-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pamatyti šį pareigūną tepaluotą ir gulintį po automobiliu – jį pažįstantiesiems seniai įprasta. Negana to, šią savaitę kriminalistas į Lietuvą parvežė bronzos medalį, iškovotą Europos policijos pareigūnų krepšinio čempionate.
Iš Prancūzijos savaitės pradžioje sugrįžo bronzinė Lietuvos policijos vyrų krepšinio rinktinė.
Limože vykusiame Senojo žemyno čempionate šalies garbę aikštelėje gynė ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėjas Giedrius Radzevičius.
Giedrius – vienintelis Panevėžio policijos atstovas, patekęs tarp dvylikos geriausių žaidėjų iš įvairių Lietuvos policijos komisariatų.
G. Radzevičius juokiasi, kad krepšinis Lietuvos pareigūnams išties yra religija.
Pirmą kartą Senojo žemyno krepšinio čempionate Lietuvos policija startavo dar 1997 m. Belgijoje. Pirmas krikštas tokio rango varžybose buvo labai sėkmingas – tapo čempionais. Vėliau Lietuvos policininkai nepraleido nė vieno Europos policijos krepšinio čempionato ir iš visų sugrįždavo su medaliais.
Tad Panevėžio kriminalistui pereiti atranką į rinktinę, nuolat iš čempionatų grįžtančią su medaliais, buvo ir iššūkis, ir įvertinimas.
„Yra tikrai daug krepšinį žaidžiančių pareigūnų, ir net labai gerai žaidžiančių“, – sako G. Radzevičius, savo medalių kolekciją papildęs ir Europos čempionato bronza.
Sužaisti pareigūnų čempionate Giedriui buvo didžiulė garbės ir proga parodyti, ką gali krepšinio aikštelėje.
Iš Prancūzijoje vykusio Europos policijos krepšinio čempionato į Panevėžį G. Radzevičius
sugrįžo pasidabinęs bronza.
Limože dėl medalių varžėsi aštuonios policijos pareigūnų komandos iš visos Europos.
Lietuvos rinktinė šiame čempionate iškovojo keturias pergales ir patyrė vos vieną nesėkmę, pusfinalyje nusileisdami graikams.
„Nors šiek tiek nusileidome graikams ir likome treti, tačiau finale graikai nugalėjo ir vokiečius, su kuriais mums neteko sužaisti. Taigi, nusileidome tik čempionams“, – šypteli Giedrius.
Čempionate Vokietija pasipuošė sidabro medaliais, o po bronzinės Lietuvos rinktinės ketvirtąja vieta tenkinosi Islandija.
Dėl oro uostų darbuotojų streiko antradienio naktį pareigūnų rinktinė į Lietuvą grįžo lydima netikėtumų.
Vienas skrydis iš Prancūzijos vėlavo, į kitą vyrai nebespėjo. Naktį „bronzininkams“ teko praleisti Varšuvoje.
Oranžinio kamuolio ritmu G. Radzevičius gyvena jau aštuonerius metus.
Krepšinis pareigūnui – ne tik fizinės formos palaikymas ar smagus laisvalaikis, bet ir atotrūkis nuo jo darbe neišvengiamos kasdienės įtampos.
Ilgą laiką krepšinio aikštelėje kamuolį besivaikantis Giedrius ne kartą yra išsisukęs čiurną, patyręs ne vieną traumą ir į darbą atšlubavęs.
„Aišku, skausmas sukelia diskomfortą, bet judėti galima. Dar taip nebuvo, kad krepšinio traumos pamaišytų darbui komisariate“, – sako kriminalistas.
Policijos pareigūnas krepšinio aikštelėje – nieko nestebinantis vaizdas. Bet, sutikite, sunkoka įsivaizduoti kriminalistą, tepaluotą ir gulintį po automobiliu.
O Giedriui, kaip pats sako, krapštytis prie automobilio – ne ką menkesnis malonumas, nei žaisti krepšinį.
Jo, kaip mechaniko, talentą seniai įvertino ir draugai, lenktyniaujantys automobilių trasoje.
Giedriaus rankomis meistriškai ruošiami autosporto varžybose dalyvaujančių bičiulių automobiliai.
„Jeigu pasakyčiau, kad norėjau padėti žmonėms, turbūt skambėtų labai banaliai. Atėjau, nes darbas policijoje pasirodė įdomus, nemonotoniškas“.
G. Radzevičius
„Mano draugai važiuoja, o aš padedu prie mechanikos“, – pasakoja Giedrius.
Kriminalistas svarsto automechanika susidomėjęs iš noro žinoti daugiau. Jam visuomet knieti viską pačiam išbandyti, sužinoti, suprasti, kaip veikia.
Tas pats noras pamatyti pasaulį „iš vidaus“ Giedrių atvedė ir į kriminalistiką.
Prieš keturis mėnesius jis tapo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos tyrėju.
Turbūt ne vienam pagalvojus apie kriminalisto darbą, mintyse iškyla įtraukiantys Agatos Kristi detektyvai ar akylojo Šerloko Holmso nuotykiai.
G. Radzevičius ir pas yra didelis detektyvų gerbėjas.
Nors Giedrius kriminalisto kėdėje dar tik apšyla kojas, jam jau teko susidurti su kriminalinio pasaulio realybe, sekti nusikaltėlių pėdomis.
Nors jo darbo diena įprastai trunka nuo 8 iki 17 val., tačiau intensyviai vykdant tyrimą darbo valandos neretai pailgėja.
Tai kriminalistas priima kaip neišvengiamybę.
Prieš tai Giedrius net penkerius metus buvo patrulių kuopos mobiliojo būrio pareigūnas, gatvėse budėdavęs 12 valandų per parą.
Paklaustas, kurioje policijos sistemos pusėje įdomiau dirbti, G. Radzevičius svarsto, jog abi sritys turi savų niuansų ir rizikų.
Jaunas Kriminalinės policijos tyrėjas G. Radzevičius stebina savo visapusiškumu – dienomis jis tiria sudėtingas bylas, o laisvu laiku meistriškai gainioja aikštelėje krepšinio
kamuolį, stato savus svajonių namus ar kantriai krapštosi prie automobilių su veržlėrakčiu. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pareigūnų gretose G. Radzevičius atsidūrė vedamas smalsumo.
„Jeigu pasakyčiau, kad norėjau padėti žmonėms, turbūt skambėtų labai banaliai, – juokiasi Giedrius. – Atėjau, nes darbas pasirodė įdomus, nemonotoniškas.“
Gimtajame Kupiškyje baigęs gimnaziją, G. Radzevičius įstojo į Lietuvos policijos mokyklą Mastaičiuose, Kauno rajone.
Ją sėkmingai pabaigęs, Klaipėdos kolegijoje tęsė teisės studijas.
Pareigūnų Lietuvoje nuolatos trūksta, Giedrius svarsto, jog tai gali lemti ir menkas jaunuolių fizinis pasirengimas, ir vis jaunėjančios sveikatos bėdos.
Pats dar prieš stodamas į Policijos mokyklą aktyviai sportavo, tad fiziniai normatyvai, kuriuos būsimiems pareigūnams tenka įveikti, jo nė kiek negąsdino.
„Mano kasdienybė visada buvo tokia dar mokyklos laikais: po pamokų kuo greičiau namo, kažkokius darbelius pasidarydavau ir iš karto į krepšinio treniruotę“, – pamena kriminalistas.
Jau kurį laiką gyvenimą pareigūnas dalija tarp Panevėžio ir Kupiškio.
Atstumas tarp miestų ir važinėjimas pirmyn atgal G. Radzevičiaus nė kiek negąsdina. Grįžęs į Kupiškį jis išties atitrūksta nuo darbo, pakeičia aplinką.
Tačiau ir Panevėžyje G. Radzevičius jaučiasi savas, ypač po penkerių metų patruliavimo miesto gatvėse.
Darbas policijoje, anot Giedriaus, tarsi atvėrė akis, parodė kitą, dažnam nematomą, miesto pusę.
Prieš stodamas į Policijos mokyklą ir pats nesitikėjo, kiek daug veiksmo gali vykti gatvėse. Kol nedirbo šio darbo, įsivaizdavo, jog gyvenimas teka kur kas ramesne vaga.
Nors atrodytų, jog Panevėžys labai ramus miestas, pareigūno darbas verčia tuo suabejoti.
„Jei žmogus patektų į pačių įvykių sūkurį, manau, greitai pakeistų nuomonę“, – šypteli G. Radzevičius.
Muštynės, sekimas karštais nusikaltėlio pėdsakais, gaudynės gatvėse – tai tik dalis to, ką kasdien mato policijos patruliai.
G. Radzevičius svarsto, jog psichologiškai yra gerai pasiruošęs, tad tarnyboje didelių sukrėtimų neteko patirti. Jam puikiai pavyksta susitvarkyti su emocijomis.
„Nepriimu visų įvykių asmeniškai, galvoje nesinešioju prisiminimų iš įvykių vietų“, – sako Giedrius.
Šis pareigūnas neblogai pažįstamas televizijos žiūrovams. Ne kartą yra patekęs į televizijos laidos „Farai“, dokumentuojančios nesuvaidintą pareigūnų gyvenimo realybę, reportažus.
„Kai buvau patrulis, dirbdavome kartu su operatoriumi. Tad galiu patvirtinti, kad toje laidoje tikrai nėra nė lašo režisūros. Nieko nevaidiname: kas vyksta televizijos ekrane, deja, vyksta realiame gyvenime“, – teigia Giedrius.
Operatorius autentiškus vaizdus filmuoja nuo pat pirmosios minutės, kai tik policijos pareigūnai atvyksta į iškvietimą ir išlipa iš automobilio.
Laisvą laiką auksarankis kriminalistas skiria savųjų namų statyboms.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Po penkerių metų patruliavimo ir lėkimo iš vieno iškvietimo į kitą, prisižiūrėjęs įvairiausių vaizdų, G. Radzevičius sako vis tiek nėra nusivylęs visuomene. Anot jo, negalima apie ją spręsti iš pavienių žmonių netinkamų poelgių.
„Yra tokių, vadinamųjų etatinių, policijai jau žinomų asmenų, kurie vartoja daugiau alkoholio. Jei žmogus nenori keistis, nuolatos turi problemų su pareigūnais. Bet tokie asmenys tikrai nėra visuomenės veidrodis“, – tvirtina Giedrius.
Vaikštinėdami miesto gatvėmis ar ramiai laiką leisdami jo parkuose, net nesusimąstome apie tą kitą, tamsiąją, miesto pusę. Nuo tokių tamsumų pareigūnai ir saugo visuomenę.
Anot jo, visuose miestuose yra karštųjų taškų, susibūrimo vietų, kuriose reikia daugiau policijos dėmesio.
Paklaustas, kur tokie karštieji taškai Panevėžyje, G. Radzevičius išvardija ne vieną naktinį klubą.
O kai kuriuose miesto bendrabučiuose policijos patrulių vizitai tokie dažni, tarsi juose jau būtų jų darbo vieta.
Anot Giedriaus, pareigūno kasdienybė labai nepastovi – diena dienai nelygi. Viena praeina gana ramiai, o kitą – vos užtenka pareigūnų pajėgų.
Toks iškvietimų paūmėjimas ypač juntamas po socialinių išmokų mokėjimo.
„Kaip pardavėjoms jaučiasi, kad tomis dienomis į parduotuvę ateina daugiau žmonių, taip ir pareigūnams padaugėja darbo“, – šypteli Giedrius.
Tačiau net ir ramią dieną, anot jo, policijos pareigūnams svajoti nėra laiko.
G. Radzevičius džiaugiasi, jog visuomenės požiūris į policiją per tris dešimtis nepriklausomybės metų gerokai pasikeitė – atsirado kur kas daugiau pagarbos šiai profesijai.
Kai dar pats patruliuodavo gatvėse, žmonės nebijodami siūlydavo savo pagalbą, maloniai bendradarbiaudavo, padėkodavo už pagalbą.
Giedrius pastebi, jog anksčiau vyravo principinė nuostata, esą ne lygis padėti pareigūnams. Dabar toks požiūris jau atgyvenęs ir tokių nesusipratėlių pasitaiko vos vienas kitas.
Šiuo metu Giedrius gyvena naujo būsto įrengimo rūpesčiais. Auksinių rankų pareigūnas pasiryžo įsirengti namą savomis jėgomis ir vis pasvajoja apie įkurtuves.
Gali būti, jog pabaigus namo statybas, G. Radzevičiaus garažą papildys išskirtinis automobilis. Kriminalistas prasitaria, kad tai – didelė jo svajonė, o apie tokias garsiai nepasakojama.
„Žmogus turi turėti svajonę Tuomet atsiranda tikslas jos siekti“, – sako Giedrius.
