L. Adomaitis: sukurti dainą dukrai buvo iššūkis

Atlikėjas Linas Adomaitis dabar gyvena tikrame emocijų vandenyne.

Vos prieš mėnesį tapęs tėčiu, netrukus leisis į turą po didžiąsias šalies arenas. Kas apsigyvenę jo širdyje, kodėl kiekvieną kartą lipdamas į sceną vis dar jaudinasi ir kokią naują savo paties spalvą jam pavyko atrasti?

Leidžiatės į koncertinį turą po didžiąsias šalies scenas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Kuo šis turas bus ypatingas ir ką jums pačiam reiškia koncertuoti akompanuojant orkestrui?

Tai yra labai svarbus ir reikšmingas mano muzikiniame kelyje įvykis. Juk tai bus pirmasis mano, kaip solisto, koncertinis turas arenose.

Prieš keletą metų rengėme koncertinį turą drauge su atlikėju Gyčiu Paškevičiumi. Tuomet du vyrai surėmė pečius ir apvažiavo arenas. Bet šį kartą aš, kaip atlikėjas, esu vienas.

Man labai gera dirbti su maestro G. Rinkevičiumi, su jo vadovaujamu orkestru. Bet šis turas tikrai labai skirsis nuo kitų. Į jį beprotiškai daug investuojama: scenografija, vizualiniai sprendimai. Muzika kalbės pati už save – gros trigubos sudėties simfoninis orkestras. Skambės ryškiausi per dvi dešimtis metų sukurti hitai.

Scenoje esate jau du dešimtmečius. Šį kartą prieš žiūrovų minią stosite vienas, be scenos partnerių. Nors drąsiai jus galima įvardyti muzikinės padangės veteranu, tačiau ar dar išlieka startinis jaudulys prieš koncertus?

Be abejo. Visą laiką yra šioks toks jauduliukas. Jeigu atlikėjai jo nejaučia, nelabai ir įvyksta kontaktas su publika. Jaudulys turi būti, tačiau – ne baimė. Publika niekada netoleruos atlikėjo baimės. Bet taip pat nepriims ir abejingo atlikėjo. Bet jeigu atlikėjas jaudinasi, jis tikrai prakalbins publiką tiek savo dainomis, tiek kalbomis tarp dainų, paskleis gerą energiją.

Startinis jaudulys mane apima prieš kiekvieną koncertą. Jis labai gerai užveda, užkuria, tačiau pasitraukia jau per pirmąją dainą. Atliekant kitą dainą jaudulio nebelieka: suprantu situaciją emociškai ir viskas eina lyg per sviestą.

Dabar L. Adomaičio gyvenimo ir kūrybos centru tapo ilgai laukta, vos prieš mėnesį gimusi dukrelė Saulė. Asmeninio archyvo nuotr.

Jums tikrai pavyksta su publika užmegzti kontaktą, jūsų koncertai nuolat sutraukia minias klausytojų. Ar yra pasitaikę, jog nepavyko prakalbinti publikos, su ja atrasti bendrą vardiklį?

Būna ir taip. Kartais privačiuose renginiuose pasitaiko, jog labai svarbūs dėdės ir tetos tikrai ne visuomet muzikos klauso, o mieliau renkasi, kokius vieno kąsnio sumuštinius valgyti.

Laimė, tokių renginių yra labai nedaug. Visą laiką stengiesi net ir tokius, privačius, renginius paversti švente ne tik jos dalyviams, bet ir sau.

Kiekvienas koncertas yra labai svarbus. Nesvarbu, ar tai minia žmonių, ar vos penki. Labai svarbu yra pati sinergija.

Linai, ar kartais susimąstote, ką dirbtumėte, jeigu dėl kokių nors priežasčių nebegalėtumėte dainuoti?

Dažnai tenka apie tai pagalvoti – nuo pat karjeros pradžios.

Būna visokių etapų: kartais jie labai gausūs koncertų, pavyzdžiui, prieš keletą metų suskaičiuodavau jų iki dvidešimties per mėnesį. Būna ir kitas etapas, daugiau studijinis, kuomet pasineri į įrašus tiek sau, tiek kitiems atlikėjams, kino filmams ar spektakliams. Būna metas prieš egzaminus, kai Kauno technologijų universitete ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje labiau pasineriu į darbą su studentais.

Mano gyvenime daug skirtingų sričių, bet, ačiū Dievui, visos jos išplaukia iš muzikos jau nuo pirmojo mano žingsnio, kurį žengiau dar vaikystėje su smuikeliu rankose.

Pavadinti jus scenos chuliganu galbūt būtų kiek per drąsu, tačiau visi patvirtins, jog rizikuoti ir ieškoti kūrybiškų sprendimų nebijote. Iš ko imate pavyzdį ir kas jus veda į priekį?

Gyvenimas yra tik vienas ir per daug trumpas, jog nerizikuotum. Nuo vaikystės man patiko rizika, tačiau tik vėliau supratau, jog, kaip sako, jeigu nerizikuosi – negersi šampano.

Šis posakis labai populiarus ir netgi kiek banalus, bet labai teisingas. Jeigu nerizikuoji, nekeli sau iššūkių, tada tiesiog gyveni labai patogiai, tačiau neįdomiai.

Bet jeigu surizikuoji ir kiek patrauki save iš komforto zonos, žiūri, kas bus toliau, prasideda tikroji kūryba, pastangos. Nesvarbu, ką bedarytum – grotum scenoje ar būtum žaislų fabriko detalių surinkėjas. Kiekvienas iššūkis gyvenime labai svarbus ir naudingas.

Panevėžio publikai kartkartėmis pasitaiko proga išgirsti jus ir jūsų kūrybą. Visuomet įdomu, koks jūsų paties santykis su Aukštaitijos sostine, gal turite čia giminaičių?

Aš labai myliu Panevėžį ir dažnai lankydavausi jame dar tuomet, kai dainuodavome kartu su jūsų kraštiete Simona Jakubėnaite.

Žinote, blogos publikos niekur nebūna. Kartais tik būna blogas požiūris, jog šita publika geresnė ar kita blogesnė. Žmonės yra nuostabūs.

Problema yra tik atlikėjo, jeigu nesugeba prakalbinti publikos. Mano didžiausias uždavinys visada yra prakalbinti žmones, prasiskverbti į jų sielas.

Dabartiniame jūsų gyvenimo etape dienas nuskaidrina dar vienas džiaugsmas. Vos prieš savaitę jūsų pirmagimei Saulei suėjo mėnuo. Kaip pasikeitė pasaulis į jį atkeliavus mažylei?

Kardinaliai. Saulytė apšvietė mūsų dienas ir naktis. Tai yra labai džiugu, mes labai laukėme to nuovargio, kurio dabar negalėčiau net pavadinti nuovargiu.

Viskas labai pasikeitė ir, aišku, dabar visas dėmesys ir visa veikla sukasi aplink dukrytę, aplink mūsų Saulę. Kaip visos planetos sukasi aplink Saulę, taip dabar ir mes sukamės apie savąją.

Kokias naujas spalvas savyje atradote, kurių iki šiol neteko pastebėti?

Pastebėjau, jog belaukdamas dukrytės gimimo ėmiau labiau mylėti geltoną spalvą. Geltonos spalvos atsirado daugiau ir kūryboje.

Naujajame albume „Vandenynai“, kuris išeis kartu su turu, žmonės jau galės išgirsti ir kitokios, šviesios, geltonų atspalvių mano kūrybos, ne vien melancholiškos arba ironiškos.

Daina „Vandenynai“ skirta jūsų pirmagimei. Viename interviu esate minėjęs, jog dainos žodžiai gimė visiškai spontaniškai naktį, per labai trumpą laiką – vos dešimtį minučių. Ką kužda nuojauta, kiek naujasis tėvystės etapas atsispindės ateities kūryboje?

Negaliu pasakyti apie tolesnius kūrybinius žingsnius ar kada prasidės naujų dainų kūrimas, nes ir patį albumą vos praėjusią savaitę atidaviau į leidybą. Viena aišku, jog šiame albume inspiracija, kurią davė dukra, jausis.

„Vandenynai“ – labai natūraliai gimusi daina. Buvome vos antrą dieną atskridę į Čilę. 13 tūkst. kilometrų atstumas tikrai kažkaip keistai veikia. Prabudau ir pajutau minčių srautą. Dainos tekstą tiesiog susapnavau ir pusiau miegodamas jį užsirašiau telefone. Ryte perskaitęs supratau, kad tekstas yra geras, tinkantis į naująjį albumą. Skaičiau ir skaičiau jį, kol suvokiau, jog dainuoju apie mūsų didžiausią gyvenimo laukimą. Tokias metaforas tekste ir pats tik vėliau perskaičiau.

Su muzika buvo kiek sunkiau. Čilėje per tuos du mėnesius niekaip nepavyko rasti nei melodijos, nei harmonijos. Muziką sukūriau grįžęs, taip pat per dešimtį minučių, kol kėlėmės iš Smiltynės į Klaipėdą, grįždami iš Nidos.

Kaip manote, ar tiek žodžiai, tiek muzika taip lengvai gimė jūsų mažylės dėka?

Tikrai taip. Ji – didžiausia inspiracija ir šios dainos kaltininkė. Jeigu ne tokia džiugi žinia, dainos tikriausiai nebūtų.

Nors tekstas ir muzika gimė labai greitai, bet įrašai užtruko beveik du mėnesius. Pirmą kartą per savo dvidešimties metų karjerą dirbau su tokiu didžiuliu būriu žmonių. Įrašytas ir mišrus choras, ir simfoninis orkestras, ritmo grupė, pritariamieji vokalai – daug kviestinių muzikantų.

Tai buvo tikrai nelengvas uždavinys suvesti į vieną tiek daug garso takelių.

Šiuo atveju pirmiausia atsirado tekstas, vėliau – muzika. O kaip dažniausiai nutinka: pirmiausia gimsta tekstas ar muzika?

Savo kūryboje dėčiau lygybės ženklą. Nėra vienos griežtos taisyklės. Dainuojamajame žanre labai svarbu tiek melodija, tiek žodžiai.

Kartais pamatau, jog žodžiai užkabina žmogaus sielą, tuomet lengviau ir melodiją sukurti. Kartais – atvirkščiai. Būna, jog melodija tiesiog virpina sielą ir jai bandai pritaikyti atitinkamus žodžius.

Paskutinis kūrinys skirtas Saulei, o kas, Linai, jus anksčiau įkvėpdavo kurti?

Pavyzdžiui, daina „Pasaulis gražus“ gimė sėdint prie laužo su mano geru draugu, keliautoju Hokšila. Su juo tuomet mielai pašiepdavome „fifas“, aukštakulnius ir visą skustų berniukų kultūrą.

Dainai „Ar tu ją matei?“ gavau savo bičiulio parašytus žodžius. Jis tuomet man sakė, jog jį įkvėpė Kauno laisvės alėja.

Nesitikėjau, jog visai kitokia daina „Aš pavydžiu sau“ taps tokia populiari. Net ir muzikinę programą atliekant klubuose, žmonės dainos priedainį plėšia garsiau už mane. Šis garso takelis sukasi ir keliose reklamose.

Kartais sunku pasakyti, kas lemia tą populiarumą, išėjimą į šviesą. Kartais inspiruoja tam tikri socialiniai dalykai, laikraščių, internetinių svetainių antraštės. Visgi daugiausia mano kūryboje dominuoja liūdesys.

Ar keičiasi jūsų požiūris į kūrybą? Ar kurtumėte panašias dainas, kokias rašėte prieš porą ar penkerius metus?

Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma nuo to, kokią programą pats esi sugalvojęs. „Vandenynus“ man buvo lengva kurti vien todėl, nes man labai patinka vanduo.

Man patinka vandenyno platumos, gilumos. Tai yra asociacija su kelione, laisve. Tad ir albume bus labai daug vandens simbolikos. Buvo lengva žongliruoti su vandens, lietaus, upių, jūrų metaforomis. Toks tiesiog buvo manasis uždavinys.

Bet jeigu reikėtų sukurti kokį himną įmonei ar krepšinio komandai, išsikeltum sau naują uždavinį ir kurtum pagal jį.

Nors minėjote, jog nežinote, kokie bus kiti jūsų kūrybiniai vingiai, atsižvelgiant į naują asmeninį gyvenimo periodą vis dėlto norisi klausti, ar Lino Adomaičio planuose nešmėžuoja ir lopšinių vaikams albumas?

Tapau savotiškai išprotėjęs dėl mūsų dukros, nes su žmona ilgai laukėme vaikelio. Visgi nesu tiek išprotėjęs, jog imčiau kurti lopšinių albumus. Aš tikrai neturiu nieko prieš jas, pats mielai niūniuoju mūsų dukrytei, kad užmigtų, tačiau nesu priėjęs to taško, jog pradėčiau jas kurti.

Linkėdamas artėjančių švenčių proga daug šilumos, meilės, ramybės šeimose ir taikos, atlikėjas kviečia panevėžiečius ateiti į koncertą, kuris bus pirmasis šio turo pasirodymas.

„Jame žmonės pajus daugiausia tikro sceninio jaudulio. Startas yra labai svarbu. Norėčiau jį pasitikti su geros valios žmonėmis, kartu dainuojant ryškiausius hitus“, – sako L. Adomaitis.