Į Sibiro gūdumas jau penkmetį vis grįžtantis kunigas, Bistrampolio dvaro valdytojas Rimantas Gudelis ten traukia ne tik vedamas kilnios misijos išsaugoti skaudžią istorinę atmintį. Dvasininkas su amžino įšalo šalimi turi asmeninių sąsajų. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Kunigo rūpestis – amžino įšalo žemės kapai

Kunigo rūpestis – amžino įšalo žemės kapai

 

Į Sibiro gūdumas jau penkmetį vis grįžtantis kunigas, Bistrampolio dvaro valdytojas Rimantas Gudelis ten traukia ne tik vedamas kilnios misijos išsaugoti skaudžią istorinę atmintį. Dvasininkas su amžino įšalo šalimi turi asmeninių sąsajų.

Vien į Irkutsko sritį sovietų priespaudos metais ištremta apie 50 tūkst. į represijos nagus pakliuvusių niekuo dėtų lietuvių. Tarp jų buvo ir R. Gudelio seneliai bei tėvai. Jo tėveliai susituokė Sibire, bet atžalos susilaukė jau grįžę į Lietuvą.

Motyvų, kurie skatina vis grįžti į Sibirą, pasak R. Gudelio, yra ir daugiau. Per penkiolika bendradarbiavimo su vietinėmis bendruomenėmis metų dvasininkui pavyko sukurti stiprų, nuoširdų ir draugišką ryšį su į svetimą žemę kadaise prievarta nublokštais tautiečiais.

Ten pat kunigas susitinka ir su savo mokiniais. Sankt Peterburgo seminarijoje kurį laiką R. Gudelis ėjo rektoriaus pareigas, o dabar nemažai buvusių seminarijos studentų kunigystės kelią pasirinkę būtent Sibire.

Apie 1935-uosius nemaža dalis seminarijos dėstytojų buvo sušaudyti kartu su kitais lietuvių tremtiniais. Jų kūnai atgulė Sandarmocho kapinaitėse Karelijoje.

Ne pirmus metus kartu su bendraminčiais Sibire besilankantis dvasininkas pripažįsta, jog labiausiai atmintyje įstrigo kelios ekspedicijos.

Jautrus buvęs pirmasis prisilietimas prie skaudžios lietuvių tautos istorijos Korbako kapinaitėse, iš atminties niekaip neišnyksta ir apsilankymas Šamankos kapinėse. Ten iniciatyvi bendraminčių komanda pastatė paminklą – be jokio skiriamojo ženklo palaidotiems, Irkuto upės išplautiems kūnams atminti.

Emocijas paaštrina šv. Mišios

R. Gudeliui lig šiol gyvas jausmas, išgyventas per pirmąją ekspediciją.

„Esu žmogus, kuris stengiasi kontroliuoti emocijas, bet tai nėra lengva padaryti tokioje situacijoje“, – sako dvasininkas.

Nelengva nepasiduoti užvaldančioms emocijoms ir per laikomas šv. Mišias. Jas iš Lietuvos atvykstantis kunigas neretai aukoja prie tremtinių kapų, dalyvaujant kilnios misijos talkininkų komandai.

„Prie tokių dalykų kiekvieną dieną netenka prisiliesti, tai nėra kasdieniška. Kartais tenka prisitaikyti prie aplinkybių – jeigu tarp kapus tvarkančiųjų yra daugiau stačiatikių, kapavietes tik pašventiname, kartu pasimeldžiame“, – pasakoja R. Gudelis.

Būtų nelengva įvardyti, kiek kryžių ir atminimo paminklų Sibire išdygo per pastaruosius penkerius metus. Vien Buriatijoje per tą laiką į dangų ėmė stiebtis apie pusę tūkstančio monumentų. VšĮ „Bistrampolio dvaras“ nuotr.

Didžioji dalis lietuvių Sibire yra katalikai, kiekvieną sekmadienį čia laikomos mišios už ištremtuosius. Tačiau į vietinius maldos namus susirenka visai nedidelis skaičius – vos 20–30 tikinčiųjų.

Slaptos amžino poilsio vietos

Jau trečius metus R. Gudelio suburta komanda daugiausia dirba su Irkutsko ir Buriatijos lietuvių bendruomenėmis. Savanoriai ne tik atstato kryžius ar tvarko kapines, bet ir stato atminimo paminklus, taip pat rūpintojėlius tragiškai lietuvių tremčiai atminti.

Pernai vienas tokių išdygo šalia Novosibirsko katalikų katedros, pačiame buvusios carinės Rusijos geografiniame viduryje.

Vykdant kilnius darbus, stengiamasi bendradarbiauti su tomis pačiomis aktyviomis vietos bendruomenėmis. Tikimasi, jog per ateinančius penkerius metus pavyks sutvarkyti visas Irkutske ir Buriatijoje esančias lietuviškas kapinaites. Šiuo metu didžiausiu lietuvių kapinynu laikomos netoli Krasnojarsko, prie Jenisiejaus upės esančios Igarkos kapinės.

„Idealių kapų kaip pas mus, marmurinių, neturėsime. Rusija – labai didelė ir į kapavietes ten žiūrima kiek kitaip. Kartais pasitaiko, jog žmogus palaidojamas ir prie kapo daugiau niekas neateina. Pas buriatus tik prieš kelis dešimtmečius atsirado kapinės: anksčiau palaidoję žmogų, jie ta vieta nė nesidomėdavo“, – pasakoja R. Gudelis.

Manoma, jog lietuvių palaidojimo vietų visoje Rusijoje yra daugiau nei pusė tūkstančio.

„Pasitaikė atvejų, kai laidojimo zonos būdavo slepiamos. Pavyzdžiui, prie vadinamojo Belomoro kanalo kasybų dirbusių belaisvių darbas buvo labai sekinantis, o mirę žmonės laidoti bet kur“, – kraupios istorijos detales primena dvasininkas.

Kapavietėse – anglys

Sibire vyrauja daugiau žemyninis klimatas: vasaros ten šiltesnės, o žiemos – šaltesnės. Žemes daugiausia sudaro molis, smėlis. Lietuvių tvarkomose kapinėse dažnai aptinkama ir anglių. To priežastis, pasak R. Gudelio, labai paprasta.

„Jeigu žmogų laidodavo žiemą, pirmiausia būdavo nukasamas sniegas. Dėl įšalo dėdavo anglis, jas užkurdavo. Anglys padėdavo atitirpti įšalui, tuomet procesą kartodavo, kol pasiekdavo dviejų metrų gylį“, – sako kunigas.

O štai prie nedidelės Arkties vandenyno – Laptevų – jūros, esančios šiaurinėje Sibiro pakrantėje, laidojimo procesas būdavęs dar kitoks. Čia amžinybėn iškeliavusiųjų kūnai būdavo paprasčiausiai panardinami po ledu, iškirtus nedidelę eketę.

Žemės rutulį sparčiai koreguojanti klimato kaita neaplenkė ir amžino įšalo žemės – jau kurį laiką tundra traukiasi, o taiga – slenka.

„Tremtinių kūnai, kurie buvo palaidoti ne daugiau nei pusantro metro po žeme, tik dabar ima gesti“, – pažymi R. Gudelis.

Per metus šimtai naujų kryžių

Būtų nelengva įvardyti, kiek kryžių ir atminimo paminklų Sibire išdygo per pastaruosius penkerius metus. Vien Buriatijoje per tą laiką į dangų ėmė stiebtis apie pusę tūkstančio monumentų. Juos aktyviai stato prieš septyniasdešimt metų į Buriatijos Respubliką kartu su tėvais ir dviem broliais ištremtas Bernardas Razgus. Per metus vyras pastato apie septynias dešimtis kryžių.

Buriatijos kapuose vyrauja metaliniai kryžiai, medinių yra kiek mažiau. Metaliniai kryžiai keičiami naujais – suvirinamas skersinis, pritvirtinama atminimo lentelė. Neretai pasirenkama ir pastatyti vieną atminimo kryžių, kurio lentelėje rusų ir lietuvių kalbomis užrašoma: „Ilsėkitės ramybėje, brangūs tėvynainiai“ bei nurodoma, kiek žmonių ten palaidota.

Manoma, jog lietuvių palaidojimo vietų visoje Rusijoje yra daugiau nei pusė tūkstančio.

Kaip pasakoja R. Gudelis, dažniausiai jo komanda į vietą atvyksta tada, kai vietinės lietuvių bendruomenės jau būna padariusios tam tikrą įdirbį: išvaliusios, sutvarkiusios teritoriją. Lieka paskutinis etapas – palikti ženklą apie tremtyje mirusius tautiečius.

Kryžiai, pagaminti iš maumedžių, atvykėlius pasitinka dar patenkinamos būklės. Pušies ar kokio kito silpnesnio medžio per daugybę metų jau būna supuvę ir nugriuvę.

Panaši situacija yra ir su betoniniais paminklais. Dauguma užrašų ant jų jau sunkiai įskaitomi, geresnės kokybės likę tik tie, kurie į betoną buvo įrėžti.

O Irkutsko srityje kapinaitėse daugiausia didelių medinių kryžių. Kartais jų būna tiek daug, jog visų atnaujinti savanoriai neįstengia, tad dažniausiai, pasak R. Gudelio, sutvarkomas kapų perimetras ir pastatomas paminklas lietuvių tremtiniams.

Anot jo, dažniausiai tikslūs skaičiai, kiek kraštiečių atgulė svetimoje žemėje, žinomi, nors didžiojoje Rusijos dalyje kapinės iki šiol nėra inventorizuojamos.

„Neturime tikslo sutvarkyti visus šešis šimtus kapinių – Lietuva tam neturi nei užtektinai jėgų, nei pinigų. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Sibire vyksta globalizacija, žmonės keliasi į didžiuosius miestus, o kaimus apleidžia. Dažniausiai tai įvyksta dėl uždaromų fabrikų arba dėl žemės erozijos, užkertančios kelią žemdirbystei. Apleidžiamos ištisos kolonijos, nyksta tiek rusų, tiek lietuvių kapai. Tokių kapų, žinoma,kad nebetvarkome, nes gali būti, jog į tą teritoriją net kelis šimtus metų niekas nė kojos nebeįkels“, – liūdnai konstatuoja R. Gudelis.

Komentarai

  • Pagarba šiam kunigui. Lenkiu galvą už jo tokią veiklą.

  • Tyliai ir kantriai dirba atminčiai išsaugoti. Didis žmogus.

  • Irkutsko srity, stichinė nelaimė, užlietas ir paskandintas Tulūno miestas. Gyventojai neteko savo namų, liko taip kaip stovi. Buvę tremtiniai gal steigiam paramos fondą nukentėjusiems gyventojams, juk ten dar daug tremtinių palikuonių gyvena. Solidarizuokimės, padėkim gyviesiems, juk būnant tremty, vietiniai žmonės taip pat padėjo tremtiniams.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų