-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Didžiausios Europos Sąjungos valstybės Prancūzijos plotas siekia 675 tūkstančius kvadratinių kilometrų, tapti ES pretenduojančios Ukrainos – 603 tūkst. kv.m.
Ši karo alinama šalis pagal plotą yra devynis kartus didesnė už Lietuvą.
Tris šimtus kilometrų pervažiuoti traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą užtrunka keturias valandas.
Ukrainoje iš Užgorodo į Charkovą 1300 kilometrų nuvykstama per 25 valandas, bet dabar dėl karo kelionė gali užsitęsti ir dvi paras.
Man pasisekė – traukinys iš Odesos į už 550 kilometrų esantį Dniprą nuvyko laiku, per dvylika valandų.
Dnipras įsikūręs arčiau šalies centro, tarp dviejų upių: Dniepro ir į jį įtekančios mažesnės Samaros.
Pasivaikščiojimas po Dniprą atvykus po ilgos kelionės toli gražu nebuvo panašus į ramų poilsį. Netrukus nugriaudėjo du sprogimai ir kitame upės krante į dangų iškilo didelio grybo formos dūmų debesis.
Tą šeštadienio vakarą vaikščiojusieji krantinėje suskubo sparčiu žingsniu išsisklaidyti.
Pamatęs tiltą saugančius kariškius, nubėgau paklausti, kas nutiko, ar jau reikia ieškotis požeminės slėptuvės.
Visgi netrukus oro pavojaus pranešimas buvo atšauktas, tad į slėptuvę nebūtina eiti.
Paaiškėjo, kad bombos sprogo Naujosios Maskvos (Novomaskovska) mikrorajone, kurį prieš du šimtus metų kaip atskirą gyvenvietę įkūrė pats Kremlius.
Bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveldros sužeidė vienuolika žmonių.
Per pirmus keturis karo mėnesius Dnipras nėra dažnai apšaudomas ir didelių sugriovimų nepatyrė, tačiau į arčiau fronto esančias regiono gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien.
Oro pavojaus pranešimai Dnipre skamba po kelis kartus per dieną.
Dnipro gatvėse pilna prieštankinių įtvirtinimų.
Dnipras atlieka svarbų vaidmenį kare. Iš užimtų teritorijų Donecke, Luhanske ir Chersone norint judėti link Kyjivo, okupantams visų pirma tektų įveikti šį pakeliui esantį miestą.
Be to, Dnipre bazuojasi į frontą vykstantys Ukrainos kariai, per šį miestą į Donbasą ir iš jo vyksta civiliai.
Kad Dnipras yra frontą aptarnaujantis miestas, galima lengvai įsitikinti automobilių stovėjimo aikštelėje prie traukinių stoties.
Joje privatūs vežėjai siūlosi maršrutiniu mikroautobusu nuvežti į mūšių apimtus miestus – Slovjanską, Kramatorską, Pokrovską, Bachmutą.
„Į Kramatorską kelionėje užtrunkame keturias-penkias valandas, dėl daugybės blokpostų vietoje ankstesnių 200 tenka vykti 250 kilometrų. Kelionė – 400 grivinų (11 eurų). Ten važiuoti dabar beveik saugu, o į Bachmutą ir Slovjanską laikinai nevežame – per daug pavojinga, bet Kramatorske rasit, kas ryšis nugabenti toliau“, – aiškino Vadimu prisistatęs vairuotojas.
Žmonės čia turbūt jau taip priprato prie pavojų, kad nesibaimina vykti net į ugnį.
Leidau Vadimui rezervuoti man vietą kelionei į Kramatorską. Vairuotojas tvirtino, jog šiuo metu rusai atakuoja trylika kilometrų toliau esantį Slovjanską, o Kramatorske per dieną sprogsta „vos“ po kelias bombas.
Visgi Kramatorsko nepasiekiau.
Kitą rytą paskambinęs Vadimui atšaukiau rezervaciją.
Mat hostelyje sutikau prieš savaitę iš Kramatorsko pabėgusį 28-erių statybininką, poetą Jevgenijų Daviskibą. Jis mane atkalbėjo nuo rizikingos išvykos.
Dėl priartėjusio fronto iš Kramatorsko jau pabėgo dauguma iš 150 tūkstančių gyventojų.
„Okupantai kasdien artėja link Kramatorsko, raketos vis dažnesni svečiai, gatvėse tuščia, miesto transportas nevažiuoja, kavinės uždarytos, o veikiančių maisto parduotuvių vos kelios“, – pasakojo J. Daviskibas.
Dauguma mieste likusių gyventojų – pensininkai.
Jie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro palikti užgyventą turtą.
Kramatorske pasiliko ir Jevgenijaus tėvai, o jam pačiam siaubingas tapo net išvykimas iš miesto.
Per pasų patikrinimą viename iš blokpostų žemai danguje pasirodė rusų lėktuvas.
Visi persigando, kad į blokpostą bus numesta bomba, bet lėktuvas nuskrido toliau, atakai pasirinkęs turbūt kitą tikslą.
„Pasijutau tarsi gimęs antrą kartą, nenoriu daugiau patirti tokio sukrėtimo. Niekam nepatariu vykti į Kramatorską, tai prilygsta vaikščiojimui lynu virš bedugnės“, – pasakojo J. Daviskibas.
Ramybė karo fone: Dnipro gyventojai džiaugiasi ramiomis nuo bombardavimų akimirkomis vaikštinėdami upės krantinėje.
Dnipras, vieną milijoną gyventojų turintis, ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas, dar prieš trisdešimt metų buvo uždaras užsieniečiams.
Sovietmečiu Dniprą vadino kosminiu miestu. Jame buvo sutelkta slapta karinės kosminės įrangos gamyba.
O viduramžiais, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, jai priklausė ir Dnipro teritorija. Dėl stepėse siautėjančių kazokų lietuviai šiose teritorijose visgi neįsitvirtino, nors kartu su Lenkijos Karalyste 1635 metais Dnipro prieigose buvo pastatę Kodakų pilį.
Po trejų metų pilį kazokai užėmė, čia įrengė savo gyvenvietę, kuri vėliau pervadinta į Senuosius Kodakus.
Praėjus penkiasdešimčiai metų po Kodakų pilies sugriovimo netoli įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė Bogorodickaja.
Vėliau ši gyvenvietė pervadinta į Naujosios Maskvos. Šitaip toje vietoje esantis Dnipro mikrorajonas vadinasi ir dabar, praėjus 130 metų.
Po dabartinio karo Dnipro vadovai greičiausiai pakeis šio mikrorajono pavadinimą. Pakeisti reikėtų nemažai gatvių bei aikščių pavadinimų, menančių carinės bei sovietinės Maskvos viešpatavimą.
Dūmų grybas po bombos sprogimo Dnipre.
Dar prieš šešetą metų ir pats Dnipras turėjo kitą vardą – Dnepropetrovskas.
Taip 1926 metais miestą pavadino bolševikai, įamžinę garsaus komunisto Grigorijaus Petrovskio atminimą.
Jei Maskva dabar užgrobs Dniprą, jo vardą greičiausiai vėl pakeis.
Nors Dnipre nėra viduramžius menančių namų, kaip kad Vilniuje ar Kaune, tačiau jo centras gražiai sutvarkytas ir primena normalų europietišką miestą.
Puikų įspūdį palieka ir gyventojai, kurie, nepaisydami karo, sugeba tęsti normalų gyvenimą – eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia muzikos koncertus.
Tą daryti ragina ir patys Ukrainos vadovai, spėjantys, kad Rusijos agresija gali užsitęsti dešimtmečius.
Šalis privalo išmokti tęsti kiek galima normalesnį gyvenimą esant nuolatiniam karo būviui, panašiai, kaip gyvena ir klesti Izraelis.
