Gatvės vaizdas Vilniaus žydų kvartale. YADVASHEM.COM nuotr.

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Vienos tautos išskirtinumas lėmė pačius įvairiausius visuomenės stereotipus apie tai, kas jai atrodė nesuprantama ir nepažinta.

Stereotipai apie žydus – be galo sudėtingas ilgus metus formavęsis reiškinys, paveiktas daugelio veiksnių. Bėgant amžiams jų kūrėsi vis naujų, bet kai kurie stereotipai, nepaisant jų absurdiškumo, pasirodė esą itin gajūs. Paradoksalu, bet, atrodytų, modernioje visuomenėje jie funkcionuoja lig šiol ir – svarbiausia – jais net tikima.

Krikščionybės ir judaizmo sankirta

Kaip sako Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis, sąvokos „savas“ ir „svetimas“ mums, žmonėms, yra reikšmingos nuo pačių seniausių laikų. Kadaise taip atskirdavome (o ir dabar atskiriame) vieni kitus – priklausančiuosius savai genčiai ir ne.

Be to, pasak istoriko, visuomenėse visada buvo išskiriamos tam tikros grupės. Taip nutiko ir žydams, gyvenusiems tarp krikščionių.

Su jais susiję stereotipai labai seni. Ir gana specifiniai.

„Ankstyvoji krikščionių religija kėlė kaltinimus žydams dėl Kristaus nužudymo – deicido. Kad būtent žydai, judėjai, yra atsakingi už tai, jog nepažino Dievo sūnaus ir Pranašo ir jį nužudė. Tą patį vėliau vystė ir krikščioniškoji teologinė tradicija“, – sako V. Vareikis ir dar primena, jog ir šv. Povilas savo laiškuose judėjus vadino užkietėjusi tauta, kuri nepažino Kristaus ir jį nukankino, bet gali atsiversti, jeigu priims jo mokymą.

Kiti stereotipai – tarkime, kad žydams ritualiniais tikslais yra reikalingas krikščionių kraujas, – istoriko teigimu, pas mus atėjo iš Vakarų Europos. Jie taip pat labai seni, o šitas pradžioje dar net ir nesietas su žydais. Panašius argumentus naudojo romėnai prieš krikščionis remdamiesi apeigų metu naudojamais posakiais „Kristaus kūnas“ ir „Kristaus kraujas“.

„Romėnai taip pat tikėjo, kad užsidarę krikščionys vykdo slaptus žmonių aukojimus ir, nežinodami tikrovės, bausdavo juos mirties bausme“, – apibendrina V. Vareikis.

Nuo XII a. Vakarų Europoje paplito ritualinės žmogžudystės mitas. Pasak istoriko, pirmą kartą dėl krikščionių vaiko neva nužudymo žydai buvo apkaltinti 1144 metais Anglijoje, Norviče. Vėliau Prancūzijoje, Vokietijoje. O Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis antijudėjinis mitas pasirodė nuo XVI a.

Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis. KU nuotr.

Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis. KU nuotr.

Šie mitai – apie kraujo naudojimą ritualiniams tikslams, ritualines žmogžudystes, – pasak V. Vareikio, dar net XVIII a. – XX a. pradžioje buvo gajūs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Lenkijoje, tad nieko nuostabaus, jog rado kelią ir į Lietuvą ir plito kaimietiškoje visuomenėje.

Viduramžiais Europoje dar prisidėjo ir legenda, kad žydai ne tik grobia vaikus, bet ir nuodija šulinius bei kitaip kenkia krikščionims.

„Dėl maro epidemijų, kildavusių ankstyvaisiais amžiais, viduramžiais, dažnai būdavo kaltinami žydai, – patvirtina istorikas. – Mat jų mirtingumas buvo mažesnis negu krikščionių, taigi svarstyta, kad galbūt jie atsakingi už maro epidemijas.“

Šį konkretų antijudėjinį stereotipą, profesoriaus nuomone, galėjo pagimdyti elementarūs tradicijų ir kultūriniai principai.

„Žydai rituališkai penktadieniais turėdavo eiti į pirtį, dėl ritualinių priežasčių jie valgė sveikesnį maistą, paprastai gyvendavo užsidarę savo bendruomenėje ir gal net švariau negu krikščionys“, – vardija jis.

Dar vienas stereotipas apie „žydus išnaudotojus“ iš Vakarų Europos į Rytų persikėlė XIX amžiuje. Tais laikais vakarietiškoji visuomenė deklaravo, kad žydai ekonomiškai išnaudoja krikščionis, stengiasi jiems nuolatos kenkti ir siekia pajungti savo tikslams. Tokiu būdu antijudaizmas – religinis priešiškumas žydams – virto antisemitizmu: priešiškumu, nusistatymu prieš žydus, kaip prieš tautinę ir rasinę grupę.

Išplėšti iš konteksto

Žydai ir komunizmas – dar vienas „klasikinis“ stereotipas, ligi šiol kartais siejamas su šios tautos atstovais.

Kaip istorikas, V. Vareikis patvirtina: kai kurie žydai išties aktyviai dalyvavo Rusijos revoliucijoje ir tokių, prijaučiančių komunistams, buvo neproporcingai daug.

„Tai kėlė susirūpinimą ir Europos politikams – pavyzdžiui, britams, kurie palaikė Palestinos įkūrimo idėją“, – aiškina, kaip buvo pradėtas kurti žydo komunisto įvaizdis, profesorius.

Prie jo sustiprinimo prisidėjo ir baltųjų judėjimo skleidžiamos idėjos. Rusų emigrantai, pabėgę į Vokietiją, Austriją, Prancūziją ir kitas šalis, teigė, jog bolševikų revoliucija iš tiesų buvo žydų rankomis įvykdytas perversmas, žydiškai bolševikiška revoliucija.

Tačiau, žinoma, dauguma Rusijos imperijoje gyvenusių žydų nebuvo komunistai. Žydų dalyvavimas revoliuciniame judėjime, anot istoriko, buvo supriešinęs pačios tautos atstovus – ortodoksai tokius net vadino padugnėmis, ateistais, kurie žydiškumo jau nebeturi. Nepaisant to, Europoje dėl to įsišaknijo stiprus stereotipas apie žydišką komunizmą, kuriuo vėliau pasinaudojo Adolfas Hitleris.

V. Vareikis sako, jog tas žydo komunisto įvaizdis buvo gana stiprus ir Lietuvoje. O ypač po 1940-ųjų sovietinės okupacijos ir po to, kai 1941 metų birželį Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir prasidėjo holokaustas.

Visgi, pasak profesoriaus, viskas nebuvo taip paprasta. Todėl ir šių stereotipų nederėtų vertinti be išsamių tyrimų ir istorinio konteksto.

Kaip pavyzdį V. Vareikis pateikia archyvinių dokumentų faktą, kad žydų jaunimo aktyvumas Kauno komjaunimo veikloje buvo labai didelis.

„Bet reikia suvokti kodėl, – klausimo sudėtingumą pabrėžia istorikas. – Tai lėmė įvairios priežastys. Ir viena jų buvo naivumas: kai kurie jaunuoliai buvo tiesiog susižavėję komunistiniu judėjimu. Bet buvo tokių, kurie nematė kitos išeities – tarkime, dėl antisemitizmo stiprėjimo, dėl kai kurių apribojimų eiti pareigas Lietuvoje bei tikėjimo, kad Sovietų Sąjunga jiems yra saugi užuovėja tuometiniame geopolitiniame lauke. Prisiminkime, jog valdžioje Vokietijoje jau būta Hitlerio, kurio politika buvo atvirai antisemitinė.“

Nereikia pamiršti ir to, kad komunistinės idėjos buvo patrauklios ir daliai lietuvių jaunimo.

„Tarkime, Justas Paleckis, Antanas Venclova, Motiejus Šumauskas ar Antanas Sniečkus nebuvo žydai – kai kurie jų buvo kilę ir pasiturinčių ūkininkų ar inteligentų šeimų. Ir kuo jie tapo?“ – retoriškai klausia V. Vareikis, pripažindamas, jog, kita vertus, didelę įtaką tokiam žydų įvaizdžiui padarė Antrojo pasaulinio karo metų nacistinė propaganda.

„Šiandien jau nebe žydai yra pagrindinis priešo įvaizdis tarp Europos dešiniųjų, o migrantai ir pabėgėliai. Ar tikrai visi musulmonai yra tokie, kokie vaizduojami dešiniosios pakraipos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose? Žinoma, kad ne. Bet vyksta demonizavimo procesas.“

Profesorius V. Vareikis

Antisemitizmas be žydų

Pašnekovo teigimu, senųjų stereotipų atgarsiai girdimi ir šiandien. Nors komunizmo kūrėjų valstybės jau seniai nebėra, stereotipas tebegyvuoja. Kaip ir kalbos, kad žydai, ir ypač žydai verslininkai – dažniausiai iš Amerikos – „valdo pasaulį“…

Anot V. Vareikio, kai kuriose valstybėse išvis egzistuoja antisemitizmas be žydų.

„Lietuvoje beveik nebėra žydų bendruomenių, – sako jis. – Ir Lenkijoje jų beveik nebėra, palyginti su tuo, ką sunaikino holokaustas… Didžioji dalis žydų, išlikusių po holokausto, išvyko į Izraelį, JAV ar Europos šalis. Bet antisemitizmas egzistuoja. Jeigu pažiūrėsime interneto portalus, jo pilna, o Lenkijoje antisemitizmas yra dar gajesnis. Ten gausybė tokių portalų ir žmonių, kurie yra patologiški antisemitai, nors žydų iš esmės Lenkijoje nebėra.“

Kitas aspektas – kad stiprus antisemitizmas ir nusistatymas prieš žydus egzistuoja jau nebe krikščioniškoje visuomenėje, o musulmoniškoje.

„Europoje gyvena gausybė musulmonų, kurie nekenčia Izraelio ir žydų, yra antiizraelietiškos propagandos paveikti ir tiesiogiai užpuldinėja žydus – būna net atvejų, kurie baigiasi mirtimi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje sinagogos ir žydų mokyklos ne šiaip nuolatos saugomos policijos. Toks yra europietiškas antisemitizmas. Bet jis susijęs jau su Izraelio ir arabų šalių santykiais bei Palestinos problema“, – aiškina profesorius V. Vareikis.

Kita vertus, priduria jis, tie, kas kritikuoja Izraelio politiką ir sionizmą, nebūtinai yra antisemitai. Nors dažnai kritikos esmė, kad žydų valstybė yra JAV statytinė, Amerikos ir Amerikos žydų remiamas dirbtinis junginys, realiai situacija, anot istoriko, yra gerokai sudėtingesnė.

„Izraelis šiandien yra vienintelė tikrai demokratinė šalis šiame regione, – primena jis. – Kitų demokratijų ten nėra. Nors valstybė teikia prioritetą judėjams, Izraelyje gali laisvai veikti visos religijos, o aplinkinėse arabų šalyse – tikrai ne. Izraelyje gyvena ir dirba musulmonai,bet arabų kraštuose žydų bendruomenių seniai nebėra.“

Žydas Vilniaus gatvėje. YADVASHEM.COM nuotr.

Žydas Vilniaus gatvėje. YADVASHEM.COM nuotr.

Nematomi paradoksai

Kaip svarbų reiškinį V. Vareikis išskiria stereotipų apie žydus įvairovę: jie nėra vien neigiami.

Pastaruosius, istoriko aiškinimu, lėmė sudėtinga istorinė raida, žydų ir krikščionių santykiai, žydų gyvenimas krikščionybės terpėje. XIX a. antisemitizmas įdiegė idėją, kad žydai siekia valdyti pasaulį. Kurtos įvairiausios teorijos, versijos – ir tą darė net intelektualai, skleidę kalbas apie neva žydų siekį užvaldyti pasaulinius finansus, tai, ką mes dabar vadiname žiniasklaidą, per demokratines institucijas (parlamentą, rinkimus) pabandyti prasiskverbti į visuomenę.

Vis dėlto tuos pačius žydus visuomenė vertino kaip itin išmintingus, visapusiškai išsilavinusius, siekiančius mokslo ir žinių ir turinčius išskirtinių verslininkų gebėjimų.

Pasak V. Vareikio, žymus Izraelio rašytojas Amosas Ozas rašė: „Žydų šeimose nuo seno buvo tikima, kad mokslai – tai investicija į ateitį, vienintelis dalykas, kurio niekas ir niekada negali atimti iš tavo vaikų, net jei, sergėk Dieve, pratrūktų dar vienas karas, dar viena revoliucija, vėl prasidėtų persekiojimai ir net jei ir vėl tektų emigruoti – diplomą gali paskubomis įsimesti į lagaminą ar įsikišti tarp drabužių ir bėgti ten, kur žydams leidžiama gyventi. Kitos tautos šitaip yra kalbėjusios: diplomas – tai žydų religija. Ne turtai ir ne auksas. Diplomas.“

O kalbant apie visais laikais dominavusį stereotipą apie žydų verslumą, jis, V. Vareikio teigimu, gal net ir nebuvo stereotipu kai kuriose žydų bendruomenėse Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, kitose valstybėse. Bet nereikia pamiršti, kad Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyveno milijonai neturtingų žydų.

„Jų gyvenimas buvo toks, kad atsikėlę ryte galvodavo, kaip tą dieną pamaitinti vaikus“, – sako istorikas. Jo teigimu gudraus turtingo žydo, norinčio užvaldyti pasaulį, stereotipą atsvėrė negailestinga tikrovė, kai daugiausia, ką galėjo sau leisti žydų šeimos, buvo bulvės su silke, duonos gabalėlis ir, jei pasisekdavo, pieno produktai šabo dieną.

Lozungus galima pritaikyti kitiems

Stereotipai apie žydus gyvuoja jau ne vieną šimtmetį ir jų susiformavę gal net daugiau nei apie kitas tautas. Bet tai, primena V. Vareikis, neatsiejama nuo žmonijai evoliucijos įdiegto „aš“ ir „kitas“, „savas“ ir „svetimas“, „priešas“ ir „draugas“ instinkto.

Tuo labiau kad stereotipus formuoja ir politikai. Tą, anot profesoriaus, galima pamatyti net ir šių dienų jų retorikoje.

„Tai niekur nedingo, – patikina jis. – Bet žydai visada buvo laikomi išskirtine tauta su išskirtiniais gebėjimais. Jie skyrėsi nuo nežydų – gojų – viskuo: tiek rasine išvaizda, tiek apranga, tiek religija, tiek kalba, tiek specifiniu gyvenimo būdu.“

Pasak V. Vareikio, dabar dešiniojo antisemitizmo nebėra – arba yra pasislėpęs giliai pogrindyje. Laimė, gyvename laikais, kai niekas nebedrįstų eiti į gatves su antisemitiniais lozungais ir nacistinėmis vėliavomis. Tačiau tai veikiau paliaubos, ir gana trapios. Istorikas mano, jog nesunku būtų viską vėl apversti ir iš naujo užvesti agresyvią propagandos mašiną, nukreiptą prieš kitus.

„Priešo įvaizdį visada atrasi. Šiandien jau nebe žydai yra pagrindinis priešo įvaizdis tarp Europos dešiniųjų, o migrantai, pabėgėliai. Ar tikrai visi musulmonai yra tokie, kokie vaizduojami dešiniosios pakraipos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose? Žinoma, kad ne. Bet vyksta demonizavimo procesas. Beje, nepamirškime, kad tokie žmonės kaip Styvas Džobsas taip pat buvo iš sirų migrantų šeimos“, – apibendrina profesorius.

Komentarai

  • Labai įdomus straipsnis. Ačiū!

    • Atsakyti
  • Tikrai įdomu buvo skaityti Ačiū, Norėtus daugiau tokio pobūdžio rašinių.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų