-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viltė Stasiūnaitė (7 kl.)
V. Žemkalnio gimnazijos mokytoja Rasa Majauskienė: „Viltė rašo nuo mažumės, labai daug skaito, idėjų kūrybai semiasi iš knygų ir gamtos. Todėl jos kūriniuose dera ir katinas Češyras, ir Luisas, ir Rūta, ir lapiukas Auksas … Linkiu Viltei nesustoti džiuginti gražiais darbais, o gal ir knygą išleisti!“
Auksas
Veronika svečiavosi pas močiutę. Ji čia nebuvo nuo tada, kai mama persikraustė į kitą miestą. Mergaitė prisiminė mažą linksmą močiutės šuniuką Dėmę ir pilką močiutės katiną. Šiuo metu mama apie kažką šnekėjosi su močiute, o šios augintiniai smalsiai stebėjo svetainėje sėdinčią mergaitę. Dėmė atsargiai vizgindama uodegą priėjo prie mergaitės. Ši pasilenkė ir pakasė mažajam šuniukui paausį. Pilkasis močiutės katinas nedraugiškai stebėjo mergaitę nuo spintos. Dėmė staigiai atsitraukė, o pilkasis močiutės katinas sukniaukė, kai staiga atsidarė virtuvės durys.
– Veronika, šiandieną praleisi pas močiutę kaime, aš turiu sutvarkyti keletą dalykų ir taip bus geriau. Gerai? – mama šnekėjo perdėtai maloniai, bet jos žvilgsnis aiškiai sakė, kad jai prieštarauti negalima.
– Žinoma, mamyte, – nuolankiai pasakė mergaitė.
– Puiku, brangute. Aš jau turiu skubėti. Pasimatysime vakare! – skubėdama pro duris šūktelėjo mama.
– Ate, mamyte, – sumurmėjo mergaitė tuščiam koridoriui. Tada atsisuko išgirdusi bruzdesį už nugaros. Močiutė draugišku žvilgsniu stebėjo mergaitę.
– Veronika, gal nori pabūti lauke, kol ką nors mudviem pagaminsiu? Galėsi kartu pasiimti Dėmę, – maloniai pasiūlė močiutė.
Mergaitė truputį dvejojo, bet galiausiai linktelėjo ir pradėjo rengtis striukę. Dėmė tai pastebėjusi ėmė vizginti uodegą ir linksmai kiauksėti. Kai mergaitė atidarė duris, Dėmė it maža spalvinga kulka šovė pro duris. Veronika išėjo į vėsų kiemą ir patraukė prie senų sūpuoklių, stovinčių čia dar nuo tada, kai šiuose namuose gyveno mergaitės mama. Mergaitė įsitaisė sūpuoklėse, o mažoji šunytė zujo aplink.
Veronika suposi, kai išgirdo krebždesį lazdynų krūmuose. Mergaitė nulipo nuo sūpynių, lėtai nuslinko prie lazdynų krūmų ir juos praskleidė tikėdamasi rasti mažą kačiuką ar panašų padarėlį, pasislėpusį juose. Gyvūnėlis buvo mažas, bet nė iš tolo nepriminė kačiuko. Krūmuose buvo mažas lapės jauniklis. Kai mergaitė praskleidė lapus, iš išgąsčio mažylis suinkštė. Garsą išgirdusi Dėmė atbėgo prie mažylio ir ėmė jį uostinėti. Mažajam lapiukui toks dėmesys patiko ir jis ėmė glaustytis prie Dėmės. Veronika ištiesė ranką link mažylio, kai šis buvo nukreipęs dėmesį į Dėmę, ir paėmė jį ant rankų. Iš pradžių toks dalykas mažyliui nepatiko, bet kai jis suprato, kad mergaitės rankose daug šilčiau nei ant žemės, nustojo muistytis. Veronika pasiėmė mažylį lapiuką ir nuėjo į namą. Dėmė nulėkė pirma, o atsidūrusi viduje ėmė šokinėti aplink mergaitę ir inkšti. Mergaitė padėjo lapiuką ant žemės, nusirengė striukę bei nusiavė batus.
