Tautodailininkė Ona Vertelkienė jau nebemezga suknelių, nebepina verbų – visą savo laiką ir dėmesį skiria tapybai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kryptį parodė pašto ženklai

Kryptį parodė pašto ženklai

Kadaise sužavėta garsiųjų tapytojų drobių, inžinierė mechanikė, trijų jau užaugintų sūnų motina ir pati panoro imtis teptuko.

Taip Ona Vertelkienė pradėjo mokytis garsaus Panevėžio tapytojo Kazimiero Naruševičiaus įkurtoje dailės studijoje „Spektras“. Pasirinkimas buvo teisingas – panevėžietė iki šiol, jau garbaus amžiaus sulaukusi, nesiskiria su tapyba ir net turi savą paveikslų galeriją.

Veiksmas nenutrūksta

Ateinančių metų kovą panevėžietė tautodailininkė Ona Vertelkienė minės aštuoniasdešimtmetį. Metai šiai neaukštai, žvaliai moteriškei nieko nereiškia – jos iki šiol nei pavysi, nei sustabdysi.

Dviračiu mina į Berčiūnus ieškoti savo paveikslams siužetų, smagiai darbuojasi sodo sklype, turi daugiau įdomių užsiėmimų ir, žinoma, tapo.

„Viską darau azartiškai“, – juokiasi O. Vertelkienė, kiekvieną pradėtą darbą nudirbanti iš visos širdies ir be jokių atidėliojimų, iki galo.

Liūdnų minčių, nusivylimų ar piktumų kamuojamiems žmonėms labai tiktų pabendrauti su šia optimiste.

Ji gali padėti atverti akis ir leisti pamatyti, kad gyvenimas – nuostabus dalykas, kad jame pasitaikantys sunkumai taip pat to gyvenimo dalis, kad galima ir reikia džiaugtis kiekviena diena, kiekviena galimybe.

„Aš mėgstu viską. Nėra to, ko nenorėčiau nutapyti.“

O. Vertelkienė

O. Vertelkienė žino, ką sako, – jai pačiai teko patirti ir šilto, ir šalto.

„Bet neprisimenu, jog man kada nors būtų buvę taip blogai, kad nebežinočiau, ko griebtis. Visada daug dirbau, mokiausi, ieškojau ir man buvo gerai“, – svarsto panevėžietė.

Galbūt taip buvę dėl to, kad savo netrumpame kelyje sutikdavusi ir bendraudavusi tik su gerais žmonėmis. O jeigu koks blogesnis ir pasitaikydavo, jį visada stengdavosi suprasti, pateisinti ir bendrą sąlyčio tašką vis tiek atrasdavo.

O. Vertelkienės gyvenimo, ieškojimų ir patirčių istorijai aprašyti prireiktų storoko sąsiuvinio. Nes pati niekada nebuvo iš tų, kurios laukia, kad kas nors kitas už juos nuspręstų, padarytų, pasirūpintų – viską geba ir moka pati. Visada buvo ir yra veikli.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Politiškai nesubrendusi

Joniškio rajone 1941-aisiais gimusi Onutė baigė mokyklą Žeimelyje, bet iki jos baigimo teko mokytis įvairiose kitose mokyklose.

Mat jos ir dar kitų dviejų dukrų tėvelis kategoriškai atsisakė stoti į kolūkį – o kas laukė anuomet tokio žmogaus, visiems aišku. Tad šeimai teko nuolat kraustytis iš vienos vietos į kitą.

Gelbėjo tik nuolatinis vietos keitimas. Vėliau tėvelis, supratęs kad ilgiau kolūkio neišvengs, išvyko į miestą, vyresnės dukros su juo, o kaime liko tik Onutė su mama, jau įstojusia į kolūkį.

Visas namų ūkis gulė beveik ant vienos mergaitės pečių – mama privalėjo dirbti kolūkyje, o dukra po pamokų triūsdavo namuose. Tvarkėsi, virė valgyti, rūpinosi ūkiu.

Vasaromis paauglė važiuodavo į vos už pusės kilometrų esančią Latviją burokų ravėti.

„Net pačiai dabar sunku patikėti, kaip aš, maža, smulkutė, sugebėdavau tokius laukus – ilgiausias vagas įveikti. Kapliuodavau tuos burokus nuo ryto iki vakaro“, – mena O. Vertelkienė.

Bet, sako, visas sunkumas užsimiršo, kai gavo pirmą atlyginimą ir galėjo nusipirkti išsvajotus drabužėlius – juodą sijonėlį, žalią palaidinukę ir rausvus batelius – džiaugsmas buvo neapsakomas.

Baigusi vidurinę mokyklą, norėjo tapti mokytoja, stojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Puikiai išlaikė stojamuosius egzaminus, bet priimta nebuvo – koją pakišo mokyklos išduota charakteristika.

Maždaug prieš penkiolika metų Onutė su vyru kieme stovinčiame sandėliuke įrengė jaukią paveikslų galeriją. Joje eksponuojami tautodailininkės darbai pasakoja įdomią moters gyvenimo ir kūrybos istoriją. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Maždaug prieš penkiolika metų Onutė su vyru kieme stovinčiame sandėliuke įrengė jaukią paveikslų galeriją. Joje eksponuojami tautodailininkės darbai pasakoja įdomią moters gyvenimo ir kūrybos istoriją. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

O joje į komjaunimą atsisakiusi stoti abiturientė buvo apibūdinta kaip „politiškai nesubrendusi“. Kas gi tokią priims studijuoti – teko grįžti į kolūkį.

Po metų darbo laukuose kolūkio pirmininkas išrašė jau kitokią, tinkamą charakteristiką. Bet į pedagoginį institutą mergina pati nebenorėjo.

Įstojo į lengvosios pramonės technikumą, pasirinko linų pramonės apdirbimo specialybę.

Baigusi mokslus, atvyko dirbti į Panevėžį, į linų fabriką. Kadangi vietos pagal specialybę buvo užimtos, įdarbino ją prie didžiulės turbinos, kur suktis reikėjo sparčiai.

Vos pradėjusi dirbti, Onutė stojo mokytis į Kauno politechnikos instituto Panevėžio vakarinį skyrių, 1970 metais įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę ir perėjo dirbti į tuo metu didelę ir patrauklią „Ekrano“ gamyklą.

„Iš pradžių buvau laborante, paskui perėjau į skaičiavimo centrą inžiniere. Dirbau prie kaip spintos atrodžiusių skaičiavimo mašinų, dabartinių kompiuterių pirmtakų. Teko viso surinkimo cecho duomenis iš popierinių pervesti į skaičiavimo mašinas“, – mena tautodailininkė.

Dirbant „Ekrane“ teko daug važinėti į komandiruotes – į Maskvą, Leningradą.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Menas pašto ženkluose

Onutė su savo vyru Viliumi, su kuriuo pradėjo nuo šaukšto, kartu jau beveik 55 metus. Vilius rinko pašto ženklus su žymių pasaulio dailininkų paveikslais. Netrukus prie vyro prisidėjo ir žmona. Tuo labiau kad važinėdama po didelius miestus galėdavo įsigyti tų ženklų pačių įvairiausių, vaizduojančių žymiausių pasaulio menininkų darbus.

„Man labai patiko Velaskeso, El Greko, kitų klasikų kūryba. Tad nuolat ieškodavau pašto ženklų su tų dailininkų paveikslais“, – mena O. Vertelkienė.

Kaupiantis vis didesnei, nuolat peržiūrimai ir žavinčiai pašto ženklų kolekcijai, moteriai vis dažniau kirbėjo mintis ir pačiai pabandyti išreikšti save drobėje.

„Niekada iki tol nepiešiau. Mano vyresnė sesuo labai gražiai piešė, ją kviesdavo apipavidalinti sienlaikraščius, kitus dalykus. O aš nieko neišmaniau. Bet kadangi taip labai norėjau pradėti, sūnaus paskatinta nuėjau užsirašyti į Kazimiero Naruševičiaus vadovaujamą studiją „Spektras“. Taip ir prasidėjo mano artimesnė ir lemtinga pažintis su tapyba“, – pasakoja tautodailininkė.

Pirmajam dideliam kūriniui ji pasirinko asmeninę temą – tapė autoportretą.

Nuo pirmo paveikslo praėjo jau daug laiko, daug kas pasikeitė. Su bendramintėmis jos perėjo į kitą studiją „Paletė“, O. Vertelkienė tapo tautodailininke, neseniai gavo meno kūrėjo statusą.

Menininkė svarsto, kad jos pomėgis menui, kūrybingumas gal ne šiaip sau. Juk mena, kad tėvelis droždavo iš medžio šventųjų skulptūrėles ir slapta jas pardavinėdavo prie bažnyčių. Valdžiai nepaklūstančiajam juk reikėjo kažkaip gyventi.

„Jis ir ant savo tėvų kapo labai gražų paminklą – Jėzaus su avinėliu išdrožė“, – pasakoja O. Vertelkienė.

Tautodailininkės drobėse įamžintos pievos, laukai ir darželių gėlės. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Tautodailininkės drobėse įamžintos pievos, laukai ir darželių gėlės. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pilni krepšiai suknelių

Buvo metas, kai O. Vertelkienė daug mezgė, ypač mezgimo mašina.

„O pradžia buvo tokia: mes vieną savo buto kambarį nuomodavome ekskursijų biurui. Jame apsistodavo daugiausia iš Rusijos apžiūrėti Lietuvos atvykdavę turistai. Moterims, pamačiusioms mano megztas sukneles, jos labai patikdavo, prašydavo parduoti. Taip ir įsitraukiau – mezgiau, siuvau linines sukneles ir jos būdavo tiesiog graibstomos“, – šypsosi auksarankė kūrėja.

Po kurio laiko ji pati pradėjo traukiniais tas sukneles vežioti į Voronežą, Jekaterinburgą, Uralmašą, kitus miestus – viskas būdavo išperkama.

Lietuviškų lininių suknelių pasisekimas buvo milžiniškas. Bet tų suknelių kūrėjos sveikata ilgai negalėjo atlaikyti.

Įtemptas darbas namie mezgant, siuvant, lyginant šimtus suknelių. Paskui sunkūs pilni krepšiai, tolimos kelionės, įtampa – sušlubavo širdis, įsimetė radikulitas. O ir sienos netrukus užsidarė, tad veiklą teko nutraukti.

„Bet kokia patirtis! Kiek visko mačiau, su daugybe žmonių susipažinau“, – pasakoja O. Vertelkienė.

Dabar sveikata ji nesiskundžia, vaistažolių arbatas geria ir žino keletą svarbių taisyklių.

„Svarbu nepervargti, per pietus pailsėti, prieš miegą bent 20 minučių pasivaikščioti ir niekada negalvoti, kad tau jau blogai. Kad ir kaip būtų sunku, žinoti, kad yra daugybė žmonių, kuriems daug blogiau. Bet ir jie stengiasi nepasiduoti“, – pataria tautodailininkė.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paveikslų galerija

O dar Onutė ilgą laiką rišdavo verbas, veždavo jas į muges ir taip pat sulaukdavo didelio pasisekimo. Nors jos verbos būdavo kuklios, tik iš pievose surinktų ir išdžiovintų gėlių žiedų kurtos, žmonėms labai patikdavo.

„Kai važiuodavau su sūnumi keramiku į Kaziuko muges jam padėti, labiausiai žiūrėdavau, kokių verbų žmonės atvežė. Man jos tokios būdavo gražios, kad ir pati nusprendžiau mokytis rišti. Nusipiešdavau, kaip jos atrodo, knygų ieškojau ir išmokau“, – pasakoja meistrė.

Tik dabar verbos tautodailininkės laiką ir dėmesį užleido tapybai.

Dėl tapybos O. Vertelkienė atsisakė net ir labai mėgtos bei puoselėtos bitininkystės.

Šios tautodailininkės paveikslus ne kartą buvo galima pamatyti parodose, ir personalinėse, ir kartu su kitais Panevėžio krašto tautodailininkais rengiamose.

Intensyviai dirbant paveikslų kolekcija kaupėsi ir maždaug prieš penkiolika metų Onutė su vyru kieme stovinčiame sandėliuke įrengė jaukų kambarį, pavadinę jį paveikslų galerija.

Joje eksponuojami paveikslai pasakoja įdomią O. Vertelkienės gyvenimo ir kūrybos istoriją.

Čia ir peizažai, ir natiurmortai – įdomios kompozicijos, netikėti pastebėjimai, pamėgtos krašto vietos, prisiminimai ir atradimai.

„Aš mėgstu viską. Nėra to, ko nenorėčiau nutapyti“, – sako tautodailininkė, šiuo metu besirengianti tapyti natiurmortą su voru.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų