, panašios ir pačios šventės, ir mentalitetas mūsų panašus“, – sako rašytoja.
Tiesa, kaip mentaliteto skirtumą ji įvardija tai, kad ukrainiečiai iš pirmo žvilgsnio lyg ir atviresni bei draugiškesni. Jai susidarė įspūdis, kad mažiau emocingų lietuvių draugiškumą tenka pelnyti.
„Panevėžyje gyvename su bičiulės ukrainietės šeima, auginame katiną. Tad stebiu, kaip tas katinas minkština lietuvių širdis, paglostę jį, žmonės labai greitai tampa ir mūsų draugais“, – šypsosi Svitlana.
Lietuvos istorija besidominti S. Diduch-Romanenko sako atkreipusi dėmesį, kad pagonybės laikais lietuviai garbino Perkūną, ukrainiečių dievybės būta Perūno (Perun). Abu jie – griausmavaldžiai.
„Iš istorijos studijų žinau, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai buvo Ukrainos užkariautojai. Tačiau mus mokė, kad tai – patys humaniškiausi užkariautojai. Beje, ir protingi, kurie ne naikino mūsų kultūrą, bet pasiėmė iš jos tai, kas geriausia. Lietuviai Ukrainoje paskleidė teisinę sistemą, o iš mūsų perėmė rašto pradmenis“, – teigia rašytoja.
S. Diduch-Romanenko pasakoja, kad Ukrainos pradžia – tai Kijevo Rusia su centru Kyjivu, gyvavusi IX–XI amžiuje. Būtent tiek laiko valstybė buvo stipri. Tačiau ilgainiui vietos kunigaikščiai pradėjo nepasidalinti valdžios, o tai lėmė Kyjivo Rusios silpnėjimą.
„Visi vaidai baigiasi pralaimėjimu“, – atsiduso ukrainietė.
Kyjivo Rusią puolė mongolai, totoriai, kitos karingos tautos.
Maždaug 1321 metais (tiksli data nenustatyta) Gediminas sumušė Kyjivo kunigaikščio kariuomenę prie Irpinės upės ir užėmė Kyjivo žemes. Vėliau kunigaikščių Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, LDK reiškė pretenzijas į visas buvusios Kyjivo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV–XVI a. konkuravo su Maskva.
Ukrainos valstybingumo istorijoje lemiamą vaidmenį suvaidino kazokai.
„Tiurkų kalba žodis „kazokas“ reiškia laisvą žmogų. Tai žmonės, kurie nuo priespaudos bėgo į negyvenamas stepes“, – paaiškino S. Diduch-Romanenko.
Pasak jos, kazokams atkovojus Kyjivą, Ukraina tapo savavalde valstybe iki to meto, kol šalį pasiglemžė Rusijos carai, po to ji perėjo sovietams. Iš Sovietų Sąjungos priespaudos ir Lietuva, ir Ukraina išsivadavo kartu, tačiau šalys netapo vienodai laisvos.
1991-ųjų rugpjūčio 26-ąją Ukraina pripažino Lietuvos, o tų pačių metų gruodžio 4-ąją Lietuva – Ukrainos nepriklausomybę.
Tačiau tuomet, kai Lietuva skaičiavo nepriklausomybės pirmuosius dešimtmečius, kasmet prisimindama ir pagerbdama 1991-ųjų sausio 13-ąją žuvusiuosius už laisvę, Ukraina vis dar vadavosi nuo Rusijos jungo: 2004-aisiais įvyko vadinamoji Oranžinė revoliucija, 2013-ieji žinomi kaip Euromaidano metai.
„Tai ukrainiečių kovos už laisvę. Prieš priespaudą kaunamasi ir dabar su mūsų šalį užpuolusia Rusija“, – sako rašytoja.
S. Diduch-Romanenko ne kartą teko išgirsti pastebėjimų, kad ukrainiečių literatūra – tai kovų aprašymai. Ji pritaria tokiai nuomonei, nes, pasak rašytojos, juk visa Ukrainos istorija – tai kovų už laisvę istorija.
Pasak Svitlanos, net ir dabar, per karą, Ukrainos rašytojai nenutilo.
Panevėžyje apsigyvenusi žinoma Ukrainos rašytoja S. Diduch-Romanenko ragina netikėti Rusijos propaganda, skelbiančia, kad Ukraina neturi savosios valstybingumo istorijos. P. Židonio nuotr.
Kaip vieną pagrindinių Lietuvos ir Ukrainos skirtumų S. Diduch-Romanenko mato tai, kad, nors abi mūsų tautos krikščioniškos, lietuviai yra katalikai, o ukrainiečiai – stačiatikiai.
Dviem savaitėm vėliau ukrainiečiai švenčia Jonines, toje šalyje vadinamą Jonių dieną. Pasak Svitlanos, kaip ir Lietuvoje, gyva sena tradicija tądien poroms šokinėti per laužus. Tikima, kad sėkmingas šuolis garantuoja laimingą tolesnį poros gyvenimą.
Ukrainiečiai, kaip ir lietuviai – daininga tauta. Pasak S. Diduch-Romanenko, skaičiuojama, kad ukrainiečiai turi 50 tūkstančių liaudies dainų. Nemažai jų iki šiol dainuoja per Kalėdas.
Iki šių dienų Ukrainoje populiaru siuvinėti, noriai siuvinėja ir jaunimas.
„Lietuvių vyrai garsūs medžio drožėjai. Mūsų šalyje drožyba nėra populiari“, – atkreipė dėmesį ukrainietė.
S. Diduch-Romanenko neslepia to, kad Ukrainoje moterys rodo daugiau dėmesio ir galbūt jaučia didesnę pagarbą vyrams. Jos labiau puošiasi, vartoja daugiau skaistalų nei lietuvės, o ir apskritai, pasak Svitlanos, jos tautos moterims svarbu būti gražioms.
„Aš šį faktą aiškinu tuo, kad vien per XX amžiaus karus Ukraina neteko labai daug vyrų, liko daug našlių bei neištekėjusių merginų“, – svarstė rašytoja.
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus, istorijos mokslų daktaro Arūno Astramsko teigimu, V. Putinas ir reakcingieji jo patarėjai, pasauliui bandantys įteigti, kad Ukraina neturi savos valstybingumo istorijos ir visais amžiais buvo Rusijos dalimi, remiasi tik XIX amžiaus istoriografinėmis idėjomis.
Pasak istoriko, tuomet ir Ukraina, ir Lietuva buvo valdomos Rusijos carų, neturėjo savarankiškos politinės valdžios.
Tokia, vos kelių amžių, istorija manipuliuojama ir šiandienos Rusijoje, tokią Ukrainos istoriją bandoma pateikti ir civilizuotam pasauliui.
