„Kur giria žaliuoja“, arba kompozitoriui Juozapui Gudavičiui – 150

„Kur giria žaliuoja“, arba kompozitoriui Juozapui Gudavičiui – 150

Daugelio atminty iki šiol tebeskamba garsiojo kompozitoriaus Juozapo Gudavičiaus kūriniai – kad ir žymusis „Dainų dainelės“ konkurso šaukinys „Aš padainuosiu“ ar dainų šventėse skambanti „Kur giria žaliuoja“. Jo giesmė „Malda už Tėvynę“ 1993-iaisiais skambėjo Vingio parke per šv. Mišias, aukotas popiežiaus Jono Pauliaus II.

Sausio 13-ąją sukako 150 metų, kai gimė ši muzikai gyvenimą paskyrusi asmenybė – kompozitorius, vargonininkas, orkestrų ir chorų vadovas, pedagogas, palikęs ryškų pėdsaką Panevėžio krašte.

J. Gudavičius gimė Žemaitijoje, pasiturinčių apsišvietusių ir dainingų ūkininkų šeimoje.

Mokydamasis Varšuvos muzikos institute, bičiuliavosi su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Institutą baigė 1899 m., įgijo muzikos mokytojo ir kapelmeisterio specialybes. Netrukus grįžo į Lietuvą ir su jaunatviška energija įsiliejo į muzikinį, chorinį, kūrybinį darbą atgimstančioje tėvynėje.

Iš pradžių vadovavo carinės armijos karo orkestrams. Dirbo Gargžduose, Kretingoje, Kaune.

Įdomu, kad J. Gudavičius ėmėsi iniciatyvos rengti pučiamųjų orkestro koncertus poilsiautojams Palangos vasaros estradoje – ilgainiui tai tapo gražia tradicija, gyvuojančia iki šių dienų.

1909 m. išėjęs į atsargą, dirbo Nemakščių bažnyčios (Raseinių r.) vargonininku, subūrė 85 dainininkų chorą.

Pakviestas kompozitoriaus ir vargonininko Juozo Naujalio, J. Gudavičius ėmė dėstyti vargonininkų kursuose Kaune.

Įvertintas už nuopelnus Lietuvai

Pedagoginis darbas J. Gudavičiui patiko ir sekėsi. 1912–1918 m. gyvendamas Tauragėje vargonavo Švč. Trejybės bažnyčioje, dirbo su chorais, mokytojavo, nemažai laiko skyrė kūrybai.

Čia praleido ir nerimastingą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį.

1919 m. stojo savanoriu ir, gavęs ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus leidimą, ėmėsi organizuoti Lietuvos kariuomenės orkestrą. Savo jėgomis ieškojo ir kvietė muzikos mokančius karius savanorius, rašė repertuarą, orkestrantus mokė groti himną, maršus, religinius kūrinius, dainas. Jis sukūrė visoje Lietuvos kariuomenėje pripažintus trimitu atliekamus karinius signalus: „Keltis“, „Rikiuotis“, „Pavojus“ ir kt.

Pasibaigus kovoms už nepriklausomybę, J. Gudavičiaus vadovaujamas karinis orkestras parengė sudėtingą muzikinę programą, 1923–1924 m. surengė didelius koncertus Ukmergėje, Palangoje ir kitur.

1924 m. pirmoje Dainų šventėje Kaune J. Gudavičius dalyvavo su karo orkestru, o antroje, vykusioje 1928 m., jau vadovaudamas Tauragės mokyklų ir miesto jungtiniam chorui.

1928 m. švenčiant nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, J. Gudavičius apdovanotas trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 1938 m. už nuopelnus Lietuvai jam įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas.

Meilė aplankė Paįstryje

Su Panevėžio kraštu susijęs paskutinis J. Gudavičiaus gyvenimo dešimtmetis.

Atidirbęs dvejus metus Kauno karo muziejuje, kur vadovavo karių invalidų orkestrui, 1930 m. apsigyveno Paįstryje.

Apie laisvą vargonininko vietą Paįstrio bažnytėlėje sužinojo iš bičiulio, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininko Vlado Paulausko.

Paįstryje J. Gudavičius netrukus suorganizavo chorą ir nedidelį pučiamųjų instrumentų orkestrėlį, kuris per atlaidus pritarė giedotojams, o per gegužines grojo šokių muziką. Rašė muziką kunigo Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio (dabartinės Paįstrio bažnyčios statytojo) giesmių tekstams, vargonavimo meistrystės paslapčių mokė jaunuolius.

Gudavičių šeima. Kompozitorius Juozapas Gudavičius, žmona Teodora ir dukra Regina Algė. 1938 m. Tai paskutinė bendra šeimos nuotrauka. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Gudavičių šeima. Kompozitorius Juozapas Gudavičius, žmona Teodora ir dukra Regina Algė. 1938 m. Tai paskutinė bendra šeimos nuotrauka. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Paįstryje įvyko reikšmingų permainų asmeniniame J. Gudavičiaus gyvenime.

Čia jis įsimylėjo gerokai jaunesnę mokytoją Teodorą Kriaučiūnaitę, turėjusią nuostabų balsą ir giedojusią jo vadovaujamame bažnytiniame chore.

Vedė pirmą kartą jau sulaukęs brandaus amžiaus. 1933 m. vasarą šeimai gimė dukrelė Regina Algimanta, kurią abu labai mylėjo ir lepino.

Persikraustė į Liūdynę

J. Gudavičius Panevėžyje bičiuliavosi su muzikos pedagogais, dvasininkais, kitais inteligentais.

Ar daug kas yra girdėję apie Panevėžyje veikusius vargonininkų kursus?

Jie susiję su J. Gudavičiaus vardu. Trumpalaikiai vargonininkų rengimo kursai veikė Panevėžyje 1937 m., juos organizavo kunigas Vladislovas Butvila, dėstyti buvo pakviesti trys garsiausi Lietuvos muzikai vargonininkai, tarp jų ir kompozitorius J. Gudavičius.

Jo šeima planavo persikelti gyventi į Liūdynę, tad 1935 m. nusipirko žemės sklypą ir pasistatė gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą, klėtį.

Kompozitorius su žmona ir dukrele dar spėjo Liūdynėje pavasaroti keletą metų.

Prastėjant sveikatai, muzikas pasiligojo, mirė namuose 1939 m. rudenį.

Palaidotas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėse.

Viena ryškiausių asmenybių

J. Gudavičiaus kūrybos sąrašą sudaro beveik 180 darbų: jis sukūrė ar harmonizavo 72 dainas, 51 giesmę, 3 mišias, 46 kūrinius pučiamųjų orkestrui ir 6 kūrinius fortepijonui.

Labiausiai žinomas J. Gudavičiaus kūrinys – patriotiška daina „Kur giria žaliuoja“, skambanti dainų šventėse, koncertuose, per radiją.

Prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė teigia, kad J. Gudavičius – muzikas, kurio vardu reikėtų pavadinti pagrindinį Panevėžio pučiamųjų orkestrą.

Šios vienos ryškiausių Lietuvos muzikinio gyvenimo XX a. pirmos pusės asmenybių atminimą puoselėja Paįstrio kultūros centras, nuo 2017 m. rengiantis kasmetinius J. Gudavičiaus vardo muzikos konkursus „Kur giria žaliuoja“.

Visą gyvenimą trūko tėvo

Savo tėvo kūrybinės veiklos atminimu rūpinasi dabar Panevėžyje gyvenanti jo dukra Regina Algė Gudavičiūtė, poetė ir puiki dainininkė. Jos surinkti atsiminimai sugulė į knygą „Susitikimai su tėvu“, tėčiui yra skyrusi ne vieną jautrų eilėraštį.

Prisiminimuose R. A. Gudavičiūtė rašo: „Man visą gyvenimą trūko tėvo ir buvo šimtai tūkstančių atvejų, kai su didžiausia širdgėla atsidususi pagalvodavau: kad būtų gyvas tėtis… Buvau prie jo labai prisirišusi, labiau negu prie mamos. Gal jau tada mano maža širdelė jautė, kad jo greitai neteksiu. Ir tėtis labai retai mane bardavo, daug man skyrė laiko.“

R. A. Gudavičiūtės dėka, padedant jos sūnui architektui Kęstučiui Martinoniui, 1990 m. atgautame tėvų statytame name Liūdynėje įrengtas memorialinis kompozitoriaus J. Gudavičiaus kambarys.

Kompozitoriaus dukra 2021 m. Panevėžio kraštotyros muziejui patikėjo saugoti tėvo relikvijas – ilgus metus drauge su motina Teodora nuo sovietų valdžios slapstytas kompozitoriaus fotografijas, apdovanojimų liudijimus, muzikos kūrinių partitūras.

Jo palikimas taip pat saugomas Lietuvių literatūros ir meno archyve, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų