Kūčių vakaras – riba tarp seno ir naujo

Kūčių vakaras – riba tarp seno ir naujo

Šiandieną užbaigs ypatingas vakaras, kai stos ramybė, harmonija, kai rasime laiko vienas kitam, kai žibintai apšvies kaip niekad ištuštėjusias gatves, nes buvimas drauge taps svarbiau už bet kokius rūpesčius.

Šįvakar sėsimės prie Kūčių stalo, kaip tą darė mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, kaip darys vaikai, anūkai ir dar daugybė ateinančių kartų.

Religine prasme Kūčios – iškilminga Kalėdų išvakarių vakarienė, prasidedanti  danguje pasirodžius žvaigždėms.

Ypatingai metų vakarienei stalas dengiamas šienu, kas simbolizuoja Kristus gimimą ėdžiose, balta staltiese, ant kurios dedami valgiai. Lietuvoje ant Kūčių stalo išrikiuojama paprastai 12 pasninko patiekalų. Jie gaminami be pieno produktų, kiaušinių, gyvulinių riebalų, tik su aliejumi. Daugelis šių valgių nuo seno buvo apeiginiai (kūčia, kūčiukai, aguonpienis, avižinis ar spanguolių kisielius).

Kūčių vakarienė siejama su krikščioniškąja paskutine vakariene, kurią valgė 12 apaštalų. Tačiau egzistuoja ir kitas aiškinimas, kad 12 patiekalų simbolizuoja tiek pat sočių mėnesių.

Įdomu, kad senovės lietuviai ant Kūčių stalo dėdavo 9 patiekalus. Vėliau pradėta ruošti 12 – tiek, kiek buvo Dievo apaštalų. Galiausiai ant Kūčių stalo atsirado ir 13 valgių, nes tiek asmenų ragavo Paskutinę vakarienę.

Prie Kūčių vakarienės stalo sėdasi ne tik šeimos nariai – pakviečiami ir vieniši giminaičiai, kaimynai. Tikima, kad tokį ypatingą vakarą bendrai susėdus prie stalo sustiprinama šeimos santarvė, o pavaišintas svetimas žmogus atneš namams laimę.

Kūčios pradedamos bendra šeimos malda, susitaikymu bei kalėdaičio laužymu ir dalijimusi, sakant sveikinimus ir linkėjimus. Per Kūčių vakarienę būtina bent paragauti visų 12-os patiekalų. Nuo Kūčių stalo niekas neskuba pakilti. Tikima, kad ilgiausiai valgęs Kūčias – ilgiausiai gyvens. O kas pirmas tą vakarą pavalgys, kitais metais darbai puikiai seksis.

Nuo seno Kūčių vakaras laikytas stebuklingu, kai vyksta daugybė nuostabių dalykų: tvarte prabyla gyvuliai, šulinyje vanduo virsta vynu, o pranašystės ir sapnai išsipildo.

Etnologai teigia, kad Kūčios yra bene atviriausiai pomirtinį pasaulį pagerbianti lietuviška šventė. Dar XIX amžiuje per Kūčias mirusiesiems buvo  aukojama numetant pastalėn pirmuosius maisto kąsnius ar nuliejant dalį gėrimo. Vėliau tai buvo daroma vis rečiau, kol liko tik tradicija nakčiai palikti nenukraustytą šventinį stalą – vaišes vėlėms.

Joms ir tuščia lėkštelė ant stalo padedama. Kol ant lietuvių stalo tiek lėkščių nebūdavo, vėlėms būdavo paliekamas šaukštas.

Kūčios – svarbiausia riba tarp seno ir naujo, tamsos ir šviesos, senųjų ir naujų metų. Tai maldos, ramybės, įsiklausymo metas. Sakoma, kaip per jas elgsimės, tokius ir metus turėsime.

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų