A. Butkevičius ne kartą yra pabrėžęs, jog jis tarsi paukštis su dviem sparnais. Vienas sparnas – drožyba, kitas – poezija ir tekstų rašymas.

Kūrybos baruose – su kalteliu ir plunksna

Kūrybos baruose – su kalteliu ir plunksna

Pažintis su tautodailininku Algirdu Butkevičiumi atskleidžia, kokios plačios gali būti žmogaus galimybių ribos, koks įdomus ir prasmingas jo interesų ratas.

Apie tautodailininką 81-erių A. Butkevičių ne tik jo gimtojo Biržų krašto, bet ir visos Aukštaitijos gyventojams daug pasakoti nereikia – šis žmogus žinomas, gerbiamas ir tos pagarbos yra nusipelnęs.
Biržų rajono garbės pilietis, tautodailininkas, žurnalistas, kraštotyrininkas, poetas, buvęs ilgametis vietinio laikraščio redaktorius. O tiems, kurie apie šį krašto šviesuolį dar nežino ar žino nedaug, pasibaigus karantinui derėtų nuvažiuoti į Biržus ir aplankyti A. Butkevičiaus įsteigtą medžio drožinių galeriją.

Ji pačiame miesto centre, Vytauto gatvėje. Pastatas, kadaise buvęs tik sena apleista trobele, meistro buvo suremontuotas ir prikeltas naujam gyvenimui.
Dabar čia A. Butkevičiaus ir jo sūnaus Vaidoto, taip pat tautodailininko, medžio drožėjo dirbtuvės bei muziejus.

„Medinukų galerija“ jis buvo pavadintas, kai tokius žodžius išdrožė ir iškabą prie sienos pritvirtino sūnus.

Užsukus į tą galeriją, akys nebežinos, kur joms lakstyti – visur įdomūs personažai, įvairiausios figūros, garbaus tautodailininko išdrožtos ir į vieną vietą suneštos.
Dabar čia gal jau ir daugiau kaip tūkstantis bareljefų, horeljefų, įvairių skulptūrėlių, lazdų, kaukių, velnių, raganų, rūpintojėlių, medinių karalių ir paprastų žemės artojų.
Ir tai tikrai dar ne viskas, ką biržietis per savo gyvenimą išdrožė – jo sukurta ir didelių ąžuolo skulptūrų. Tarp svarbiausių darbų – paminklas Sibiro tremtyje nukankintiems mokytojams, paminklas kanklininkui Petrui Lapienei, 1863 metų sukilėliams ir kiti didingi drožiniai. Jo darbai puošia Biržus, Likėnus, Juodkrantę, kitas Lietuvos vietas.

Tautodailininkui A. Butkevičiui suteiktas meno kūrėjo statusas. O už Biržų krašto atminties ir garbės žadinimą skirta „Biržų garbės“ nominacija.

Į devintą dešimtį įkopusio A. Butkevičiaus drožiniai puošia ne tik Aukštaitijos kraštą, jie išsibarstę po visą Lietuvą.

Pradžia gipso karjere

Ieškant pačios drožinėjimo kelio pradžios, derėtų grįžti toli į praeitį, į mokyklinius būsimo tautodailininko metus.
Kai berniukas mokėsi, kai kurie vyresnių klasių mokiniai, kaip, beje, ir visais laikais, per vasaros atostogas norėdavo užsidirbti ir, pasitaikius galimybei, čiupdavo pačius įvairiausius darbus. Algirdas – Pabiržės vidurinės mokyklos mokinys, regis, 1956 metų vasarą darbo gavo Kirdonių gipso karjere.
Kaip žinome, Šiaurės Lietuvoje gipsas išeina į žemės paviršių dėl karstinių reiškinių. Jo randama tik Biržų ir keliuose kituose rajonuose.

Gipso karjere dirbantys jaunuoliai, atlikę jiems skirtas užduotis, laukdavo iki kitų darbų pradžios, kol paruoštas gipsas būdavo išvežamas į stotį.

„Sulįsdavome į karjere atsidengusius urvus, ypač lyjant, ir laukdavome. Nėra kas veikti, taip ir pradėjau iš baltų, minkštų gipso gabalų drožinėti figūrėles. Buvo įdomu“, – pasakoja A. Butkevičius.
O netrukus meniškos prigimties jaunuolio rankose atsirado ir medis.

Rimtesni drožinėjimo darbai prasidėjo studijuojant Vilniaus universitete. Ir tęsėsi vėliau, jau studijas baigus ir mokytojaujant Pasvalio rajono Krinčino, Rimkūnų, Deglėnų aštuonmetėse mokyklose, pradėjus dirbti rajono laikraščio redakcijoje žurnalistu, o vėliau ir redaktoriumi.

Tautodailininkas prisimena, kaip jis 1966 metais pirmąkart savo drožinius nuvežė į parodą Panevėžyje. Sulaukęs palankaus vertinimo, dar labiau užsidegė kurti ir jo įdomius darbus jau netrukus buvo galima matyti parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Tapęs tuometės liaudies meno draugijos nariu, netrukus buvo išrinktas ir skyriaus pirmininku.

Su dviem sparnais

Įdomu, jog A. Butkevičius kūrybos džiaugsmą pažįsta ne tik peiliu ir kalteliu besidarbuodamas. Mintis, jausmus ir pastebėjimus jis mėgsta ir geba išsakyti rašytu žodžiu. Daug iš po jo plunksnos pasakojimų, eilėraščių gimė, daug įdomių skaitymų žmonės turėjo.
A. Butkevičius ne kartą yra pabrėžęs, jog jis tarsi paukštis su dviem sparnais. Vienas sparnas – drožyba, kitas – poezija ir tekstų rašymas.

Tautodailininko eilėraščiai, drožinių nuotraukos sugulė į jo kūrybos knygą „Metų laiptai“.
Negana to, biržietis nuolat rinko kraštotyros medžiagą, redagavo, parengė ir išleido ne vieną leidinį apie Biržų kraštą.

A. Butkevičius bendradarbiauja ir su žinomu Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalu „Šiaurietiški atsivėrimai“, tarp kitų jo rašinių ir pasakojimas apie iš Saločių valsčiaus Deveitonių kaimo kilusį aktorių Vincą Steponavičių bei kitus įdomius žmones.

Šis žmogus gerbiamas ir vertinamas visame krašte. Sveikindama A. Butkevičių 80– mečio proga į jį visuomenė kreipėsi pačiais gražiausiais žodžiais: „Dėkojame už tolerantiškumo, gėrio, tiesos, meilės gimtinei pamokas, už puoselėjamas tikrąsias vertybes, už biržiečių širdis ir sielas šildančią kūrybą, už Biržams reikšmingus darbus.“

Nuėjęs netrumpą gyvenimo bei kūrybos kelią biržietis nei kaltelio, nei plunksnos nepadeda – jis vis dar turi ką pasakyti, kuo žmonių sielas sušildyti.

LDK Algirdas

Krašto garbė

Tautodailininkas prisipažįsta turintis dar vieną jam labai svarbią veiklą: „Domiuosi Biržų krašto įžymiais žmonėmis, renku apie juos medžiagą iš visų įmanomų šaltinių.“

Paskui ta surinkta medžiaga virsta įdomiais straipsniais. Taip jis rašė apie poetą Antaną Vienažindį, 19 amžiaus pabaigoje kunigavusį Krinčine, apie poetą, 1863 metų sukilimo dalyvį Julių Anusavičių, apie Bernardą Brazdžionį, Eugenijų Matuzevičių ir kitus su Biržų kraštu susijusius žmones.
Ir dabar, nors jau spaudoje nebedirba, neretai parašo išsamių pažintinių straipsnių.

Neseniai parengė straipsnį, skirtą kunigo poeto Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio 140-osioms gimimo metinėms. Įdomu, jog J. Tilvytis-Žalvarnis susijęs ir su Panevėžio kraštu. 1908 metais buvo paskirtas Paįstrio klebonu, jo rūpesčiu buvo pastatyta ir 1910 metais pašventinta Paįstrio medinė bažnyčia.

1927 metais vyskupas Kazimieras Paltarokas paskyrė J. Tilvytį-Žalvarnį „Marijonų vienuolijos Panevėžyje viršininku, Šv. Trejybės bažnyčios, kuri perduodama vienuoliams marijonams, rektoriumi. Rūpinasi našlaičiais ir elgetomis, steigia jiems prieglaudas. Išrenkamas Panevėžio ateitininkų rajono organizacijos Dvasios vadu, dirba tikybos mokytoju Panevėžio amatų ir ruošos mokykloje. Marijonų bažnyčioje ištisas valandas klauso išpažinčių, kasdien sako pamokslus“, – rašo A. Butkevičius.

Įžymiais krašto žmonėmis besidomintiems jis pasakoja apie 140-metį minėjusį dailininką Petrą Kalpoką: „Jeigu apie įžymų lietuvių tapytoją Petrą Kalpoką rašytojai būtų sukūrę romaną – jį perskaitytume vienu prisėdimu, kaip patį įdomiausią nuotykinį kūrinį, nes toks turtingas margomis kelionėmis po Vakarų Europos šalis, įvairiais nutikimais, kūryba mūsų talentingo kraštiečio gyvenimas.“
Įdomus A. Butkevičiaus pasakojimas žurnale „Krantai“ apie vokiečių okupacijos metais Biržuose įkurtą teatrą ir Kazio Binkio pjesės „Atžalynas“ pastatymą.

Pasirodo, teatrą įkurti biržiečiams padėjo Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, atsiuntęs į Biržus profesionalius aktorius Joną Alekną, Vladą Tautkevičių ir Zigmą Lapinską, suorganizavęs čia teatro studiją. Režisuojant Jonui Aleknai, „Atžalynas“ suvaidintas daugiau kaip keturiasdešimt kartų!
Pasakodamas apie poetą Paulių Drevinį, A. Butkevičius užrašo žodžius, paaiškinančius, kodėl jis taip aktyviai renka medžiagą ir stengiasi išsaugoti kraštui svarbių žmonių atminimą: „Gyvenimo rūpesčiuose ir kasdieninių darbų margume primirštame iškilių savo žemiečių vardus ir tik jubiliejaus dieną bandome prisiminti jų šviesius veidus ir dešimtmečiais po trupinėlį sukrautų darbų kraitį.“

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų