Kokia jūsų įspūdingiausia dovana?

Kokia jūsų įspūdingiausia dovana?

Visi sutiksime, jog labai smagu gauti dovanų. Kiti gi mieliau jas dovanoja. Bet turbūt niekas nesiginčys, kad už materialines dovanas svarbiau yra laikas, skirtas kitam, geras žodis, dėmesys, buvimas kartu.
„Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausia: jiems labiau patinka dovanoti ar gauti dovanų, ar dovanas galima vertinti pinigais ir kokią yra gavę įspūdingiausią dovaną?

Irena Snabaitienė. P. Židonio nuotr.

Irena ULVYDAITĖ-SNABAITIENĖ
Estrados dainininkė

Didžiausia dovana yra pats gyvenimas: kad galime juo džiaugtis, dalintis muzika, daina.
O man be galo didžiulė dovana yra mano nuostabus vyras, su kuriuo keliaujame per gyvenimą.
Mums visada norisi šalia turėti daug draugų. Kiti skundžiasi, kad jų neturi. Man tai nesuprantama. Kaip galima neturėti draugų?
Praktiškai kiekvienas jubiliejus ar net mūsų vestuvių metinės švenčiami draugų rate. Kad ir eilinis gimtadienis – nuo pat ryto iki vakaro skambučiai ir gėlių puokštės. Net už durų rankenos randu užkištų gėlių ir kol išsiaiškinu, kas jas atnešė!
Jeigu kalbėtume apie materialias dovanas, viena įspūdingesnių buvo mikrofonas, kurį man senais laikais padovanojo vyras.
Dovanų sulaukdavau ir prancūziškų kvepalų. Tais laikais jų nebuvo įmanoma gauti, vyras parveždavo iš užsienio.
Vėliau nebegalėjau kvepintis – gavau alergiją įvairiems kvapams. Juokiamės su vyru, kad dabar taupiau gyvename – nebereikia man kvepalų ieškoti.
Įspūdingą dovaną esame gavę iš Norvegijoje gyvenančių vaikų – kelionę į Tailandą, o nuo anūkų – susuktų filmų.
Esu gimusi gegužę ir draugės nustebino suorganizavusios fantastišką jubiliejinę gegužinę.
Nesame milijonieriai ir didelių prabangių dalykų nedovanojame vienas kitam, bet labai mėgstame keliones. Mūsų jau toks amžius, kad nieko daug nebereikia, bet kiek leidžia mūsų, muzikantų, galimybės, investuojame į keliones.
Dar labai įspūdinga dovana buvo nuo kolegos saksofonininko. Jis apie devintą valandą ryto atvažiavo pas mane su visa garso aparatūra ir pradėjo groti. Buvo labai netikėta.
Juolab kad tada galiojo kovido ribojimai, neleisdavo susieiti didesniam būreliui. Tad buvo toks labai smagus nuotykis.
Esu įsitikinusi, kad dovanojant svarbiausia dėmesys, kad nepamirštame vieni kitų, o ne dovanos dydis.

Jolanta Lebednykienė. P. Židonio nuotr.

Jolanta LEBEDNYKIENĖ
Buvusi ilgametė Panevėžio dailės galerijos direktorė, keramikos simpoziumų organizatorė

Mėgstu ir pati dovanoti, ir gauti dovanas. Visuomet smagu sulaukti dėmesio iš šeimos narių, artimųjų, kolegų, bet taip pat smagu kitam suteikti džiaugsmo.
Mažos dovanos stiprina santykius. Neįsivaizduoju šventės ar gimtadienio be dėmesio. Visada norisi ir pačiai artimiesiems kažką malonaus ir šilto įteikti kiekviena proga.
Dovana, kurią itin vertinu ir pati mėgstu dovanoti, – gėlės. Tai trapus grožis, bet skleidžiantis gerą energiją. Tai gali būti ir lauko gėlė, ir egzotinė grožybė. Net su kukliu gėlės žiedeliu, jeigu jis dovanojamas su meile, gauname didžiulį geros energijos pliūpsnį. Ir nebūtina skinti gėlių – užtenka akimis pasidžiaugti.
Labai smagu, kai Motinos dienos proga visa šeima nuvykstame į Burbiškio dvarą pasigrožėti tulpių laukais ar pavasarį į mišką – pirmosiomis žibutėmis.
Geriausia dovana ta, kuri suteikia įspūdžių. Todėl, be gėlių, vieni kitiems šeimoje dar mėgstame dovanoti keliones.
Mudvi su dukra Migle gimėme žiemą, o sūnus Lukas ir vyras Juozas – vasarą, tad jeigu ne visi keturi leidžiamės į keliones, važiuojame bent dviese.
Labai vertinu tokias dovanas, nes visiems metams pasikraunu įspūdžių.
Viena įspūdingiausių kelionių, į kurią vykome su dukra, buvo prieš pat karantiną. Iš savo šeimos vyrų gavome dovanų kelionę į Meksiką ir Kubą.
Mes su dukra vyrui ir sūnui padovanojome kelionę į Izraelį ir Jordaniją. O šią vasarą visi kartu išvykome į Veneciją. Tai buvo visų keturių gimtadienio dovana. Aplankėme ir Venecijos meno bienalę, ir pasigrožėjome miestu, ir paplaukiojome gondola.
Tokios dovanos – neblėstantys prisiminimai. Vyras mėgsta viską fiksuoti fotoaparatu ir filmuoti, tad net ir po kurio laiko žvelgdama į nuotraukas dar kartą leidžiuosi tais prisiminimų takais. Ir tarsi iš naujo džiaugiuosi dovanomis, kurios parodo, koks gražus yra pasaulis.

Audrius JAKUBĖNAS
Salės futbolo klubo „Panevėžys“ vadovas, verslininkas

Man patinka dovanoti, o gauti dovanų labai nemėgstu. Viską turiu, ko man reikia. Mamai ir sesei dažniausiai dovanoju pinigų, kad nusipirktų, apie ką svajoja. Jau kokius metus visiems dovanoju paties sukurtus kvepalus. Jie tinka ir vyrams, ir moterims. Tikiuosi, kad patinka tiems, kurie tokią dovaną gauna. Kartais jaučiu, kad jais pasikvepinę.
O man įspūdingiausią dovaną maždaug prieš 15-iolika metų yra įteikęs draugas. Daug metų gyvenau Anglijoje ir kartą draugas sako: turiu tau staigmeną, bet jos reikės laukti oro uoste. Laukiu, galvoju, kokią mergaitę man atskraidino iš Lietuvos, o ten ateina mano mama. Tai buvo jautru ir nuostabu!
Pats nesu padaręs kažko tokio įspūdingo.
Teikdamas dovaną visada nuplėšiu kainą. Nemanau, kad ją gaunančiajam reikėtų žinoti, kiek kainavo. Dovana vertinama ne pinigais, nors jei galiu sau leisti ją nupirkti, tikrai stengiuosi ne pigiausią. Nenoriu, kas tas, kas ją gauna, žinotų, kiek kainavo. Toks žinojimas gali virsti savotišku įsipareigojimu „grąžinti skolą“ kitą kartą dovanojant kažką panašiai kainuojančio. Man yra pasitaikęs atvejis, kai žmogus suprato, kad dovana nepigi, ir jautėsi negerai.
Man niekada neišeina dovanoti kokia nors proga. Kada sugalvoju, tada ir dovanoju. Per Kalėdas išvis nieko nedovanoja – neturiu nei laiko, nei fantazijos visiems vienu metu pirkti dovanas. Tai ne mano stilius. Man Kalėdos gali būti ir vasarą – nejaučiu jokio įsipareigojimo dovanoti tada kaip ir visi.

 

Juan Marcos Coduti
Kunigas, vienuolis

Didžiausia dovana, kurią esu gavęs per savo gyvenimą, yra kunigystė. Jaučiuosi ir save dovanojęs Dievui, taip pat ir žmonėms. O šiaip gyvenime dovanoti tikrai yra maloniau, negu gauti dovanų.
Kol esi vaikas, trokšti dovanų. Iki supratimo, kad dovanoti maloniau, nei priimti dovanas, tenka užaugti. Aš džiaugsmą dovanoti pajutau įstojęs į kunigų seminariją, tuomet man buvo turbūt 17 metų.
Būdamas jaunuolis, supratau, kad pats kunigo gyvenimas yra dovana kitiems. Esi savotiškas Dievo įrankis, kuriam patikėta jo vardu atleisti, laiminti žmones, taip pat būti šalia pačiais svarbiausiais gyvenimo momentais: krikštijant, tuokiant, laidojant.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nedaiktinės dovanos – parodytas dėmesys, rūpestis, pasakytas žodis, išklausymas yra ir didesnės, ir svarbesnės už tas, kurias įteikiame nupirkę parduotuvėse. Didžiulė dovana yra rodoma meilė bei dėkingumas.
Iš gimtosios Argentinos atvykusį į Lietuvą mane kiek nustebino, kad lietuviai svečius pasitinka su gėlėmis, kartais – ir su šokolado plytele. Argentinoje tokiais atvejais dovanos neteikiamos.
Tačiau Argentinoje žmonės vieni kitiems dovanas teikia ne tik per Kalėdas, bet ir per Tris Karalius. Žinoma, ir per gimtadienius, o vaikams dovanos teikiamos ir pabaigus mokslo metų kursą. Beje, jos nebūtinai daiktinės.
Dovanojamos pramogos, ekskursijos, o man tėtis yra dovanojęs žvejojimą kartu su juo.

 

 

 

Komentarai

  • Gera skaityti tokias šviesias mintis

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų