Kūrėjo sąskaitoje – 18 parašytų knygų

Tik negalvokite, kad berniukai nebekuria. Ir dar kaip! Štai Kristijonas Taminskas, kurio mokytoja Audronė Tichanavičienė, yra penktokas, o rašo knygas nuo pirmos klasės!

Kristijonas Taminskas (5 kl.)

„Knygas pradėjau rašyti pirmoje klasėje. Parašiau jau 18 knygų. Jas rašau ranka – į sąsiuvinį, pats esu ir iliustracijų autorius. Dažniausiai knygą kuriu po kelionių, nuostabių įvykių arba kai perskaitau man patinkančią. Mano istorijos išgalvotos.“

Domo vasaros atostogos
Iš knygos „Domo gyvenimas“ (3 dalis)
1 skyrius
Staigmena
Viskas prasidėjo ryte. Tą dieną buvo Domo gimtadienis. Nusiprausęs, papusryčiavęs jis išėjo į kiemą. Lauke sukiojosi tėvai – jie krovė daiktus į mašiną. Mama, pastebėjusi Domą, liepė grįžti į kambarį ir pasiimti būtiniausius daiktus. Berniuką pagavo smalsumas, todėl paklausė mamos ir tėčio:
– Kodėl jūs kraunate daiktus į mašiną?
– Paslaptis… – prakalbo tėtis. – Eik ruoštis.
– Paslaptis, tai paslaptis… – numykė Domas.
Domas grįžo į savo kambarį, pasiėmė tai, kas jam pasirodė svarbiausia, peržvelgė kambarį ir vėl patraukė į lauką. Tėtis, mama ir Domas išvažiavo. Po valandos pasiekė oro uostą. Visą kelią jį kankino nežinomybė ir oro uoste pastebėjo, kad kažko trūksta:
– O kur kūdikis?
– Mes jį palikome pas močiutę ir senelį, – pasakė mama.
– O kur mes skrisim? – paklausė Domas.
– Nežinau, – atsakė tėtis, – bet skrisim.
Kai jie susidėjo daiktus į lagaminų rinktuvą, nupėdino prie lėktuvo A4 vartų. Virš ženklo A4 buvo parašyta: SKRYDIS Į BRAZILIJĄ.
Po valandos mama, tėtis ir Domas sėdėjo lėktuve.
– Ar galiu paskaityti knygą? – paklausė Domas.
– Taip, gali, – prabilo mama.
Domas pasinėrė į knygos nuotykių pasaulį. Skaitė, kol atvyko į Braziliją. Kai Domas išlindo iš lėktuvo, nustebo pamatęs gražų Brazilijos vaizdą:
– Kaip gražu!
– Taip, – pritarė tėtis.
– Tai čia ir buvo ta staigmena? – paklausė tėtis.
– Ir taip, ir ne, – atsakė mama. Pasirodo, ir tėtis nieko nežinojo. Vadinasi, viską organizavo mama?
Palikę oro uostą pasigavo taksi. Kuo toliau, tuo labiau Domą stebino gražūs Brazilijos vaizdai – palmės, keisti pastatai, augalai, miškai ir karšta spiginanti saulė.
– Čia tai bent atostogos! – linksmai prakalbo jis.
Taip jie važiavo tris valandas. Netikėtai automobilis sustojo.
– Kas atsitiko? – mama paklausė tėčio.
– Nežinau. Mes juk Brazilijoje ir nemokame portugalų kalbos, – sunerimęs atsakė tėtis.
– Teisingai, – pritarė Domas.
Vairuotojas kažkur dingo, šeima mašinoje jau visa valanda. O kai paaiškėjo, kad užgeso mašinos variklis, visi pradėjo panikuoti. Pirma pradėjo mama:
– Kas dabar bus?
– Nieko, – atsakė Domas. – Beje, o kur taksi vairuotojas?
– Išėjo į dausas, – pasakė tėtis.
– Gal ieškoti pagalbos? – paklausė mama.
– Kodėl tu manęs klausi? – piktai paklausė tėtis. – Juk aš nežinau.
– Eisiu pažiūrėti, kas atsitiko varikliui, – pranešė jis. – O jūs būkite čia.
– Gerai – pasakė Domas. Jis su mama liko sėdėti mašinoje.
Iš nuobodulio Domas pasuko galvą į kairę – pamatė džiungles.
– Mes čia stovime prie džiunglių ir šalia nėra nė vienos mašinos! – sušuko Domas ir atsigulė ant galinės mašinos sėdynės.
– Negerai, – pasakė tėtis, – baigėsi kuras.
– Teks eiti į džiungles, – pranešė Domas.
– Ne, mes sulauksime pagalbos, – pasakė tėtis.
– Bet mes čia galime mirti iš bado, – sunerimo Domas.
– Tai tada eisime į dideles, baisias džiungles, – piktai riktelėjo tėtis.
– Eisim! – rimtai pasakė Domas.
O mama sėdėjo susimąsčiusi, matyt, išgyveno, kad taip kruopščiai, paslaptingai organizuota staigmena įstrigo.