-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Lėktum, rodos, jei turėtum sparnus ir paimtum į prieglobstį visą visą pasaulį… Atvestum į tuos laukus ir pievas visus nuliūdusius ir nužemintuosius, idant ir jų širdis palytėtų graži prigimties daina“, – tokius jausmus išgyveno ir prieš dešimtmečius aprašė garsi Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja panevėžietė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Šiandien šiuos žodžius išgirstame iš šios garbios moters vaidmenį atliekančios aktorės Eleonoros Koriznaitės lūpų. Filmuotas spektaklis, kuriame aktorė įsikūnija į G. Petkevičaitę-Bitę, taip ir pavadintas „Graži prigimties daina“, pirmą kartą jis visuomenei buvo parodytas šių metų pradžioje.
Jis pirmasis iš ciklo, skirto Lietuvos 100-mečiui – „Didžiosios moterys – nepriklausomybės šauklės“. Jo sumanytojos – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanotos moterys Jerutė Vaičekauskienė bei Amerikos lietuvė Diana Bieliauskaitė-Vidutienė.
Pirmoji dalis „Graži prigimties daina“ buvo skirta G. Petkevičaitei-Bitei bei kitai garsiai ano meto lietuvei Julijai Žemaitei, kurį laiką net gyvenusiai Puziniškyje pas Bitę.
Eleonora Matulaitė ir Romualdas Urvinis spektaklyje „Pirmasis Viki balius“.
Rašytojos J. Žemaitės vaidmenį šiame videospektaklyje atliko aktorė Eleonora Matulaitė. Ji taip pat šio kūrinio scenarijaus autorė, režisierė, kostiumų kūrėja.
Dvi aktorės, dvi Eleonoros, dvi vieno medžio šakos – motina ir dukra, kartu su kitais šio spektaklio kūrėjais įrašė gražų puslapį garsios kraštietės G. Petkevičaitės-Bitės atminimo knygoje.
Šis darbas – ne pirmasis artimas E. Matulaitės bei E. Koriznaitės susilietimas su Bite. Minint G. Petkevičaitės-Bitės 150 metų sukaktį, E. Matulaitė parašė scenarijų spektakliui „Bitė“ J. Miltinio dramos teatre.
E. Matulaitė pasakoja, kad ruošiant šiuos pastatymus perskaityti teko labai daug, – medžiaga rinkta gilinantis į abiejų rašytojų kūrinius, ieškota įtaigiausių, labiausiai jų gyvenimą bei veiklą atspindinčių citatų.
„Šiandien nedaug kas žino apie šių moterų gyvenimus, kūrybą, veiklą. Kai pradėjau gilintis į jų raštus, atsivėrė plati įvairiausių temų erdvė“, – sako E. Matulaitė.
Rašytojos ir režisierės gebėjimų turinčiai moteriai tai ne pirmi tokio pobūdžio darbai. Ji sukūrė net keletą literatūrinių kompozicijų apie žymius žmones – Lionginą Šepką, Antaną Strazdą, Jurgį Baltrušaitį, Maironį ir kt.
Be to, E. Matulaitė režisavo ne vieną pasisekimo sulaukusį spektaklį vaikams. O teatro scenoje ji sukūrė beveik šimtą vaidmenų, keletą – kino filmuose.
Pasirodo, vien tik teatro meno šiai kūrybingai moteriai neužtenka.
Meniška prigimtis, gebėjimai ne visada suteikia ramų ir sotų gyvenimą, užtat duoda kitą neįkainojamą vertybę – kūrybos džiaugsmą, didžiulę ieškojimų ir atradimų patirtį. Kūrybingas, meniškos sielos žmogus niekada laiko neleis beprasmiškai, nejaus nuobodulio, tinginystės.
Netrukus aštuoniasdešimties metų sulauksianti E. Matulaitė juokiasi: „Kokia tinginystė? Aš visą laiką arba būnu pervargusi, arba dirbu.“
Todėl ir Bitė, sako, jai esanti labai artima, nes taip pat turėjo daug pomėgių, užsiėmimų, neleido laiko veltui.
Pradėjus domėtis E. Matulaitės darbais, buvo net sunku patikėti, kad vienas žmogus – smulkutė moteris – gali tiek daug nuveikti.
Aktorė, režisierė, scenaristė buvo ilgametė, plačiai žinoma tautodailininkė. Ji ne tik tapo paveikslus, bet ir kuria išskirtinius drabužius, buities aksesuarus, mėgsta dirbti batikos technika.
Tik su natūraliomis medžiagomis vilna, linu, medvilne dirbančios tautodailininkės kolekcijoje – megztos, nertos, kombinuotos suknelės, palaidinės, sijonai, sukurti iš plonyčių siūlų, išpuošti sudėtingais raštais, įdedant daugybę darbo, kantrybės, žinių ir jausmų.
Eleonora Matulaitė vaidino ir su Juozu Miltiniu.
Darbai sužavi kiekvieną juos pamačiusįjį – lengvi, tarsi plevenantys, kitų tokių nerasi.
Ne veltui mados istorikas, meno kritikas, dizaineris, gausios išskirtinių suknelių kolekcijos savininkas Aleksandras Vasiljevas susižavėjęs įsigijo vieną panevėžietės E. Matulaitės kurtą suknelę.
Įdomu pamatyti ir aktorės tapybos darbus – jie namų sienas puošia greta išsaugotų dukros E. Koriznaitės keramikos darbų bei šviesaus atminimo E. Matulaitės motinos tapytų miniatiūrų.
Tautodailininkė atkreipia dėmesį į savo tapytą dukros portretą, kuris nuo žiūrovo tarsi atskirtas penklinę primenančiu užtvaru. Taip ji sako bandžiusi apibūdinti jųdviejų su dukra profesiją – juk aktorius iš tikrųjų visada tarsi atskirtas nuo visiems įprasto gyvenimo ritmo, jo laikas skaičiuojamas kiek kitaip.
„Kai visiems poilsio dienos, šventės, mes dirbame, visi vakarai užimti. Visada atsiduri kitoje pusėje“, – sako aktorė.
Vis dėlto kitu keliu, laiką pasukus atgal, ji greičiausiai nežengtų. Sugrįžusi į 1957-uosius ir baigusi Ramygalos vidurinę mokyklą, ji ir vėl važiuotų į Panevėžį ir stotų mokytis į Juozo Miltinio teatro studiją.
1961-aisiais E. Matulaitė į Panevėžio dramos teatrą buvo priimta etatine aktore. Tačiau iki to laiko ji jau buvo sukūrusi keletą vaidmenų.
Pirmasis svarbus jaunosios aktorės vaidmuo – Viki Gedimino Karkos režisuotoje latvių autoriaus G. Priedės pjesėje „Pirmasis Viki balius“. Buvo sulaukta didžiulio pasisekimo – pagrindinio vaidmens atlikėja buvo tiesiog apipilama gėlėmis, jai skiriamas ypatingas dėmesys. Vyresnio amžiaus žmonės tikrai dar mena šį įspūdingą pastatymą.
Patiko jis ne tik panevėžiečiams. Pasirodžius šiam spektakliui į teatrą pradėjo važinėti žiūrovai iš Latvijos, jų vis gausėjo, pradėjo atsirasti svečių iš Leningrado, kitų miestų.
Aktorė prisimena, kad tuomet svečiai iš kitur dažnai prašydavo, kad jiems savaitgaliais būtų rodomi patys geriausi pastatymai. „Sakydavo prašantys „sumuštinio“ – šeštadienį turėtų būti vaidinamas „Makbetas“, sekmadienį dieną – „Pirmasis Viki balius“, vakare – „Lauke, už durų“, – prisimena aktorė.
Spektaklį „Pirmasis Viki balius“ buvo suvaidintas ir Lietuvos televizijoje.
Pradėjusi dirbti teatre jauna aktorė visa galva pasinėrė į jo pasaulį. Ji ne tik žiūrėdavo visus rodomus spektaklius, bet ir visada, nors ir nereikėdavo, sėdėdavo salėje per repeticijas, klausydavo J. Miltinio pastabų, dėdavosi į galvą.
„Labai troškau vaidinti. Ištisas dienas sėdėdavau salėje ir stebėdavau repeticijas, nors ir nebūdavau gavusi jokio vaidmens. Savarankiškai pasiruošdavau man patikusiam vaidmeniui. Ne tik mokėdavau tekstą, bet iki smulkmenų įsimindavau mizanscenas. Tačiau vaidmens niekuomet neprašiau. Kantriai laukiau. Ir štai vieno sezono pradžioje, kai stebėjau A. Čechovo „Ivanovo“ repeticiją, J. Miltinis atsisuko į mane ir sako: „Rytoj repetuosi Sašą.“ Kitą rytą repeticijoje Juozas Miltinis visą laiką tylėjo. Po repeticijos irgi nė žodžio. Rengiuosi eiti namo, o režisieriaus padėjėja man sako: „Poryt vaidinsi tu, o ryt rytą vėl repeticija.“ Kad ir kaip bijojau, su manimi režisierius dirbo ramiai, be nervų, aiškino, kartojo“, – pasakoja aktorė.
Panašiai buvo ir su Hekatės personažu V. Šekspyro „Makbete“: „Šiame spektaklyje vaidinau tarnaitę, pilsčiau vyną. Pasibaigus mano scenai, kaip visuomet, nuėjau į salę stebėti repeticijos. O Miltinis pasiūlė pabandyti repetuoti Hekatę.“
E. Matulaitė prisimena, kad spektaklyje „Lauke, už durų“ Mergaitės vaidmenį ji gavo per konkursą: „Išėjus dekretinių atostogų vaidmenį atlikusiai kolegei, režisierius pasikvietė tris jaunas aktores, tarp jų ir mane, ir liepė skaityti paeiliui. Vaidmenį gavau aš.“
Populiariame, žiūrovų itin mėgtame spektaklyje – A. Vienuolio „Prieblandoje“ E. Matulaitė ilgus metus vaidino pagrindinę heroję Ievutę.
„Penki Edvardziukai pasikeitė per tą laiką, kol Ievutė buvau“, – juokiasi aktorė. Vėliau atiteko jai labai patikęs Apolonijos vaidmuo. Ypač įdomu būdavo, kai Piršlį vaidindavo šviesaus atminimo Gediminas Karka – nepaprasto talento aktorius.
Aktorės Eleonora Koriznaitė (kairėje) ir jos mama Eleonora Matulaitė.
Aktorės kūrybinėje biografijoje daug įsimintinų vaidmenų. Be to, dar ir dabar ją galima pamatyti scenoje. E. Matulaitė vaidina R. Banionio režisuotoje R. Granausko pjesėje „Rūkas virš slėnių“ bei Kšištofo Zanusio „Hybris“ (Puikybė).
Beje, vaidinant šioje pjesėje įgyta ir visai naujos patirties. Spektaklio režisierius K. Zanusis grupę šioje pjesėje vaidinančių aktorių buvo nusivežęs į Lenkijoje, už Varšuvos esantį savo dvarą ir ten su jais repetavo. „Man labai patiko su juo dirbti. Režisierius sugeba labai subtiliai, įtaigiai parodyti, ko iš aktoriaus nori“, – sakė E. Matulaitė.
Nors motinos ir dukros vardai vienodi, kolegos bei artimieji į jas kreipiasi skirtingai. Eleonorą motiną vadina Nora, o dukrą – Egle.
Galima sakyti, kad Eglės Koriznaitės kelias teatre prasidėjo ne nuo 1976-ųjų, kai ji pradėjo mokytis J. Miltinio teatro studijoje, ne 1980 metais, kai ji oficialiai pradėjo teatre dirbti, o gerokai anksčiau.
Jau būdama dvejų metų mergaitė vaidino viščiuką spektaklyje „Katės namai“. Vištą vaidinusi Ona Banionienė po sceną nešiodavo ją ant rankų, nes mažiausioji paskui kitus viščiukus nespėdavo.
Teatre prabėgo mergaitės vaikystė, tačiau, regis, apie aktorės profesiją ji ir negalvojo. Ketino savo gyvenimą susieti su daile, buvo pasirinkusi keramiką, lankė Dailės mokyklą, kūrė gana įspūdingus darbus.
Motina su pasididžiavimu rodo gėlių žiedais puoštus veidrodžio rėmelius, dailių molinių papuošalų nuotraukas: „Štai Eglutės darbai. Tačiau tik įstojusi į J. Miltinio studiją ji man pranešė: būsiu aktorė. Visaip stengiausi išsukti ją nuo teatro – nelengva tai duona. Bet, matyt, taip buvo lemta.“
Ir iš tikrųjų, lemtingas pasirinkimas buvo teisingas. Dabar, matydami E. Koriznaitę teatro scenoje ar ekrane, niekas tuo nesuabejos.
Sukurta dešimtys įsimintinų vaidmenų teatro scenoje, dalyvauta įvairiuose renginiuose, projektuose, nusifilmuota kino filmuose.
E. Koriznaitė – Konstancija P. Šeferio „Amadeus“, rež. D. Banionis, Ivanka S. Stratijevo „Maksimaliste“, rež. P. Stoičevas, duktė A.Strindbergo „Sapne“, rež. S. Varnas, Elena Vyniautienė R. Granausko „Rūke virš slėnių“, rež. R. Banionis, ir daugelis kitų įsimintinų personažų.
Aktorę plačiai išgarsino filmas „Mano mažytė žmona“, sukurtas 1984 m. Lietuvos kino studijoje (režisierius statytojas Raimundas Banionis, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis).
Ir dabar įdomu pamatyti šį filmas apie jaunus žmones: apie meilę, svajones, jaunatvišką maištą.
„Rūta susipažįsta su Linu ir, norėdama nuslėpti, kad yra kilusi iš vargingai besiverčiančios, išgertuvių nevengiančios šeimos, prisistato jam kaip profesoriaus duktė. Netrukus atsitiktinė pažintis perauga į rimtus santykius, kurie klostosi kompanijos linksmybių fone. Visi atsirandantys keblumai išsprendžiami be vargo – sąmojingai ir greitai“, – taip pristatomas filmas „Mano mažytė žmona“.
Jis buvo gerai įvertintas, pelnė nemažai prizų. O E. Koriznaitė už vaidmenį jame buvo pripažinta geriausia Lietuvos aktore. 1985 metais Tbilisio jaunųjų kinematografininkų tarptautiniame kino festivalyje prizas už geriausią moters vaidmenį taip pat atiteko E. Koriznaitei.
