G. Radvilavičiūtė įsitikinusi: tai, kad meno pasaulis ėmė egzistuoti pagal rinkos dėsnius, gerai tik vadybai. O milžiniškas kultūros vartojimo ir poreikio įspūdis didele dalimi kuriamas viešaisiais ryšiais. “Sekundės” archyvo nuotr.

Knygas įveikė mobilieji telefonai

Knygas įveikė mobilieji telefonai

 

Viena įdomiausių šių dienų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, iš Panevėžio kilusi eseistė Giedra Radvilavičiūtė prieš mėnesį atsiėmė apdovanojimą – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją. Sėkmę lėmė trečioji jos knyga „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“, kuriai pasirodžius knygynuose Giedros vardas ėmė dar dažniau skambėti bibliofilų lūpose.

Neretai G. Radvilavičiūtės esė atrodo itin asmeniškos, tačiau pati autorė savo skaitytojus yra švelniai perspėjusi: „Susidedu iš žmonių, kaip kiti susideda iš idėjų.“

Atvirai, laisvai rašantys autoriai savo tikrąjį identitetą retkarčiais dangstosi paslaptingais slapyvardžiais. O G. Radvilavičiūtė patikina, kad net ir pasirinkus saugų variantą, gimstančios istorijos smarkiai nepakistų.

„Mane tokiu atveju išduotų stilius“, – prisipažįsta.

Paklausta, ar kūriniuose stengiasi meistriškai paslėpti asmenines detales, kurios būtų suprantamos tik siauram skaitytojų ratui, iš Panevėžio kilusi rašytoja lakoniška: „Manau, kad visi rašytojai ne dokumentiniuose tekstuose stengiasi tai, kas asmeniška, paversti tuo, kas būtų asmeniška kiekvienam.“

G. Radvilavičiūtė gali pasigirti aštriu sąmoju. Jos tekstai interneto šaltiniuose tiek megėjų, tiek profesionalų narstomi po kaulelį. Vienur ji netgi įvardijama kaip „originalų lietuviškos esė tipą, kur dera savitas mąstymas, tvirta struktūra ir tirštas pasakojimas, intelektualus šmaikštumas ir guvi ironija, o gausios kultūrinės aliuzijos, žinomų menininkų citatos dalyvauja tekste kaip realios tikrovės dalis“ sukūrusi autorė. Tačiau pati savosios rašytojos tapatybės niekada dirbtinai nesiekė atskleisti.

„Rašytojas, jei jis ne projektininkas ir nėra rašytoju įsidarbinęs, neieško identiteto. Kaip ir stiliaus. Mes gimstame su savo pirštų anspaudais ir kraujo grupe. Kalbu tik apie patirtinius rašytojus“, – atkreipia dėmesį Giedra.

Ilgam atmintyje išliekančius esė rašanti autorė prisipažįsta: jos darbotvarkė itin griežta ir šios perdėlioti vien dėl pomėgio rašyti negalinti. Vis dėlto, pagauta įkvėpimo arba, kaip pati sako, turėdama ką pasakyti, gali rašyti bet kokioje aplinkoje. O knygų populiarumas tik paliudija, kad tiek vieta, tiek laikas yra šios rašytojos sąjungininkai.

Apie seną ir žinomą – naujai

Galima pastebėti, kad literatūros pasiūla auga. Nors XXI amžius tituluojamas technologijų, popierinė spauda nėra atgyvena ir vis dažniau išstumia elektronines skaitykles.

„Tai, kad elektroninės skaityklės netapo tokios populiarios, kaip tikėjosi pirmiausia jų gamintojai, dar nereiškia, kad popierinė literatūra išgyvena renesansą. Manau, kad ir elektronines skaitykles, ir knygas nugalėjo mobilieji telefonai. Sunkiu ir ilgu nokdaunu. Beveik nepažįstu jaunesnių žmonių, kurie skaitytų per dieną tiek laiko, kiek naršo telefone“, – dėmesį atkreipia G. Radvilavičiūtė.

Vilniaus geležinkelio stotyje neseniai įkurta „Vilnius skaito“ knygų lentyna.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos laureatė G. Radvilavičiūtė nestokoja aštraus sąmojo.

Kartu su poetu Mariumi Buroku, poetėmis Aušra Kaziliūnaite, Jurgita Jasponyte ir Sara Poisson G. Radvilavičiūtė dalyvavo kai kurių keliaujantiems žmonėms rekomenduojamų knygų pristatyme. Dabar, šypteli ji, eidama pro šalį visuomet padaro lentynos nuotraukų, kuriomis mėgsta pasidalyti ir pati.

Paklausta, kokios, jos manymu, yra geros knygos sudedamosios dalys, rašytoja paaiškina apie tai kviečianti pamąstyti esė „Teksto trauka“.

Pasak jos, geras tekstas turi nevalingai grįžti į atmintį kokiais nors savo „sudedamaisiais elementais“, jis negali būti labai toli nuo skaitytojo patirties.

Daug kriterijų, kurie nulemtų knygos sėkmę, kaip tikina, negalinti įvardyti, nes tokių beveik nėra.

Svarbiausia, mano Giedra, skaitant tekstą būtina kuriam laikui pamiršti viską aplink.

„Pasakojimas žinomus dalykus turi atskleisti naujai. Toliau viskas itin subjektyvu, neapčiuopiama ir magiška. Kaip sako rašytojas Donatas Petrošius, kiekvienas su knygomis vargsta ir smaginasi tik jam būdinga tvarka“, – kalba G. Radvilavičiūtė.

Kultūra – it parduotuvės lentynose

Giedros kūryba mėgstama, vertinama ir išskiriama. Vis dėlto pasiūla yra tokia didelė, kad nesunku pasiklysti, ką iš tiesų verta skaityti.

G. Radvilavičiūtės klausiame: ar nenutiks taip, kad, persisotinę ne tik geros, bet ir nekokybiškos literatūros, žmonės ims ignoruoti bet kokius naujus leidinius?

Rašytoja griežta: iškelta problema tinka ne tik knygoms, bet ir kultūros vartojimui bendrąja prasme. Ji kviečia apsvarstyti, kaip kultūros kiekybė veikia kultūringą vartotoją, o kaip pavyzdį pateikia miestelį N, kuriame reikia viską įsivaizduoti.

Jame – penkios galerijos, kuriose parodos privalo keistis kas tris savaites tam, kad ši galėtų kuo rentabiliau dirbti kaip koks fabrikėlis. Kad pritrauktų kuo daugiau lankytojų (tai, anot Giedros, jau savaime yra kultūros įstaigos klaida), galerija privalo turėti edukacines programas ir panašiai. Įsivaizduojamame miestelyje taip pat veikia du kino ir vienas dramos teatras, keli muziejai, baseinas, parkas su žaidimų aikštele vaikams, dviračių takai, keletas neblogų parduotuvių, kavinių, restoranų.

„Suskaičiuokime, kiek yra kultūrą potencialiai mylinčių asmenų, nustatykime, kiek jų emigravo (teigiamas emigracijos saldo pasiektas tik per keletą pastarųjų mėnesių iš eilės), ir matysime, kiek renginių per savaitę norime ir galime aplankyti pagal savo kultūros poreikį. Pasirinkimas bus kaip prie jogurto lentynos. Jeigu jogurtų man yra siūloma dešimt – aš rinksiuosi, bet jei dvidešimt penki, dažniausiai skubėdama pasiimsiu įprastą“, – kiek sarkastiškai lygina žodžio meistrė.

Sugadino viešieji ryšiai

G. Radvilavičiūtė įsitikinusi: tai, kad meno pasaulis ėmė egzistuoti pagal rinkos dėsnius, yra gerai tik vadybai. O milžiniškas kultūros vartojimo ir poreikio įspūdis didele dalimi kuriamas viešaisiais ryšiais.

G. Radvilavičiūtė pasakoja neseniai besiklausiusi filosofo Alvydo Jokubaičio paskaitos, kurioje jis prisiminė epizodą iš M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“.

Jame velnias, žiūrėdamas į godulio apimtus maskviečius, sakė, kad žmonės, jo manymu, tokie patys kaip ir prieš šimtus metų, tik dabar juos sugadino „butų klausimas“. Filosofas pajuokavo, kad reikėtų sakyti, jog žmonės tokie patys, tik juos sugadino „paskolos ir projektai“, o G. Radvilavičiūtės pastebėjimu – viešieji ryšiai.

„Kiekvienoje kultūros įstaigoje reikia ketvirčio etato ar net daugiau „Facebook“ sklaidai“, – ironizuoja Giedra.

Ji pažymi, kad daugumos vis gausėjančių projektų tikslas yra panaudoti lėšas, o ne kurti turinį. Pastarasis modeliuojamas pagal projektų, kurie „dažnai gauna lėšas reaguojant į konjunktūrines temas ir poreikį, formatą“ ir, pasak kūrėjos, meno kokybei tai beveik visada atsiliepia neigiamai.

„Vienas, dabar jau buvęs literatūros Nobelio premijų skyrimo komisijos narys sakė, kad Vakarų literatūrą nužudė pinigai. Visiškai su juo sutinku. Žmonės priprato prie gramatiškai normaliai parašytų „feikinių“ tekstų, ir mašinerija sukasi. Yra malonių išimčių, bet dėl didelio srauto skaitytojams tos išimtys nėra labai pastebimos“, – mano rašytoja G. Radvilavičiūtė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų