Kūryboje vertina jausmų išraišką

Dvyliktokas Armandas iš Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos – staigmena mūsų projekte. Jis – ne tik rašantis žmogus, bet dar ir vizualaus meno kūrėjas. Armando dailės egzamino darbas – vieno iš pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozo Zikaro paveikslas, sukurtas ypatinga technika, nustebino ir profesionalus. O mus stebina šio talentingo vaikino visapusiškumas.

Armandas Raila (12 kl.)

,,Kūryboje man yra svarbi jausmų išraiška, psichologinė analizė, todėl kuriu tuomet, kai bandau pabėgti pats nuo savęs, nuo kasdienių rūpesčių ir problemų arba bandydamas įsijausti į kito žmogaus būseną.“

Mažytis pasaulis

Pasauly, nuklotam keliais asfalto,
Dažais tepame randus, kurie neužgis.
Skandinami melo, vis ieškome kalto.
O kaip aš norėčiau pažvelgt į pasaulį pro vaiko akis.

Ateis ir praeis šie tamsūs laikai.
Nukris ir išdžius nuo veido sūrūs lašai.
Apglėbs ir priglaus mamos švelnūs delnai.
Trokštu pajusti pasaulį, kaip jį jaučia vaikai.

Nepaleidi apglėbęs vos rankai palietus,
Įsileidi vidun tik širdžiai paliepus.
Kaskart išeini neradęs man laiko.
Norėčiau jaustis gyvas, lyg turėčiau sielą vaiko.

Ateisto malda

Netari niekad nė žodžio, renkiesi tylėti.
Negaunu nė laiško, leidi kentėti.
Tad nemanyk, kad galiu tavim dar tikėti.

Matai, kaip pasaulis iš lėto miršta.
Daugiau nešvaistau laiko, nes jis per greit tirpsta.
Ir nemanyk, kad atleisiu, kad viskas bus užmiršta.

Raukšlės ant rankų iš lėto gilėja.
Plaukai ant galvos nepaliauja pilkėję.
Tad nenustebk, jei ir kiti nustos tavimi tikėję.

Iš bado vaikai nepaliauja žūti.
Jų namai dėl karų baigia sugriūti.
Manai, tai normalu, taip turi būti?

Kai jūros užlies visą žemę,
Kai žmonės visi vėl virs į dulkelę.
Ar tada jausies laimingas, kai nustosim gyvenę?

Kai aplinkui Tave liks tiktai tyla,
Viską seniai ištikusi bus pabaiga.
Gal tada jau suprasim, kad mums jau gana,
Kai Tavo ausų nepasieks nė menkiausia malda.
…………

Aš sekiau savo širdimi, kuri dega atvira liepsna.
Liepsnos palieka randus, bet jose vėl atgimsta aistra.
Vis bandyti bandyti iš naujo,
Net apakus nuo dūmų ir varvančio kraujo.
Vis greičiau džiūstančios ašaros leidžia suprasti,
Kad galiu pasiekt viską, juk neturiu ko prarasti.
Išeidamas galiu pabučiuoti tave,
O tu stovėk ir stebėk, kaip nieko nebelieka šalia.

Mes tampame ir vėl svetimais,
Tik šįkart su prisiminimais bendrais.
Pagaliau matau, kaip gera gyventi iš tikro, o ne vien tik sapnais.
Pagaliau galiu skristi savo sparnais.

Mūsų meilė egzistavo tik tada, kai mus gaubė tamsa,
Bet atsimerkęs matau, jog ne visi tavo žodžiai buvo tiesa.
Prisilietimas tavo žudo mane iš vidaus.
Kad nuplautų tavo pirštų žymes, aš nekantriai laukiu lietaus.
Aš išmoksiu gyventi su savo randais,
Bet jau nebeteks žvelgt į žmones su veidais svetimais.

Tamsios spalvos

Aš klausiaus, kaip bangomis man jūra prabilo.
Staiga prieš akis smėlio veidas išniro.
Mano rankų paimtas jis iš lėto pakilo,
Bet staiga pro pirštus netikėtai išbiro.

Neseniai sapnavau, kad septynerių vėl buvau.
Ir į medį aukščiausią aš sparčiai lipau.
Gabalėlį dangaus tada pamačiau
Ir jo vos nepalietęs aš staiga nukritau.

Piešiau aš portretą žmogaus, – tai buvai tu,
Tą akimirką jutau, kad vėl esam kartu.
Bet ir vėl supratau, kad tai nerealu.
Tiek kitų, tiek savo pasaulį užpildau melu.
Šypsena neišduoda, ką iš tikro jaučiu.

Viską metęs nusprendžiau bėgt kuo toliau.
Gal pasaulio kraštą pasiekt pavyks pagaliau…
Nuo ko bėgu, nei kas kitas, nei pats nežinau,
Bet toliau bėgt negaliu, aš jau pavargau.
Palydėk mane į namus, kuriems aš priklausau.

Balsas naktyje

Tyla. Rami naktis.
Ar kada liausis pagaliau
Į mano protą skverbtis praeitis,
Kuri drėkina man akis?
Neleidžia ji užmigti naktimis
Ir priverčia kovot su savo klaidomis,
Mane vis puolančiais jausmais bei mintimis.
Panyru į pasaulį, turintį akis,
Kuriame jaučiuos kitaip – tarytumei juoda avis.
Kuomet vanduo troškina,
Duona alkį kelia,
Laiko tėkmė skandina,
Kai dienos nežmoniškai lekia.
Ir taip kasnakt sklendžiu pasauliuose dviejuos,
Kol žvaigždės miršta saulės spinduliuos.