ARCHYVŲ nuotr.

Kraupiai istorijai atskleisti – DNR bankas

Kraupiai istorijai atskleisti – DNR bankas

Pradedamas kaupti žuvusių bei dingusių Lietuvos laisvės kovotojų artimųjų DNR bankas turėtų padėti lengviau identifikuoti atkasamus laisvės kovotojų palaikus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras skelbia ieškantis ir galinčiųjų suteikti žinių apie galimas jų užkasimo ar palaidojimo vietas. Neabejojama, kad tokių mįslingų vietų, slepiančių kraupias pokario paslaptis, yra ir Panevėžio rajone.

Prašo seilių mėginių

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras imasi kaupti žuvusių bei dingusių laisvės kovotojų artimųjų biologinį (DNR) seilių banką.

Manoma, kad jame turėtų atsirasti ne mažiau 30–40 tūkst. DNR mėginių, kurie padėtų atpažinti laisvės kovotojų palaikus.

Šie mėginiai bus saugomi neribotą laiką, o identifikuoti palaikai laidojami valstybės lėšomis arba atiduodami artimiesiems.

Pateikti mėginius kviečiami laisvės kovotojų giminaičiai, neturintys informacijos apie žuvusio artimojo užkasimo ar palaidojimo vietą.

Paieškų ir identifikavimo skyriaus specialisto Daliaus Egidijaus Stanciko teigimu, pateikti DNR mėginius raginami ne vien partizanų, jų ryšininkų bei rėmėjų vaikai ir anūkai, bet taip pat broliai, seserys, jų palikuoniai, pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės, taip pat šių palikuoniai.

Pasak D. E. Stanciko, tyrimus atlieka teismo medicinos ekspertai ir jie norėtų turėti ne po vieną žuvusiojo giminaičių DNR mėginį – kad būtų tiksliau, reikėtų bent 2–3.

Tokiam mėginiui tereikia seilių, o paėmimo procedūra trunka vos keletą minučių.

Kaip teigia D. E. Stancikas, kaupiamas DNR bankas labai svarbus ne vien dėl istorinių dalykų, bet ir dėl ateities, kad dabarties karys ar galbūt būsimas laisvės kovotojas žinotų, jog nebus pamirštas tėvynės.

Neturint tokios galimybės pagal giminaičių mėginius identifikuoti nežinomus palaikus, istorinės paslaptys veriasi itin sunkiai.

Dar Sąjūdžio laikais Leipalingyje žmonės kapinėse perlaidojo žuvusių partizanų palaikus. Genocido centras juos bandė identifikuoti, tačiau visų nustatyti nepavyko. Pasak D. E. Stanciko, neprarandama vilties kada nors išsiaiškinti, kas buvo šie žuvusieji.

Ne iki galo išsiaiškinta ir A. Baranausko gatvės pušynėlio, kuriame palaidotos NKVD aukos, paslaptis. P. ŽIDONIO nuotr.

Ne iki galo išsiaiškinta ir A. Baranausko gatvės pušynėlio, kuriame palaidotos NKVD aukos, paslaptis. P. ŽIDONIO nuotr.

Tirs Panevėžio rajone

Centras prašo pranešti ir apie galimas laisvės kovotojų palaikų užkasimo vietas. Pasak D. E. Stanciko, nuo 2017 metų pavykus atrasti ne vieno partizano užkasimo vietą, tarp jų ir Adolfo Ramanausko-Vanago, atsirado daugiau optimizmo, kad pavyks surasti žymiai daugiau palaikų.

Kiek dar gali būti nežinomų už Lietuvos laisvę sovietmečiu žuvusių kovotojų, tikslaus skaičiaus niekas nepasakys. Manoma, kad tokių – dešimtys tūkstančių: partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų.

Dauguma jų žuvo kovose arba saugumui aptikus bunkerius. Dar dalis buvo nukankinta NKVD būstinėse arba kalėjimuose.

„Mūsų tikslas – patikrinti beveik visas buvusias NKVD būstines miestuose, miesteliuose ir stribynus“, – sako D. E. Stancikas.

Anot jo, pokariu vyravo beveik visuotinė praktika šioms institucijoms nukankintas aukas užkasti savo arba netoliese esančiose teritorijose.

Pasak Centro vyriausiojo specialisto, neabejojama, kad tokių neidentifikuotų vietų yra ir Panevėžio rajone.

Kol kas apie tai renkama informacija, o ateityje planuojama atlikti ir tyrimus šiame krašte.

„Mūsų tikslas – patikrinti beveik visas buvusias NKVD būstines miestuose, miesteliuose ir stribynus.“

D. E. Stancikas

Paslaptys slegia ir miestą

Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugininko Skirmanto Vertelkos teigimu, sunku pasakyti, kiek rajone galėtų būti iki šiol dar nežinomų palaidojimo vietų. Iš rajono gyventojų jam yra tekę girdėti, jog net artimieji nežino, kur palaidotas žuvęs partizanas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Juzėnas sako, kad ir pačiame mieste ne visos pokario paslaptys atskleistos. Tai – Rožyno mikrorajone esantis pušynėlis. Jo dalis 2007 metais įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip vieta, kur užkastos sovietinių represijų aukos. Remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2005 metų tyrimu, A. Baranausko gatvės pušyno istorija susijusi su S. Kerbedžio g. 16 pastatu, kur iki 1959 metų veikė NKGB-MGB-KGB Lietuvos geležinkelių valdybos Panevėžio stoties poskyris.

Šiame pastate buvo kalinami, kankinami ir žudomi vokiečių karo belaisviai, suimti partizanai, ryšininkai, rėmėjai. Kalintų suimtųjų pavardes bandyta išsiaiškinti pagal sienose rastus įrašus ir liudininkų prisiminimus. 50-ies jų pavardes pavyko nustatyti, tačiau spėjama, kad ne visas. Manoma, kad nukankintų asmenų palaikai buvo užkasami minėtame pušynėlyje.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pasirašydavo tylėti

Pasak Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko, tyrinėjančio partizanų veiklą ir ginkluotą pasipriešinimą, dr. Dariaus Juodžio, sovietinė sistema, susikūrusi 1917 metais, visada naikino savo politinius oponentus arba įtariamus nelojalumu sistemai. Tokia praktika atkeliavo ir į Lietuvą.

Jis prisiminė Ukrainos archyve skaitytą KGB bylą, pagal kurią paaiškėjo, kad apie 1989 metus sovietinių struktūrų dokumentuose žinių apie tai, kur užkasti laisvės kovotojų palaikai, praktiškai nėra.

Lietuvoje 1989–1990 metais ieškant nužudytų partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų palaikų daugiausia remtasi liudininkų prisiminimais. Deja, kartais net ir suradus kūnus jų identifikuoti nebuvo įmanoma.

Partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų artimieji dr. D. Juodžiui yra pasakoję, kad kaimuose kai kurie stribai, dalyvavę užkasant nukankintųjų, nužudytųjų palaikus, artėjant gyvenimo saulėlydžiui atskleisdavo kraupią paslaptį. Visgi tokie sąžinės prabudimai – reti atvejai.

Istorikui archyvuose yra tekę aptikti ir ranka rašytų pasižadėjimų neatskleisti užkasimo vietos – iš duobkasių būdavo paimami tokie pasižadėjimai saugoti paslaptį.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų