-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Humanitarė, bibliotekininkė, pasaulio katalikių Metų moterimi išrinkta panevėžietė Albina Saladūnaitė – viena pirmųjų, išėjusių į Berčiūnų Kryžiaus kelią. Ne tik išėjusių. Ji ruošia kryžiaus stočių apmąstymus, dažnai negailestinga tiesa apie kiekvieną smingančius tarsi ietimi.
A. Saladūnaitė skaičiuoja, kad Berčiūnų Kryžiaus kelias pradėtas maždaug prieš 30-metį.
„Tuomet neseniai iš mokslų Amerikoje parvykęs jaunas kunigas Rimantas Gudelis rūpinosi Berčiūnų Tautos kankinių bažnyčios statyba, o drauge ėmėsi iniciatyvos iki sugriautos senosios bažnyčios, stovinčios netoli geležinkelio, nutiesti Kryžiaus kelią. Tas kelias – tai savotiškas atsiprašymas už žmones, sugriovusius Berčiūnų šventovę“, – sumanymą statyti Berčiūnuose Kryžiaus kelio stotis, kitaip dar vadinamas stacijomis, mena A. Saladūnaitė.
Nors tebuvo pastatytos tik kelios menininkų išdrožtos kelio stotys, jis pradėtas eiti pirmųjų tautos trėmimų į Sovietų Sąjungos gilumą dieną, birželio 13-ąją.
„Gerai menu tas kelias stacijas, o kitų vietose stovėjusius kuolelius. Ten buvo planuota statyti visas 14-a stočių. Penkioliktąja – Kristaus Prisikėlimo stotimi, tapo skulptoriaus Antano Kmieliausko iš akmens iškaltas altorius“, – prisiminimais dalijosi A. Saladūnaitė.
Ji sako, jog pirmoji procesija stojo ir prie kuolelių, žymėjusių būsimųjų stočių vietą, prie jų irgi buvo skaitomi apmąstymai, meldžiamasi.
Albina Saladūnaitė – viena pirmųjų, išėjusių į Berčiūnų Kryžiaus kelią. Ji ruošia kryžiaus stočių apmąstymus, dažnai negailestinga tiesa apie kiekvieną smingančius tarsi ietimi. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Taigi, pirmąsyk į Berčiūnų Kryžiaus kelią išeita tautos tremčių dieną, o sulaukus kitų metų pavasario, o su juo ir Velykų, nutarta, kad šį Kryžiaus kelią tinka eiti Didįjį penktadienį.
Pagal katalikų tradiciją tądien kryžiaus kelią ėjo pats pasaulio išganytojas Kristus. Jo kelio pradžia – nuteisimas mirti, kryžiaus nešimas, kelių kartų parpuolimas po sunkiuoju kryžiumi, kelyje sutinkama Motina Marija.
Matydami, kad Kristus gali nepasiekti nukryžiavimo vietos Golgotos, romėnų kariai nurodo, kad kryžių Kristui padėtų nešti Simonas iš Kirėnės, taigi neša ir jis.
Iškankintą Kristų jo kryžiaus kelyje pamato Veronika, kuri išdrįsta skepeta nušluostyti šiam veidą.
Jėzus puola po kryžiumi, vėl keliasi, kelyje ramina jo gailinčias moteris.
Atėjus į vietą, kuri jam, prikaltam prie kryžiaus, buvo skirta numirti, Jėzui plėšiami drabužiai. Apie tai byloja dešimtoji stotis.
„Kryžiaus kelias – tai mano kelias. Tai visų jį einančiųjų kelias. Ir tame kelyje vieną dieną gali būti paskelbtas kone karaliumi, išrinktuoju, o kitą dieną į tave gali lėkti akmenys.“
A. Saladūnaitė
Vienuoliktoje stotyje jis kalamas prie kryžiaus, tolesnėje – miršta, po to nuimamas nuo kryžiaus ir tuomet 14-ojoje stotyje Jėzus laidojamas.
Bet šio Pasaulio valdovo laidotuvėmis baigiamas tik Didžiojo penktadienio, jo mirties dienos, Kryžiaus kelias. Tądien senosios Berčiūnų bažnyčios altorius su Prisikėlusiu Kristumi būna uždengtas.
Kitomis dienomis ir kitomis progomis einant šį Kryžiaus kelią, meldžiamasi prie visų 15-os stacijų. Praėjus kančios kelią, džiaugiamasi Prisikėlimu.
A. Saladūnaitė pabrėžia, kad kryžiaus kelią katalikai eidavo visuomet.
Ir sovietmečiu, kai buvo stengiamasi užgniaužti tikėjimą, kryžiaus kelią žmonės eidavo bažnyčiose.
Visose jose ant vidaus sienų sukabintos ar kitaip sumontuotas menininkų sukurtos Kryžiaus kelio stotys.
Taip pat Kryžiaus kelio stočių yra ir kai kurių bažnyčių šventoriuose. Žemaičiuose, Žemaičių kalvarijose, yra 20 Kryžiaus kelio koplyčių. Žinomos ir Veprių, garsios Vilniaus kalvarijos Kryžiaus kelio stotys.
„Kai tapome laisvi, menu, pirmiausia buvo atstatytos Vilniaus kalvarijos, ėmė sklisti apie jas garsas, iš visų Lietuvos kraštų žmonės važiavo į Vilnių švęsti Sekminių, nes būtent tada mūsų sostinės Kalvarijoje gausiausiai einamas Kryžiaus kelias“, – sako A. Saladūnaitė.
Anot jos, jau atstačius Vilniaus kalvarijas, panevėžiečiams tarsi akys atsivėrė, kad yra Berčiūnai – vieta, ypač tinkama Kryžiaus keliui.
„Pačios gausiausios procesijos buvo pirmaisiais metais, kai Berčiūnuose ką tik buvo nutiestas Kryžiaus kelias“, – sako A. Saladūnaitė.
Ji pastebi, kad pastaraisiais metais einančiųjų ir Birželio 13-osios, ir Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelią Berčiūnuose ėmė mažėti. Ir net ne kartais, o dešimtimis kartų.
„Arba nebėra tų žmonių, su kuriais pradžioje eidavome Kryžiaus kelią, arba nebegali eiti, nebėra jėgų. Naujais žmonėmis šis kelias nelabai pildosi“, – svarsto A. Saladūnaitė.
Berčiūnuose Kryžiaus keliu pirmą kartą procesija ėjo prieš maždaug trisdešimt metų, pirmųjų tautos trėmimų į Sovietų sąjungos gilumą dieną – birželio 13-ąją. „Sekundės“ nuotr.
Pačiai A. Saladūnaitei eiti Didžiojo penktadienio Berčiūnų Kryžiaus kelią – šventas reikalas.
Eidama šį kelią, Albina teigia apmąstanti ne tik Išganytojo, bet ir savo pačios nueitą ir toliau einamą kelią.
„Kryžiaus kelias – tai mano kelias. Tai visų jį einančiųjų kelias. Ir tame kelyje vieną dieną gali būti paskelbtas kone karaliumi, išrinktuoju, o kitą dieną į tave gali lėkti akmenys“, – sako A. Saladūnaitė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Kryžiaus kelias, jo stotys ragina mąstyti ir apie žmogaus silpnumą, jo dvilypumą, apie gyvenimo prasmę ir apie tai, kad kiekvienam teks mirti.
„Aš šiųmečiam Berčiūnų Kryžiaus kely turbūt mąstysiu apie tai, kaip tie, kas žudo, kankina, niekina ukrainiečius, nepagalvoja, kad ir jiems teks numirti“, – svarsto A. Saladūnaitė.
Berčiūnų Kryžiaus kelias – ne vienintelis ne po bažnyčių skliautais esantis, o viešosios erdvės kelias, kurį Didįjį penktadienį ėjo panevėžiečiai.
Nuo 2015-ųjų penkerius metus Kryžiaus kelias eitas ir pačioje miesto širdyje, Senvagėje.
Jį sumanęs Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, mokslų daktaras Romualdas Zdanys tarnauti šios parapijos tinkintiesiems pradėjo 2013-aisiais, o jau kitais metais Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelią parapijiečius pakvietė eiti ne bažnyčios viduje, o aplinkinėmis gatvėmis.
„Pamenu, Kryžiaus kelias driekėsi A. Jakšto, Šv. Zitos, Vysk. M. Giedraičio gatvėmis. Išeiti iš bažnyčios į gatves žmones pakviečiau ir dėl to, kad ir pats Jėzus savąjį Kryžiaus kelią ėjo ne kur nors šventykloje, o žmonių gyvenamomis vietomis“, – pasakojo kunigas R. Zdanys.
Panevėžiečiams patiko dvasininko idėja Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelią eiti miesto gatvėmis.
Paskatintas tikinčiųjų entuziazmo, jau kitais metais kunigas R. Zdanys sumanęs Kryžiaus keliui surasti kitą, žmonėms patinkančią, juos buriančią vietą. Tokia buvo Senvagė.
Įspūdingas procesijas Senvagėje organizuodavęs kunigas Romualdas Zdanys planuoja kitąmet, Didįjį penktadienį, panevėžiečius vėl pakviesti į Kryžiaus kelią joje. „Sekundės“ nuotr.
Išgirdę, kad Senvagėje bus einamas Kryžiaus kelias, 2015-ųjų Didžiojo penktadienio vakarą joje susirinko žmonių minia.
Klebonas neslepia, kad norint suorganizuoti tokį, iš dalies teatralizuotą Kryžiaus kelią, su daugybe personažų, tarp kurių – romėnai kariai, Kristaus Motina, kiti jį lydėjusieji, teko įdėti triūso, parodyti sumanumo.
Pasak kunigo R. Zdanio, Kryžiaus kelią organizavo nemaža komanda, joje – ir dvasininkai bei menininkai, ir šiaip kūrybingi, iniciatyvūs parapijiečiai.
Parapijos žmonės daliai Kryžiaus kelio personažų siuvo aprangą, gamino ietis, o štai romėnų kariams apranga buvo nupirkta net Vokietijoje.
Kadangi Senvagėje Kryžiaus kelias eitas visus penkerius metus, rekvizitai pildėsi, o sykį kunigui teko skolintis netgi žirgus.
Visi Senvagėje ėję Kryžiaus keliu irgi tapo savotiškais personažais – t. y. kryžių nešantį Jėzų lydėjusia gausia minia.
„Senvagės Kryžiaus kelio ėjimą nutraukė pandemija. Dėl jos Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelias neitas nei užpernai, nei pernai. Šiemet Senvagėje Kryžiaus kelio nebus dėl joje vykstančių statybų. Tačiau kitąmet, jei tik būsime sveiki ir gyvi, į Didžiojo penktadienio kelią atnaujintoje Senvagėje būtinai išeisime“, – žada kunigas R. Zdanys.
Paklaustas, kokią jis pats mato Kryžiaus kelio prasmę, dvasininkas sako, jog prasmė – išgyventi Kristaus kančią, apmąstyti ją, taip pat apmąstyti savąjį gyvenimą.
Apmąsčius – dėkoti Kristui už duotą gyvenimą, už išganymą, atpirkimą, už tai, kad kančią ir kryžių jis pasirinko dėl mūsų.
