P. Židonio nuotr.

Kitoks žvilgsnis į istoriją

Kitoks žvilgsnis į istoriją

Neretai galime išgirsti istorikus sakant, kad tarpukario Lietuvos žlugimas prasidėjo dar 1938 metais, kai šaliai buvo paskelbtas pirmasis ultimatumas. Toks teiginys leidžia dabartinei visuomenei susidaryti klaidingą prielaidą, kad žmonės jau tais pačiais metais jautė artėjančią laisvės pabaigą. Tuo įsitikinęs istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas. Naujausioje monografijoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ jis pasakoja, kaip šalis gyveno 1940-ųjų vasarą, po kurios buvo dramatiški karo metai ir ilgi okupacijos dešimtmečiai.

Idėja brendo ilgai

Apie tokią knygą N. Černiauskas galvojo jau nuo studijų laikų, tačiau įgyvendinti idėją ėmėsi prasidėjus karantinui.

„Kai buvo paskelbti pirmieji suvaržymai, supratau, kad reikia imtis darbo. Žinoma, iškilo sunkumų, nes ne visus šaltinius, istoriografiją turėjau namuose, todėl teko įvairiais būdais rinkti informaciją, skambinti kolegoms, mainytis dokumentais“, – pasakoja istorikas.

Autorius atskleidžia, kad knygos tikslas yra sudominti ne tik specialistą, nagrinėjantį istorijos vingius. N. Černiauskas siekė, kad monografiją skaityti norėtų platesnė auditorija, kad ji būtų suprantama tiek gimnazistui, tiek vyresnės kartos atstovui, net ir tam, kuris nelabai išmano istoriją.

Pasak N. Černiausko, labai svarbu kalbėti ne tik apie įžymius to meto žmones, tačiau ir apie likusius 75 procentus tuometinės visuomenės. Asmeninio archyvo nuotr.

Neįprastas istoriko žvilgsnis

N. Černiausko teigimu, apie 1940-ųjų birželį kalbėti labai svarbu. Šį laikotarpį jis apibūdina kaip stigmą: tai yra metas, dėl kurio vis dar jaučiama nuoskaudų.

„Paminėjus 1940-uosius, žmonės sutrinka, neturi aiškaus atsakymo. Tarsi vyko okupacija, buvo užgrobta valstybė, bet kyla klausimų, kodėl nesipriešinome, kas nutiko prezidentui Antanui Smetonai… Netgi esu girdėjęs, kad per giminės susiėjimus pykstamasi dėl pastarojo klausimo, todėl norėjosi pažvelgti į tai kiek kitaip, nuimti įtampą“, – paaiškino istorikas.

Knygos siužetas nėra įprastas: įvykiai aiškiai siejami temomis, atskiriami datomis, tačiau ne chronologine seka. Autorius tvirtina, kad chronologinė tvarka aiškesnė, tačiau taip sudėtingiau dėlioti atskirus vaizdinius, o įvykių išvardijimas tekstą paverstų paprasta kronika. Kai kurios temos išsiskiria aktualumu dabartinėje Lietuvos visuomenėje, todėl N. Černiauskas joms skyrė daugiau dėmesio.

„Išskirtos temos man pačiam, kaip istorikui, labai svarbios ir, manau, jos per mažai atskleistos, apie jas reikėtų daugiau kalbėti. Kita vertus, kiekvienas istorikas reaguoja ir į dabarties aktualijas, todėl nevengiau jų paryškinti“, – prisipažįsta.

Siužetas išsiskyrė ir išdėstymo ypatumu, ir atskleidimo būdu. Pasak N. Černiausko, labai svarbu kalbėti ne tik apie žymius to meto žmones, bet ir apie likusius 75 procentus tuometės visuomenės.

„Taip jau atsitinka, kad kai kalbame apie Vasario 16-ąją, visuomet minime tuos pačius 20 signatarų, o jie žurnalistų, ir ne tik jų, išnagrinėti iki ūsų, barzdos, pomėgių, nors gyveno dar du milijonai žmonių, kurie kūrė valstybę. Todėl kartais išsirinkdavau žmogų, kuris niekada, neabejoju, nebuvo patekęs į istoriją ir niekada nepateks“, – pasakoja autorius.

N. Černiauskas įsitikinęs: žmogui nebūtina kalnus nuversti, kad jis būtų aprašytas istoriko, jam užtenka gyventi ir ką nors veikti.

„Taip jau atsitinka, kad kai kalbame apie vasario 16-ąją, visuomet girdime tuos pačius 20 signatarų, o jie žurnalistų, ir ne tik jų, yra išnagrinėti iki ūsų, barzdos, hobių, nors aplink juos gyveno dar du milijonai žmonių, kurie po to statė valstybę.“

N. Černiauskas

Autorių itin nudžiugino per knygos pristatymus skaitytojų atsiliepimai. Jis stebisi, kad kai kuriuos personažus atpažįsta jų giminaičiai.

„Vienoje vietoje minėjau moteris, kurios Kupiškio sveikatos punkte gimdė birželio pirmosiomis dienomis. Maniau, kad mažai tikėtina, jog kas nors pasakys: čia aprašyta mano močiutė ar pažįstama, tačiau tokių asmenų atsirado. Žmonės net nuotraukų, kuriose įamžinti įvairūs įvykiai, man pradėjo nešti“, – pasakoja N. Černiauskas.

Neigia stereotipus

Knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorius ne kartą yra sakęs, kad iš istorijos reikia mokytis. Jam smagu, kai perskaičiusieji monografiją socialiniuose tinkluose pasidalija praeities ir dabarties paralelėmis, tačiau, kaip tikina N. Černiauskas, knygos tikslas buvo ne toks.

„Istorija yra tam, kad galėtume atrasti naują raktą, o ne kad dabartį stengtumėmės permąstyti praeities kategorijomis. Tikroji užduotis – nuolatos mokytis ir mąstyti apie šiandieną, o ne tik ją lyginti su praeitimi“, – mano pašnekovas.

Autorius sąmoningai knygoje labai mažai užsimena apie lietuvių pasipriešinimą ar pačią kariuomenę – šįkart ne tai buvo reikšmingiausia.

„Panaudojau kai kuriuos vaizdinius, tačiau sąmoningai nelindau giliau, nes tai yra rimti tyrimai, nesinorėjo iš kelių ar keliolikos šaltinių daryti kokias nors išvadas. Juk kariuomenė neatskiriama visuomenės dalis, o 1940-aisiais ji tesudarė vieną procentą visuomenės. Tad kiek į ją žiūrėta ne iš vidaus, o iš platesnės perspektyvos“, – sako N. Černiauskas.

Tuo metu Lietuvos visuomenę sudarė gana nemaža dalis žydų ir lenkų. Kaip teigia autorius, knygoje jam buvo svarbu pabrėžti lietuvišką žvilgsnį, o ir šaltinių, aprašančių žydų gyvenimą tuometėje Lietuvoje, buvo mažai.

„Stengiausi mažesnį dėmesį kompensuoti didesniais simboliais, papasakoti apie žymesnius Lietuvos žydus, tokius kaip Abraomas Suckeveris ar Matlė Olkinaitė, jos mintimis baigiau savo knygą. Joje reikėjo labiau akcentuoti tai, kad žydai jautė artėjančią okupaciją, o kai buvo okupuotas Paryžius, Panevėžio žydai stovėjo apstulbę, nes suprato, kad naciai Europoje įsigalės ilgam“, – paaiškino N. Černiauskas.

Lietuvio vargai ir džiaugsmai

Knygoje aprašyti ir tuomečio lietuvio džiaugsmai. Pasak N. Černiausko, dabar paprasta pasakyti, kada prasideda vasara, tačiau tuomet viskas buvo kitaip.

„Vasara kaimo žmogui prasidėdavo nuo mėšlo vežimo, su tokiu kvapu. Tačiau kitas fenomenas, kurį pastebėjau, buvo kelionės, nes mokyklų programose buvo numatyta, kad vasaros pradžia turi būti skirta pažinti kraštą. Taigi buvo organizuojamos ekskursijos, šventės, susitikimai. Iki tol atostogos buvo tik elito reikalas, o ne visos visuomenės“, – pasakoja N. Černiauskas.

1940 metų lietuvio sopulys – sunkiai skynęsis civilinės santuokos įstatymas. Autorius neneigia, kad ta tema jo knygoje akcentuojama ir tebėra aktuali šiandienos visuomenei.

„Paradoksas, kad dėl šio klausimo buvo ginčytasi dešimt metų, įstatymas parengtas birželio mėnesį, o daugiausia ginčų kilo ne dėl civilinės metrikacijos, bet dėl skyrybų, nes dalis dvasininkų vien dėl to prieštaravo šiam įstatymui. Kai pagaliau buvo prieita prie kompromiso, po mėnesio atėję sovietai viską, kas buvo susiję su Bažnyčia, iš įstatymo išbraukė“, -– pasakoja istorikas.

Knygoje prabyla ne tik to meto lietuviai, yra ir anglo Džordžo Orvelo, ir švedės Astridos Lindgren minčių. Anglų rašytoją nesunkiai galima susieti su monografijos tema, tačiau švedų rašytoją autorius teigia pasirinkęs ne šiaip sau.

„Norėjosi parodyti moterį, kuri būtų panaši į heroję Haliną Kairiūkštytę. Švedija tam labai tiko, nes ji, kaip ir Lietuva, tuo metu nekariavo. Norėjosi parodyti, kad ne tik Lietuvoje būta problemų, tai nėra jos išskirtinumas. Galime matyti būsimąją rašytoją šąlančią, Švedijoje trūko kavos, mėsos, taukų, kuro, ji lygiai taip pat išgyvena dėl savo šalies, svarsto, ar bus karas. Tiesiog kartais norisi tais vaizdiniais pažongliruoti“, – atskleidžia istorikas.

Paralelės į dabartį

N. Černiauskas ir dabar atranda šių laikų ir 1940-ųjų lietuvio panašumų: mes, kaip ir jie, sugebame adaptuotis, priprasti prie situacijos. Praeities lietuvis susigyveno su karo realija, mes susigyvename su pandemija.

„Žmonės nustumia problemas į šalį ir kažkaip gyvena. Vis dėlto dabartinis lietuvis daug atviresnis, jame daugiau pasaulio. Man labai patiko, kad tuomečiai žmonės, kalbant apie verslą, buvo individualesni gerąja prasme. Bet tą, matyt, pakirto sovietinė sistema. Iki tol jie buvo savarankiškesni ir galvodami apie ateitį – optimistiškesni“, – samprotauja N. Černiauskas.

Istorikas atviras: ši knyga padėjo jam atrasti ir kai kuriuos atsakymus į klausimus. Sako dabar kitaip žvelgiantis į Antaną Smetoną, nes supratęs tuometės visuomenės mąstyseną ir požiūrį.

„Pagrindinis dalykas, ko pasimokiau, tai, kad diskusijos, rietenos yra normalu, bet visuomet reikia nusistatyti aiškius kraštutinumus, kurių peržengti negalima. Ir bet kokio klausimo – politinio, kultūrinio, švietimo – radikalūs sprendimai prie gero neatveda. Nuosaikumas yra labai geras dalykas“, – tvirtina N. Černiauskas.

Knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ pristatymas Panevėžio kraštotyros muziejuje vyks paskutinę vasaros dieną – rugpjūčio 31-ąją, antradienį. Pradžia 17 val. Dalyvaus knygos autorius Norbertas Černiauskas ir istorikas Andrius Grodis.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų