Kūrybiniai bandymai – netikėti ir įdomūs

Kūrybiniai bandymai – netikėti ir įdomūs

Labai netikėtas ir šaunus Vakario Žentilio pasirodymas mūsų tribūnoje. Regis, smulkusis prozos žanras jam labiausiai patinka. Patvirtiname – ir tinka!

Vakaris Žentilis (10 kl.)

„Vakaris iš tų žmonių, kurie daugiau klausosi, negu kalba. Gal todėl ir jo kūrybiniai bandymai (ne per pamoką, ne kaip namų darbai) yra ir netikėti, ir įdomūs“, – rašo mokytoja Lina Rastenienė.

„Manau, kad kūriniuose, taip pat ir gyvenime, visada yra lengviau kalbėti apie kitus nei apie save, juk gyvename tokiame amžiuje, kuriame vieni apkalbame kitus ir tik retais atvejais pažvelgiame į savo vidinį pasaulį…“ – apie save rašo jaunasis Juozo Miltinio gimnazijos kūrėjas.

Čia. O gal neturėčiau sakyti, kad ČIA. Lyg visiškai nauja erdvė, kurioje neegzistuoja vietą apibūdinanti sąvoka. Šioje erdvėje nėra nei skausmo, nei liūdesio, visos buvusios emocijos dingo. Aš egzistuoju. Čia nėra žmonių, tėra ląstelės, kurios kartu sudaro bendrą individą. Utopija – jei kas manęs paklaustų. Aš skęstu. Nežinau, ar tai išvis įmanoma. Prašau pagalbos, bet niekas manęs negirdi. Lyg šioje erdvėje garsas nekeliauja oru. Nors nežinau, ar čia išvis yra oro, tačiau nenustoju šaukti. Iššvaisčiau visas jėgas, negaliu pajudėti. Paskendau. Plūduriuoju begaliniame tamsos vandenyne. Keista, tačiau nieko nejaučiu, nebejaučiu kitų ląstelių – tokių kaip aš būties. Ar taip gali būti, kad po viso šio laiko viskas baigėsi? Kančia ir skausmas dingo. Gal tai ilgai lauktos pabaigos pradžia?

*

Karšta vasaros diena. Tavo gilios, vandenyno mėlio akys žvelgė į mane su meile. Susilieję rankų pirštai tarytum sujungė mus į vieną organizmą. Atrodė, lyg gamta lenkėsi prieš mūsų begalinę meilę, kai ėjom kartu. Aš buvau tavo, o tu mano. Daugiau nieko nereikėjo – buvome laimingi. Bet atslinko audra… Ledinis lietus pažadino iš nuostabaus sapno… Tavęs šalia nebuvo, buvau tik aš. Viską supratau…

*

Jaučiu stingdantį šaltį, jis nuo kojų pirštų po truputėlį užplūsta visą mano kūną, kiekvieną jo dalelę, kiekvieną molekulę. Lyg visas liūdesys, kurį gniaužiau ilgą laiką, vėl sugrįžo. Keista, niekaip negaliu suprasti kodėl… Gal dėl to, jog prisiminiau tave…? O galbūt prisiminiau tą juodą audros debesį, kuris aplankydavo mane, kai nieko nebūdavo šalia? Puikiai pamenu jo būtį: tą beviltiškumą, žlugdantį liūdesį, stingdančią baimę… Supratau, kad tau manęs nereikia. Buvau tau tik našta šiame neramiame pasaulyje. Aš išėjau, bet kodėl man išeinant su ašarom akyse maldavai, kad grįžčiau? Žinojai, jog kelio atgal jau nebėra. Turėjai justi palengvėjimą. Tu buvai laisva! Bet jautei tik didžiulį sielvartą. It strėlė pervėrė tavo širdį. Atleisk, supratau: padariau klaidą, deja, jau per vėlu. Tave nusinešė tolyn pagundų liūnai, tarsi neramios jūros bangos. Tu skęsti. Grimzti žemyn į dugną, trūksta oro. Paskutinius oro gurkšnius iššvaistei kartodama mano vardą, bet manęs šalia jau nebėra…

*

Ramybės apsuptyje. Laiko išniekintas suolelis, kuris čia stovi visą amžinybę. Danguje nė vieno debesėlio. Saulės spinduliai nugula ant mano blyškių skruostų. Šiaurinis vėjas nerūpestingai draiko plaukus, ant medžio šakos ritmingai gieda lakštingala, kalasi žalia žolė po negailestingos žiemos. Tarsi visa gamta pabudo iš ilgo miego, pažadinta stebuklingos jėgos. Verčia pagalvoti: ,,Ak, koks gražus tas pavasaris!“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų