-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Gal ir negražu taip sakyti, bet visa šeima juokiasi, kad traukiu bėdas“, – šypsosi aukštaūgė panevėžietė.
Praėjusį mėnesį 27-erių legionierė krepšininkė L. Želnytė trumpam grįžo į Aukštaitiją. Izraelio moterų krepšinio rinktinė Panevėžio arenoje žaidė draugiškas rungtynes su Lietuvos rinktine, kurios gretose, kaip kandidatė kovojo ir Laura.
Jaudinantį, pirmąjį L. Želnytės pasirodymą aikštelėje su Lietuvos komanda stebėjo visa jos šeima ir ištikimoji sirgalė – močiutė.
Ji akylai seka anūkės žaidimą, negaili vertingų patarimų ir visuomet atvirai pasako, kur šiai reikėtų pasitempti.
Lauros ir mylimos močiutės santykis išties glaudus. Kaip ir su gimtuoju Panevėžiu.
„Po krepšinio sezono visada grįžtu į Panevėžį. Su močiute gyvename nuosavų namų rajone, tad vietos daug. Šalia – jos išpuoselėtas kiemas ir gėlynai. O ir seniai su a. a. seneliu kartu įrengta krepšinio aikštelė vis dar stovi“, – šypsosi krepšininkė.
L. Želnytė nė nesitikėjo, kad sulauks Lietuvos moterų krepšinio rinktinės trenerio kvietimo rengtis čempionatui.
„Labai nustebau. Tą dieną negalėjau rasti vietos namuose. Apsidžiaugiau, atrodė, kad po šitiek metų darbas atsiperka, kažkas mane pamatė“, – emocijų neslepia krepšininkė.
Ar dalyvaus lapkritį vykstančio krepšinio čempionato atrankose, L. Želnytė kol kas nežino.
Jei tik sulauks rinktinės trenerio skambučio, nė neabejoja, kad stos į krepšinio kovas aukštai iškėlusi galvą.
„Prieš pirmas draugiškas varžybas su moterų rinktine pakėliau akis į lubas ir sumirksėjau, pagalvodama: štai, mes čia. Tai buvo skirta mano seneliui, kuris buvo didžiausias sirgalius ir visada stūmė mane į priekį“, – jautriai kalba Laura.
Senelis turėjo kuo didžiuotis – L. Želnytė buvo jaunimo krepšinio rinktinės kandidatė, dalyvavo penkiuose Europos čempionatuose ir viename – pasaulio.
„Labai džiaugiuosi šįmet gavusi progą užsivilkti Lietuvos rinktinės aprangą ir būti tarp geriausių. Man tai buvo tarsi nenusisekusių sezonų atpirkimas“, – atvirai kalba krepšininkė.
L. Želnytė dabar laiką leidžia saulėtoje Ispanijoje, treniruojasi „Casademont zaragosa“ krepšinio ekipoje.
Prieš tai ji ketverius metus praleido Italijos krepšinio klube. Išmoko kalbos, tad paskutiniais metais buvo daug lengviau. O ir pietietiška oazė labai tiko ir patiko.
„Oras geras, visada šilta, maistas skanus, kad ir kur nuvažiuotum – visur gražu. Kalnai, ežerai, jūra – viskas kaip iš paveiksliuko. Man Italija pasirodė viena gražiausių šalių“, – sako Laura.
Ir žmonės, anot L. Želnytės, labai malonūs, nors visiškas jų atsipalaidavimas panevėžietę kartais erzino.
„Italai niekur nesiskubina. Man, kaip lietuvei, tokie dalykai kliūdavo, nes norisi viską padaryti čia ir dabar. Bet įpratau ir prie to“, – juokiasi krepšininkė.
Pasak L. Želnytės, italai yra laisvi žmonės, nebijo sustabdyti gatvėje ir tiesiog paklausti, kas juos domina.
Aukštaūgei – 1,90 cm ūgio – dailiai krepšininkei dėmesio tekdavo dar daugiau.
„Italijoje, palyginti su Lietuva, visgi yra žemesnių žmonių šalis, tad manęs visada klausdavo, iš kur esu, koks mano ūgis, kokią sporto šaką pasirinkau. Kasdien parduotuvėje tekdavo kalbėtis bent su keliais italais, kurie mane sustabdydavo“, – pasakoja lietuvė.
Po praėjusių metų Kalėdų L. Želnytė sulaukė viliojamo kvietimo iš Rusijos. Tuo metu buvo nutraukusi kontraktą su Slovakijos krepšinio klubu, tad agentas pasiūlė save išbandyti Rusijos krepšinio superlygoje ir žaisti prieš pajėgiausias komandas. Tada panevėžietė dar nežinojo, į kokį įvykių sūkurį ten papuls.
„Aišku, buvo neramu, ar pajėgsiu žaisti, ar tai mano lygis. Lydėjo begalė klausimų. Bet, kaip sakoma, nepabandęs nesužinosi“, – šypteli krepšininkė.
L. Želnytė susikrovė daiktus, lagaminus prigrūdo šiltų drabužių ir iškeliavo į Krasnojarską, gerokai nutolusį nuo Maskvos.
„Buvo labai šalta, nusileidus lėktuvui išgirdau, kad lauke 38 laipsniai šalčio. Tokiame speige man nėra tekę būti“, – prisimena Laura.
Šaltis neatbaidė jaunos krepšininkės. Viskas buvo puiku, patiko treniravimosi sąlygos, žmonės labai šiltai ją priėmė. Rungtynėse irgi sekėsi.
„Džiaugiausi ir net galvojau, kad jeigu po sezono siūlys pasilikti – liksiu“, – mena Laura.
Bet vasario 24-oji, kai Rusijos kariuomenė užpuolė Ukrainą, visus išmušė iš vėžių.
„Iki Sibiro informacija „vaikščiojo“ lėčiau, bet viską galima pamatyti telefone, tad visi aplinkui ėmė kalbėti. Buvo baisu ir neįtikima. Galvojau, jog tai apgaulė. Kaip 21-ajame amžiuje galima pradėti fizinį karą?“ – tuomet dar nesuprato krepšininkė.
Anot L. Želnytės, sunku buvo dar ir dėl to, jog žmonės, kurie buvo tokie malonūs ir geri, pradėjo kalbėti baisius dalykus – esą Ukraina kalta, patys į savus šaudo, o kiša Rusiją.
„Propaganda liejosi per televizorių. Buvo baisoka, kad rusai nemato to, ką mato europiečiai. Gaila ir Rusijos žaidėjų, kurios norėjo kitais metais važiuoti savęs išbandyti į Europą. Girdėjau, kaip viena sakė: „Per Putiną visi keliai užsidarė“, – slogų laiką prisimena Laura.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą, visi tuo metu šalyje buvę krepšinio legionieriai pradėjo sukti galvą, kaip grįžti namo. Tarp jų – ir Laura.
Tą pačią dieną jau nebeveikė „Facebook“, dar po poros dienų nebebuvo galima atsiskaityti kortelėmis. Rublio kursui per naktį smarkiai kritus, prasidėjo chaosas ir sumaištis.
„Kad važiuosiu namo, žinojau karui tik prasidėjus. Bet reikėjo sutvarkyti daugybę reikalų su bankais ir advokatais. Visur važiavome, bet per tokią sumaištį jau nieko nebebuvo įmanoma padaryti“, – pasakoja Laura.
Prie to prisidėjo Europos sankcijos Rusijai.
Krepšininkė komandoje uždirbtų dolerių jau nebegalėjo pasiimti, bet tikisi, jog pinigus kažkokiu būdu visgi pavyks atgauti.
„Didžiausias chaosas prasidėjo bankuose. Krasnojarskas toli nuo visko, kas vyko. Kai kurie net ir nesuprato, kodėl per naktį iš 85 rublių kursas nukrito iki 128 rublių už eurą“, – teigia Laura.
Visi aplinkui L. Želnytei kartojo palaukti iki tos ar kitos dienos, nes esą tada viskas susitvarkys. Tačiau situacija darėsi nevaldoma: atšaukiami skrydžiai, šalys nebeįsileido Rusijos lėktuvų.
„Su klubu derinome skrydžius, žmonės man vis rašė ir klausė, bet jiems atsakyti buvo neįmanoma. Tik kartojau, kad laukiu bilietų ir grįžtu. Žurnalistai, negavę iš manęs informacijos, parašė straipsnį ir spėliojo, kad nusprendžiau likti. Susilaukiau ir žinučių su siaubingais keiksmažodžiais, kokia aš negera ir palaikau Rusiją“, – įtemptą laiką prisimena krepšininkė.
Galų gale, gavusi bilietus L. Želnytė sėdo į lėktuvą ir iš Krasnojarsko išskrido į Maskvą, iš ten – į Kaliningradą.
Lėktuvai naudojosi neutraliu skrydžiams paliktu oro koridoriumi per Estiją.
Krepšininkę Kaliningrade pasitiko klubo parūpintas vežėjas. Jis nuvežė ją iki pasienio su Lietuva.
„Ten buvo dar baisiau, nes rusai viską kruopščiai tikrino. Galvojau, kad ir paskutinius rūbus nurengs. Bet patikrą perėjau. Važiavau su rusų atributika, kad tik mažiau kabinėtųsi. Lietuvoje pasitiko labai draugiškai, visiems buvo įdomu išgirsti, kaip ten“, – pasakoja Laura.
L. Želnytė sako neturinti priekaištų krepšinio klubui, kuriame žaidė. Žmonės, dirbantys jame, stengėsi, padėjo grįžti į Lietuvą. Tačiau visa ši suirutė Laurai kainavo daug dvasinių jėgų.
Grįžus namo laiko atsipūsti nebuvo. Po kelių dienų krepšininkė išskubėjo į Milaną baigti likusio dviejų mėnesių krepšinio sezono.
Asmeninio archyvo nuotr.
L. Želnytės krepšinio istorija prasidėjo, kai jai buvo bemaž devyneri.
Prieš atrasdama oranžinį kamuolį, ji skambino pianinu. Dar ir dabar atsimena, kad buvo labai nuobodu sėdėti ir mokytis natas, tad nusprendė, kad groti tiesiog nebenori.
Senelis, perskaitęs laikraštyje skelbimą, kad trenerė Rima Daunienė renka 1994 metais gimusių mergaičių krepšinio grupę, pasakė, jog Laura negali sėdėti namuose be jokios popamokinės veiklos.
Ir už rankutės nuvedė anūkę į pirmą treniruotę.
L. Želnytei nepatiko nei krepšinis, nei treniruotė. Bet senelis buvo atkaklus.
„Sako: „Nueik savaitę į treniruotes ir nupirksiu tau tai, ko norėsi.“ Taigi buvo toks vaiko papirkimas“, – juokiasi Laura.
Savaitę vijo savaitė, ir L. Želnytė įsisuko į krepšinio sūkurį. Lankydama A. Lipniūno vidurinę mokyklą, aštuntoje klasėje sulaukė kvietimo mokytis ir treniruotis Marijampolės sporto bazėje.
Vėliau L. Želnytė bemaž šešis sezonus žaidė Kauno „Aisčių-LSU“ komandoje. Įsidarbino konsultante statybinių prekių parduotuvės instaliacijos skyriuje.
Priežastis labai paprasta – reikėjo papildomų pinigų.
„Derinau sportą ir darbą. Apsileidau, priaugau nemažai svorio, tada svėriau 96 kilogramus. Dabar suprantu, kad tuo laikotarpiu tiesiog plaukiau pasroviui ir stengiausi išgyventi su turimais pinigais, kad nereikėtų prašyti tėvų“, – svarsto pašnekovė.
Vėliau aukštaūgė turėjo apsispręsti: ar baigia krepšininkės karjerą ir tiesiog pradeda dirbi, ar siekia daugiau.
Pasinaudojo galimybę išvažiuoti į Italiją ir žaisti šios šalies krepšinio komandoje.
„Svarstymų buvo daug. Bet vienas draugas padėjo surasti komandą, kurioje žaisiu, tad nusprendžiau pabandyti. 2017-aisiais išvažiavau“, – pasakoja panevėžietė legionierė.
Visą savo krepšininkės karjerą L. Želnytė laikosi vieno principo: į aikštelę eina laimėti ir stengiasi atiduoti viską, ką gali.
„Man svarbu ganyba ir gražus perdavimas. Žinoma, pelnyti taškai irgi svarbu, – šypsosi Laura. – Kas mane pažįsta, turėtų pasijuokti, nes mano žaidimo stilius atrodo kiek tingus. Bet iš tiesų aš labai stengiuosi ir atiduotu visą save.“
Anot L. Želnytės, sportas jai davė daug – išmokė drausmės, atsakingumo, savarankiškumo, pagarbos žmonėms ir taisyklėms.
„Apkeliavau daug šalių, susipažinau su daugybe žmonių, kultūrų. Tai atvėrė kitokią pasaulėžiūrą. Sužinojau, kokia stipri galiu būti net tada, kai atrodo, kad viskas slysta iš po kojų“, – krepšinio pamokas vertina Laura.
Praėjusį krepšinio sezoną L. Želnytė pradėjo Slovakijoje. Juokiasi, kad treniruotės buvo tokios intensyvios, jog šešias dienas teko miegoti ant sofos, nes miegamasis buvo antrame aukšte, o užlipti per kūno skausmus niekaip nesugebėjo.
Sezono pradžioje, anot jos, nieko daugiau nesinori, tik ilsėtis. Paskui nusistovi kasdienybė: Laura skaito, mėgsta megzti.
„Daug vaikštau, bendrauju su šeima, laiką leidžiu su draugais, komandos draugėmis“, – įprastus laisvalaikio užsiėmimus vardija krepšininkė.
L. Želnytės planuose, jei tik sveikata leis, dar bent keleri metai krepšinio.
O tada jau kels sparnus namo.
„Kaip močiutė sako: šeimą kurti, – juokiasi krepšininkė. – Niekada nieko neplanuoju, nes nebūna taip, kaip suplanuoju. Čia jau patikrinta.“