– Taip greit grįžai? – atsklido iš virtuvės močiutės balsas.
Mergaitė pasiėmė į rankas mažąjį padarėlį ir patraukė link puodų tarškesio. Kai Veronika įėjo į virtuvę, močiutė atsisuko ir sustingo pamačiusi, ką mergaitė laiko rankose. Kurį laiką virtuvėje vyravo tyla.
– Radau jį lauke, nežinojau, ką daryti, todėl atnešiau čia, – nedrąsiai tarė mergaitė.
Močiutė kurį laiką stebėjo lapiuką, tada nusišypsojo ir pasiūlė Veronikai atsisėsti.
– Tikrai mielas padarėlis, – pasakė močiutė, – lapės nėra žmones mėgstantys gyvūnai. Jauniklis dar mažas, greičiausiai jo mama jį pametė.
– Ar jis negalėtu šiek tiek pabūti čia? – nedrąsiai paklausė mergaitė.
Močiutė pakėlė akis ir pažvelgė į mergaitę. Tada atsargiai paėmė mažąjį spurdantį padarėlį ir ėmė jį apžiūrinėti.
– Lapiukas galės likti su sąlyga, jei tu jį prižiūrėsi, – pasakė močiutė.
– Aš? Bet atvažiavau tik vienai dienai, o mama jo laikyti neleis, – sutriko mergaitė.
– Na, jei taip, teks atvažiuoti dažniau, – linksmai pasakė močiutė.
Akimirką Veronika pagalvojo, o tada tvirtai linktelėjo.
– Pabūk čia truputį, atnešiu mažyliui pieno, – liepė močiutė. Mergaitė sėdėjo virtuvėje, kai jai kilo mintis sugalvoti mažajam lapiukui vardą. Išbandžiusi daugybę variantų, mergaitė pasirinko vieną, kuris judriajam padarėliui tiko labiausiai. Lapiuko kailis spindėjo ir įvairiai žvilgėjo. Kai močiutė įėjo į kambarį, mergaitė pakėlė galvą ir pasakė:
– Jo vardas Auksas.
Močiutė šyptelėjo, linktelėjo ir ištiesė buteliuką su pienu.
Visą dieną Veronika žaidė ir rūpinosi lapiuku. Dėmei mažylis priminė šunytį, todėl ji juo rūpinosi kaip mama. Net pilkasis močiutės katinas susidomėjo naujuoju gyventoju. Auksas noriai leido laiką tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis.
Vakare, kai pasigirdo mamos automobilio burzgimas, mergaitė paėmė lapiuką ir uždarė jį močiutės miegamajame. Nors ir kaip norėjo, mergaitė žinojo, jei šios mama sužinotų apie Auksą, vargu ar leistų jai lankytis pas močiutę. Kai mama baigė atsisveikinti su močiute ir įsėdo į automobilį, Veronika paklausė:
– Mama, ar galėsiu dažniau pabūti pas močiutę?
– Žinoma, brangute, jei tik norėsi, – sutiko mama. Mergaitė nusišypsojo, žinodama, kad pas močiutę jos laukia mažytis auksinis padarėlis.
Gustė Čepaitytė (7 kl.)
„Gustė jau septintokė, todėl jos kūryba darosi brandesnė ir rimtesnė. Mergaitė geba jautriai kalbėti apie mus visus su atjauta, meile ir rūpesčiu. Ji drąsi ir smalsi kūrėja, tokiai ir linkiu likti“, – mokytoja Rasa Majauskienė.
Gimtadienio noras
Mažame mediniame namelyje šalia miško gyveno šeima. Tėtis, kuris kasdien darbuodavosi miške, kad šeimai nieko netrūktų. Mama, kuri buvo namų šeimininkė ir rūpinosi namais ir vaiku. Ir mažoji Upė – didžiausias tėvelių turtas. Upė, kaip ir visos mažos mergaitės, buvo smalsi ir nenustygstanti vietoje, kaip tikras upelis. Tėvai stengėsi pildyti visus mažos mergaitės norus, kadangi mergaitė sirgo labai sunkia ir nepagydoma liga. Jai dažnai pradėdavo trūkti oro ir ji dusdavo. Niekas, net profesoriai negalėjo pasakyti, kiek mergaitė gyvens.
Buvo trečiasis Upės gimtadienis. Kad mergaitė nesijaustų vieniša, tėveliai gimtadienio proga jai padovanojo mažą ir labai draugišką biglių veislės kalytę. Kad nebūtų sunku jai ištarti, Upės tėvai ją pavadino Mimi. Mergaitei Mimi buvo visas gyvenimas. Visas dienas nuo ryto iki vakaro jos leisdavo kartu. Rytais kartu pusryčiaudavo, dienomis lakstydavo ir žaisdavo. Vakare jos prausdavosi ir guldavo į vieną lovytę miegelio.
Mimi ir Upė tapo neišskiriamos draugės. Kada mergaitei nupirko šuniuką, jos liga po truputį ėmė trauktis ir galiausiai dingo iš jos gyvenimo. Bėgo laikas. Upė jau šventė savo keturioliktąjį gimtadienį. Gimtadienio dieną mergaitės liga vėl atsinaujino. Tik šį kartą viskas buvo daug rimčiau. Upė negalėjo pakilti iš lovos. Ji negalėjo žaisti su Mimi. Šunytė, lyg viską suprasdama, nesitraukė nuo Upės lovos. Taip prabėgo visi metai. Upės sveikata negerėjo.
Ant torto jau degė penkioliktojo gimtadienio žvakutės. Mergaitė turėjo tik vieną norą – pasveikti ir leisti linksmai laiką kartu su Mimi. Prieš užpučiant žvakutes Upei ir vėl ėmė trūkti oro. Mimi žiūrėjo į mergaitę pilnomis ašarų akimis. Staiga Mimi puolė prie torto ir lyg norėdama, kad mergaitės noras išsipildytų, užpūtė jos gimtadienio žvakutes. Po keleto dienų mergaitės sveikata ėmė gerėti.
Kasdien Upė jautėsi vis geriau, tačiau Mimi sveikata ėmė silpnėti. Po mėnesio mergaitė buvo visiškai sveika. Mimi atsivedė labai gražų mažytį šuniuką, tačiau pati pasimirė. Baigdama gyvenimą Mimi buvo visiškai rami ir laiminga. Ji žinojo, kad Upė daugiau niekada nebesirgs ir visa širdimi mylės jos vaikelį, taip kaip mylėjo ją.
Po Mimi netekties mergaitė suprato, koks buvo geriausios draugės noras užpučiant žvakutes ant jos gimtadienio torto.
Kaip bendravimas su kitais keičia mus pačius
Žmogus, kaip ir visa, kas gyva, – gimsta, auga, miršta. Tačiau nuo gimimo iki užaugimo žmogus turi daug išmokti, daug sužinoti, pažinti, išgyventi.
Kokie žmonės mes būsime užaugę, priklauso ne nuo mūsų pačių. Labai svarbus tėvų auklėjimas, aplinka, kuri mus supa. Taip pat labai svarbūs žmonės, kurie augant ateina į mūsų gyvenimus. Bendraudami su jais mes ne tik sužinome naujų dalykų, kažko išmokstame, bet ir keičiamės. Patys taip pat keičiame kitus. Kadangi visi žmonės yra skirtingi – vieni geri, paslaugūs, malonūs, besišypsantys. Kiti, atvirkščiai, – niūrūs, viskuo nepatenkinti, pavydūs, godūs.
Tad susipažindami ir bendraudami mes sutinkame visokių žmonių. Vieni mums daro teigiamą įtaką, kiti neigiamą. Lengviau bendrauti su gėriu ir meile spinduliuojančiu žmogumi. O žmogus, kuris savyje laiko ir nešioja pyktį, dažniausiai yra atstumiamas.
Tačiau aš manau, kad su visais žmonėmis reikia bendrauti su meile, šypsena ir spinduliuoti jiems gėrį. Koks žmogus būsi pats, tokie žmonės ir ateis į tavo gyvenimą. Su gėriu ir meile galima suminkštinti net akmeninę širdį. Visada su viskuo, kas gyva, kas supa mus, reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
