G. Karaliūnaitės nuotr.

Kraujuoja ir Žalioji

Ar tik nesulauks ir Žalioji giria Anykščių šilelio likimo – būgštauja į ją užsukantys grybautojai. Mat plyni kirtimai čia dygsta sparčiau nei grybai šį rudenį.

Intensyviai kertami miškai, kai šviežiai pjautais kelmais nusėjami net ir ištisi sengirių plotai, vis labiau audrina gamtos mylėtojus. Prieš metus visuomenė piestu stojo gelbėti virtusių Labanoro saugomos teritorijos medžių, vasarai baigiantis pasirodė peticija nuo kirvio ašmenų išsaugoti vieną vertingiausių Lietuvoje Punios šilą, o dabar tokios pačios pagalbos ėmė prašytis kaimyniniuose Kupiškio bei Anykščių rajonuose plytinčios Šimonių girios gelbėtojai.

Benzininių pjūklų melodijos netyla ir Panevėžio rajono miškuose. Didžiausia jų – grybautojų, uogautojų, poilsiautojų, žygeivių numylėtinė Žalioji giria. Šis miškų masyvas, išsidriekęs Panevėžio, Pasvalio rajonuose, apima didesnį nei 14 000 ha plotą. Pasižiūrėjus į palydovinę nuotrauką matyti, kad giria gerokai nukentėjusi nuo melioracijos, durpių kasybos, iš dalies sunaikintos ar ištiesintos girios upeliukų vagos.

Tačiau skaudžiausia šiame erdviniame žemėlapyje žiūrėti į gelsvai nuspalvintus mažesnius ir didesnius plotus. Jie lyg žaizdos iš aukštai liudija, kad nuo miško kirtimų kraujuoja ir Žalioji giria.

Pasikeitė neatpažįstamai

Kalvis Simas Misevičius jau daugiau ne dešimtmetį su šeima gyvena atokioje Jutiškių sodyboje Žaliosios girios apsupty. Aplink jo valdą kol kas pliki laukai dar nešviečia, tačiau Simas neslepia, kad kirtimai šiame miškų masyve itin intensyvūs, ypač žiemą ir pavasarį.

„Giria smarkiai keičiasi, per dešimtmetį ji tapo visai kitokia, nei buvusi anksčiau. Sutinku grybautojų, uogautojų, kurie nuolat skundžiasi prarandantys geriausias vietas. Plynai iškirstų plotų atsiranda tai vienoje, tai kitoje pusėje“, – sako girios gyventojas.

Žalioji giria iš viršaus atrodo iškarpyta daugybės mažesnių ir didesnių kirtimų.

Anot jo, miškas savo garsais jau panašesnis ne į paukščių ir žvėrių namus, o autostradą – girios keliukus niokoja sunkiasvorė technika.

„Po miško darbų ir parvažiuoti namo vienu metu nebebuvo įmanoma. Technika tiek išdarkė keliukus, kad lengvuoju automobiliu niekaip nebepavažiavome. Kreipėmės į girininkus, pinigų neturi – kartą per metus greideriu palygina, bet naudos iš to jokios“, – pasakojo S. Misevičius.

Šiuo metu, anot jo, Žaliojoje kiek ramiau – mat krito medienos kainos ir kirtimo darbai šiek tiek pristabdyti. Tačiau artėja šaltasis sezonas ir medkirčiai, ko gero, vėl pajudės.

„Kad ir atsodina tuos plotus jaunais medeliais, bet kada dar jie užaugs. Liūdna, matome, kaip atvažiuoja nemažai užsienio turistų, jiems labai patinka mūsų girioje pasivaikščioti. Masinis kirtimas sumažins šito miško populiarumą“, – nuogąstauja Simas.

Baido gyvūnus

Žaliojoje girioje aktyviai vyksta skautų stovyklos, šeimų iškylos, čia į privačias sodybas atvyksta švęsti vestuvininkai, verslininkai siūlo dažasvydžio pramogas.

Tačiau dar blogiau, jei šioje girioje vietos nebeliktų čia saugomiems ir stebimiems gyvūnams.

Žalioji giria įtraukta į Europos Bendrijos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“, skirtą saugoti ir atkurti nykstančias Europos Bendrijos svarbos buveines ir rūšis. Saugotiną teritoriją prižiūri Krekenavos regioninio parko direkcija. Ji čia stengiasi išlaikyti juodojo gandro, vapsvaėdžio, žvirblinės pelėdos perinčias populiacijas ir saugo didžiojo auksinuko bei į Raudonąją knygą įrašytų lūšių buveines.

„Be abejo, ir miškų kirtimai turi įtakos šiems žvėrims, jei būtų daugiau brandžių medžių girioje, ir juodųjų gandrų gal grįžtų daugiau“, – sako direkcijos specialistas Julius Auglys, įpareigotas stebėti „Natura 2000“ gyvūnų buveines Žaliojoje.

Kol kas atliekant kirtimus čia, anot jo, dar nė vienas saugotinas lizdas ar urvas nebuvo pažeistas. Tačiau ne vien benzininis pjūklas, pasak specialisto, vaiko lūšis, juoduosius gandrus ir kitus miško gyventojus. Juos išbaido ir kitos aplinkybės – sausra, migracijos pasekmės.

„Išginti kirtimų gyvūnai persikelia ir į atsodintas miškų teritorijas“, – patikino J. Auglys.

Direkcija kas trejus metus atlieka saugomų lūšių monitoringą ir skaičiuoja, kiek jų gyvena Žaliojoje girioje. Paskutiniai tokie tyrimai vyko 2017 metais, nustatytuose maršrutuose aptikti 5–6 lūšių pėdsakai.

J. Auglys sako, kad toks monitoringas nėra tikslus, tad ir palygini, kaip šių žvėrių skaičius kinta girioje, neįmanoma.

Anot S. Misevičiaus, miškas savo garsais jau panašesnis ne į paukščių ir žvėrių namus, o autostradą – girios keliukus išdarko sunkiasvorė technika. M. Garucko nuotr.

Iš neturto

Kuo daugiau medžių, tuo daugiau žvėrių – teigia Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos valdybos pirmininkas Rimantas Misevičius. Ir nors jis patikino nesąs kompetentingas komentuoti miškų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek Panevėžio rajone, neneigia, kad Žalioji jau gana sparčiai plinka.

Pasak pašnekovo, labiausiai retėja privatūs miškai, kurie intensyviai ir brangiai superkami.

„Miškus dabar dažniausiai ir parduoda išsikirsti. Tokį turtą perkantieji susimoka, viską iškerta, parduoda medieną ir lieka miške išmauroti keliukai, plikos teritorijos – nei grybauti, nei medžioti“, – pasakoja R. Misevičius.

Lietuva, anot jo, nėra turtinga, todėl taip ir vyksta. Net viską parduodanti Lenkija, pasak medžiotojo, jau ėmė riboti kirtimus ir saugoti medžius, ši valstybė verčiau iš kitur parsigabena medienos.

Emocijos – ne rodiklis

Miškų kirtimams leidimus išduodanti Valstybinė miškų tarnyba teigė, kad informacija konkrečiai apie Žaliojoje girioje vykstančius darbus nerenkama.

„Leidimuose nurodoma girininkija, miško kvartalas, taksacinis sklypas (-ai), o ne bendrinis girios, miško, vietovės pavadinimas, todėl pirmiausia reikėtų nusistatyti nagrinėjamos teritorijos ribas. Po to rankiniu būdu atsirinkti visus paskutinių 5 metų leidimus, kas pareikalautų neproporcingai didelių darbo ir laiko sąnaudų“, – aiškino skubiai surinkti tokių duomenų negalėjęs Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Paulius Zolubas.

Anot jo, Lietuvos kirtimai, kaip ir miškų nuosavybė, tarp valstybės ir privačių savininkų pasidalija po lygiai. Tik pastarieji savo miškininkystės planus daugiau derina prie besikeičiančios rinkos.

„Viešumoje kylančios diskusijos labai dažnai paremtos emocijomis, o leidimų kirsti išdavimas – objektyviais išmatuojamais miško rodikliais, kaip kad medžių rūšis, amžius, miško grupė“, – apie pastaruoju metu vyraujančią priešpriešą tarp žaliųjų ir miškininkų sakė pavaduotojas.

Anot jo, Lietuvos įstatymas reikalauja mišką atkurti per 3 metus. Jei per nustatytą laiką miškas neatželia ar neatželdinamas, taikoma administracinė atsakomybė.

Kirtimų nemažins

Praėjusiais metais Lietuvos Vyriausybė nutarė 2019–2023 metams padidinti pagrindinių miško kirtimų normą 6 proc. – iki 11,85 tūkst. hektarų. Tokie pokyčiai palietė tik apsauginius ir ūkinius miškus. Specialios paskirties miškuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, išskyrus sanitarinius.

Aukščiausioji šalies valdžia sprendimą grindžia tuo, kad nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą, mat perbrendę medžiai yra labiau pažeidžiami stichinių nelaimių: uraganų, ligų, kenkėjų.

Padidinti kirtimų mastai netruko sulaukti peticijų, tūkstančiai gyventojų pasirašė atšaukti tokį sprendimą. Tačiau paskutinis Vyriausybė atsakas prieš mėnesį buvo neigiamas.

Be to, liepą Seimas priėmė Miškų įstatymo pataisas, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės, kad bendras jiems priklausančių miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis nei 1500 ha. Toks ribojimas esą apsaugos miškus nuo plyno kirtimo.
Savo poziciją dėl kertamų miškų viešumoje išsakė ir naujai išrinktas valstybės prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas įsitikinęs, jog miškų ištekliai turi būti naudojami darniai ir socialiai atsakingai, bet kartu siekiant ir ekonominės naudos.