I. Stulgaitės–Kriukienės nuotr.

KVIEČIA DISKUSIJAI. Ponia, tamsta ar močiutė?

KVIEČIA DISKUSIJAI. Ponia, tamsta ar močiutė?

Į maršrutinį miesto autobusą įlipa kontrolieriai tikrinti bilietų. Priėjusi prie vienos keleivės kontrolierė kreipiasi: močiute. O toji „močiutė“ – gal apie 50 metų!

Tad į ką dera kreiptis: „Močiute“?
Šis terminas parodo tam tikrą giminystės ryšį – vaikui močiutė yra motinos ar tėvo mama. Mano nuomone, joks svetimas žmogus neturėtų tokiu žodžiu kreiptis.
Tam yra labai teisingi ir gražūs žodžiai: ponia arba tamsta.
Kaip kreipiniai naudojami „pone“ ar „ponia“ neapibrėžia turtinės padėties. Tai tiesiog mandagūs, pagarbūs, seni kreipiniai, vartoti dar tarpukariu. Sovietmečiu juos bandyta pakeisti žodžiu „drauge“, bet tarp lietuvių toks kreipinys neprigijo.
Kam nepatinka „ponai“, kreipkitės „tamsta“, „jūs“, bet jokiu būdu ne „močiute“!

Ona Zinienė
Panevėžietė

Komentarai

  • Nors sakoma, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, tačiau šiuo atveju galima labai pagadinti žmogui tos dienos nuotaiką. ,,Ponia, (-u)“ pavadinta kukli moterėlė ar nuskurdęs pilietis tikrai nejaukiai pasijunta dėl tokio ironiško kreipinio. Juk tikrai ne kiekvieną žmogų tinka vadinti ponu. Tarpukario Lietuvoje tai buvo turtinės padėties išraiškos pažyminys . Juolab , kad šis kreipinys yra skolinys iš lenkų kalbos. Kodėl taip skubama lipti ant svetimo kurpalio?
    Švelnus, malonus žodis ,,močiutė“ gali įžeisti nebent tuomet, jei taip besikreipiantis asmuo yra žymiai vyresnio amžiaus už tą, į kurį kreipiasi. Šiaip yra daugybė lietuviškų neutralių žodžių, tinkamų kreiptis, esant reikalui į svetimą žmogų.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų