-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šv. Mišiose Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dr. Gediminas Jankūnas vilkės jos rankomis gėlėmis, žolynais, javų varpomis ištapytą šilkinį sniego baltumo arnotą.
Liturginį rūbą – meno kūrinį – krekenaviškiai jau galėjo išvysti ir rugpjūčio pradžioje minėtuose Švč. Mergelės Marijos Snieginės atlaiduose.
Arnotas – viršutinis puošnus kunigo drabužis, dėvimas per šv. Mišias, panašus į apsiaustą, paprastai siuvamas iš lengvai krentančių medžiagų.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonui dovanoto unikalaus arnoto autorė kaunietė rašytoja, menininkė Violeta Židonytė šį savo kūrinį didžiuodamasi vadina amžiaus darbu.
„Kasdien tokių nedaroma“, – pabrėžia ji.
Idėja ištapyti liturginį dvasininko drabužį kilo dar pernai per Krekenavoje vykusį dailininkų plenerą.
Menininkės teigimu, su klebonu išsikalbėta, kad ji, be kitų darbų, tapo šilkines skaras.
„Sakau, būtumėte moteriškė, padovanočiau. Klebonas iš karto pagavo mintį, kad reikia ištapyti kokį liturginį rūbą“, – pamena V. Židonytė.
Tokia mintis menininkę ir gąsdino, ir viliojo. Kad ji virstų realybe, prireikė metų.
Šis drabužis siejasi su Žoline – jame ištapyti ryškiaspalviai augalai.
Krekenavos klebonui dr. Gediminui Jankūnui dovanoto unikalaus arnoto autorė kaunietė rašytoja, menininkė Violeta Židonytė šį savo kūrinį didžiuodamasi vadina amžiaus darbu. G. KARTANO nuotr.
Pasak menininkės, surasti mintį, ką piešti, nebuvo sudėtinga, nes pati tapo panašias šilkines skaras. Tačiau šis darbas buvo itin sudėtingas. Vien tapymas užtruko maždaug porą savaičių darbuojantis kone be atokvėpio po 12–14 valandų per dieną.
Laiko prireikė ne tik kiekvienai augalo detalei ištapyti, kiekvienam taškeliui kruopščiai sudėlioti. Menininkei teko sugalvoti ir naują techniką.
Mat V. Židonytės tapomų skarų šilkas plonesnis, o arnotui prireikė gerokai storesnio.
„Tai buvo labai didelis iššūkis todėl, kad mano naudojama tapymo technologija nepasiteisino. Storesnis šilkas visiškai kitaip priima dažą. Reikėjo surasti visai kitą tapybos būdą. Taip buvau įklimpusi, kad vietoje kelių dienų prireikė net dviejų savaičių“, – pasakoja menininkė.
Pasak jos, šį kartą teko tapyti ant visiškai šlapios medžiagos.
Kadangi dukra ir žentas taip pat tapytojai, dirbdama vis tardavosi su jais, sulaukdavo patarimų. Ji neslepia, kad ir abejonės jau buvo užplūdusios, kuo tokia avantiūra baigsis.
Pasak V. Židonytės, nerimą kėlė ir tai, kad klebonas norėjo naujojo arnoto Snieginės atlaidams, vykstantiems rugpjūčio pradžioje.
Pati šiuose atlaiduose dalyvavusi menininkė akylai stebėjo, kaip krinta drabužis, ir džiaugėsi, kad atrodo išties gerai.
„Sėdžiu kamputyje, galvoju, niekas nepajudins. Pasibaigė mišios ir pakvietė į priekį nusifotografuoti. Toks „striokas“ užėjo. Visa bažnyčia ta proga fotografavo. Labai išdidi jaučiausi“, – juokiasi V. Židonytė.
Klebono dr. G. Jankūno naujasis arnotas jau pašventintas ir naudojamas apeigose.
Kadangi Krekenava garsėja Žolinės atlaidais, dvasininkui norėjosi drabužio su šios šventės simboliu – žolynų – motyvais.
Pasak klebono, šio rankomis tapyto, tikro šilko drabužio net negalima lyginti su masinės gamybos produkcija.
„Į menininko rankas patekusi religinė tematika priverčia permąstyti savo tikėjimo santykį, savo žinias – kodėl to reikia, kam to reikia?“
Dr. G. Jankūnas
Dr. G. Jankūnas svarsto, kad menininkas į liturginį drabužį pažvelgia kitokiu žvilgsniu ir tai daro jį dar išskirtinesnį.
„Jei nebūtų tokių menininkų, ar turėtume Vincą Svirskį, ar kitus dalykus? Į menininko rankas patekusi religinė tematika priverčia permąstyti savo tikėjimo santykį, savo žinias – kodėl to reikia, kam to reikia? Tai ne tik Violetos projektas, bet ir siuvėjos, ir menininkės šeimos, kurie ėjo, žiūrėjo, jai patvirtino, kad tikrai taip turi būti“, – svarsto klebonas.
Naująjį arnotą dr. G. Jankūnas planuoja dar kartą apsivilkti paskutinėse Žolinės aštuondienio mišiose sekmadienio vakarą, kurias pats aukos ir sakys pamokslą.
Dar kartą vilkės po savaitės, kai kartu su visa parapija minės kunigystės dvidešimtmetį.
Pasak klebono, arnotai gali būti dovanojami parapijai ir turi joje likti arba gali būti dovanojami asmeniškai kunigui.
Šis arnotas – menininkės dovana dr. G. Jankūnui.
Ką dvasininkas darys su dovana vėliau, pats nuspręs – ar, perkeltas tarnauti į kitą parapiją, vežtųsi į naują tarnystės vietą, ar meno kūrinį paliktų dabartinėje parapijoje. Visgi greito sprendimo dr. G. Jankūnui dar nė nereikia.
„Greičiausiai, kad arnotas keliautų kartu su manimi kaip prisiminimas šios parapijos Žolinės šventimo tradicijų. Be to, ne kiekvienas galėtų tokį nešioti, jis unikalus savo ryškumu. Man atrodo, bus mieliau, kad pats turėsiu, negu kitas kunigas sakys: man per ryškus, nepatinka“, – svarsto klebonas.
G. KARTANO nuotr.
Dvasininkai per mišias dėvi įvairių spalvų, tam tikrą prasmę turinčius arnotus.
Pasak dr. G. Jankūno, yra keturios pagrindinės arnotų spalvos. Pagal liturginį kalendorių balti arnotai skirti iškilmėms, Kalėdoms, velykiniam laikotarpiui. Violetinis – laidotuvėms, gavėniai, adventui. Raudonas – šv. Dvasios ir kankinių minėjimo šventėms, žalias – eilinio laiko. Pastarasis, pasak klebono, naudojamas dažniausiai, nes ir tokio laiko metuose daugiausia.
Dar yra ir auksinis arnotas, tinkamas visoms progoms.
Klebonas pasakoja, kad kunigai dažniausiai turi ir savo primicijų, tai yra savo pirmų laikytų šv. mišių, arba kunigystės šventimų, arnotą.
Jį dažniausiai vežasi su savimi į visas parapijas, kuriose tenka dirbti. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie nusprendžia tokį arnotą dovanoti kuriai nors parapijai.
Kunigai ir laidojami su arnotu. Tiesa, nebūtinai tuo, kuriuo vilkėjo įšventinami.
Arnotai – puošnūs drabužiai, kuriuose užfiksuota daug simbolikos. Ji būna skirtinga: įvairūs šventi tikėjimo simboliai, Dievo Motinos Marijos, Jėzaus Kristaus, šventųjų atvaizdai ir pan. Šiais laikais jie gaminami kai kuriuose vienuolynuose, tačiau daugiausia tuo užsiimančiose artelėse Lenkijoje bei Italijoje.
Krekenava gali didžiuotis ir kitais, senais išskirtiniais arnotais.
Pasak dr. G. Jankūno, bazilikoje saugomas auksinis dabartinės bažnyčios pastatymo ir konsekravimo metu XX amžiaus pradžioje klebono vilkėtas arnotas.
Taip pat čia saugomas ir romėniškas raudonas maždaug 150–200 metų senumo arnotas.
Kiti, pasak dvasininko, jaunesni ir retkarčiais buvo atnaujinami, tad po tokių atnaujinimų sudėtinga pasakyti, kiek juose likę autentikos.
Didžiulę senųjų arnotų kolekciją Paberžėje surinko Tėvas Stanislovas.
Ir Krekenavos parapija saugo savo išskirtinius arnotus specialiuose stalčiuose, o juos parodo per ekskursijas. Kartais išskirtinėmis progomis jie dar dėvimi.
