I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Kitoks miesto veidas – už uždarų durų (fotogalerija)

Kitoks miesto veidas – už uždarų durų (fotogalerija)

Aukštaitijos sostinė negali pasigirti lankytinų objektų gausa, tačiau šį savaitgalį panevėžiečiams ir miesto svečiams atveriamas visai kitas, įprastai nematomas Panevėžio architektūros lobynas su savo paslaptimis, keistomis istorijomis ir mažai kam žinomais įdomiais faktais. Architektūrinis festivalis „Pastatai kalba“ visą savaitgalį kviečia aplankyti penkiolika architektūrinę, istorinę ir visuomeninę vertę turinčių pastatų, kurie įprastai yra visiškai arba iš dalies neprieinami visuomenei.

Vienuolyno duris pravėrus

Jau nuo ryto žmonės traukė į nemokamas ekskursijas, nes tokios galimybės praverti duris į eiliniam žmogui nematomas erdves daugiau gali ir nepasitaikyti. Vienas uždariausių pastatų – Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas, įsikūręs prie senųjų miesto kapinių vartų, lankytojus pasitiko nuo ankstaus ryto, mat ekskursijos buvo derinamos prie griežtos ir nekintančios seserų Apvaizdiečių dienotvarkės. Kaip pasakojo gidė Laura Misiūnaitė, šis architekto Arvydo Šeiboko kurtas pastatas buvo projektuotas būtent vienuoliškam gyvenimui, tad ir jo architektūra itin kukli ir nuosaiki, bet kartu susiliejanti su aplinkine erdve tiek savo forma, tiek medžiagomis: medis kuria šiltumo, o baltas tinkas – tyrumo, jaukumo įspūdį.

„Kiek žinome, anksčiau čia stovėjo sena sodyba, o sklypą jos savininkai padovanoję vyskupijai. Seni žmonės kalbėjo, kad kažkada čia buvę slapti bunkeriai, tačiau mums niekur nepavyko rasti tokios informacijos. Vienuolynas buvo statomas blokados laikais, kai nebuvo nei pinigų, nei medžiagų, tad teko dirbti su tuo, ką turėjo. Bet kaip sakoma, architektų garbės reikalas yra pastatyti Dievo namus, vienuolyną arba banką“, – intriguoja L. Misiūnaitė.

Nors ekskursijos dalyviai į asketiškas vienuolių celes galėjo pažvelgti tik iš tolo, bet turėjo galimybę apsilankyti vidiniame kiemelyje, pasitarimų kambaryje, virtuvėje ar koplyčioje, kuri kiekvieną kartą būna vis skirtingai apšviesta pro langus krintančios saulės spindulių. Koplyčia dar vadinama vienuolyno perlu. Į akis krinta ir kiek netradicinės formos laiptai, vedantys į koplyčią. Kaip paaiškina gidė, jų forma primena laivą neatsitiktinai – laivas yra tikėjimo šviesos nešimo simbolis.

Istorijos ir dabarties sandūroje

Nors lankytojams taip ir liko neatvertas, bet vienuolyne yra ir kalėdaičių gamybos kambarys – tai viena iš veiklų, kai vienuolės gali užsidirbti vienuolyno išlaikymui. Čia užsakoma tūkstančiai ostijų ir kalėdaičių.

Dievo seserys taip pat rūpinasi vienišais senoliais ir vaikais – šalia vienuolyno veikia vaikų dienos centras, kuriame daugiausia lankosi romų tautybės mažieji.

„Seserų kongregacija buvo įkurta tarpukariu padėti vargstantiesiems, iki šių dienų savo misiją vienuolės išlaikiusios. Šiemet bus įšventinta 101 apvaizdietė“, – pasakojo L. Misiūnaitė.

Lankytojai su susidomėjimu klausėsi ne tik pasakojimų apie vienuolyno architektūrą, bet ir kiek paslaptingą gyvenimą seserų, kurios dar yra vadinamos Kristaus nuotakomis.

Į vienuolyną su šeima atvykęs panevėžietis Alfonsas Gabriūnas pasakojo, kad dar planuose yra aplankyti Juozo Miltinio dramos teatrą, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką ir Panevėžio gamtos mokyklą ir jeigu spės – Panevėžio apylinkės teismą.

Turėjome planą pakeliauti po Lietuvą, bet kai sužinojome, kad tokios ekskursijos vyks tik šį savaitgalį, likome savo mieste. Labai įdomu, kas tų pastatų viduje, pavyzdžiui, į teatrą einame žiūrėti spektaklio, bet niekada neteko pabūti užkulisiuose, kurie žiūrovams nematomi. Kaip ir vienuolyne – labai norisi pamatyti, koks yra asketiškas vienuolių gyvenimas. Dar būtų labai įdomu, jeigu įsileistų į pataisos namus, manau, daug kas susidomėtų, nes šis pastatas įdomus tiek savo istorija, tiek ten verdančiu gyvenimu“, – kalbėjo A. Gabriūnas.

Atvertos paslaptys

Vienas iš pastatų, kviečiančių užsukti – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, dar kitaip vadinamas „Sodra“. Čia lankytojus pasitinka ne tik projekto „Pastatai kalba“ gidai, bet ir Ūkio skyriaus vedėjas Bronislavas Čiulda, kuris smalsiausiems ekskursijos dalyviams leidžia pasivaikščioti ne tik po palėpę, bet ir užlipti ant pastato stogo – kaip jis pats sako, Panevėžio apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria išties graži panorama. B. Čiulda šypsosi, kad čia užlipti negalima net patiems „Sodros“ darbuotojams, kurių dirba 163. Išimtis taikoma tik jam ir dar trim darbuotojams, kurie rūpinasi ūkiu. Architektės Elvyros Klimavičienės projektuotas pastatas – puikus XX a. pabaigos postmodernizmo architektūros pavyzdys.

Įspūdingas pastatas užpildęs tuščią erdvę šalia Tulpių mikrorajono penkiaaukščių, kurioje turėjo išdygti Panevėžio rajono kultūros namai. Pasak pastato architektės Elvyros Klimavičienės, tai vienas iš paskutinių pastatų Lietuvoje, kur architektas buvo priverstas naudoti senas, per dešimtmečius įgrisusias medžiagas. Viename interviu su architekte ji teigė, kad kūrybai taip trūko džiaugsmo, tai net „suglamžė“ sienas.

Nors su įvairiais reikalais šiame pastate teko lankytis ne vienam panevėžiečiui, tačiau tik nedaugelis žino, kad pastatas turi ovalųjį kabinetą, bunkerį ir net pirties ir baseino kompleksą.

„Iš baseino vanduo išleistas jau prieš penkerius metus, pirtys taip pat jau seniai nebeveikia, nes neatitinka minimalių higienos reikalavimų. Gal dabar kiek keistai atrodo, kad pastate gali būti ir kone spa kompleksas, tačiau tais laikais, kai pastatas buvo statomas, tai buvo norma – kad darbuotojai turėtų kur pailsėti po darbų ar atšvęsti asmenines šventes“, – pasakojo B. Čiulda.

Taip pat neilgai veikė ir viešbutis. Jis buvo planuojamas kaip ne tik Lietuvos, bet ir Pabaltijo socialinio draudimo fondų centras, bet planams pasikeitus, viešbutis tapo nebereikalingas – dabar čia įsikūręs Panevėžio miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Visas savaitgalis – miesto pažinimui

Iš ekskursijos po „Sodros“ pastatą su bičiuliais išėjusi Dovilė Meškauskaitė neslėpė susižavėjimo. Merginos teigimu, ji net nebūtų pagalvojusi, kad šis pastatas gali turėti tokių įdomių slėpinių. Nors ji pati jau dešimtmetį gyvena Vilniuje, tačiau tik sužinojusi apie tokį architektūrinį festivalį visą savaitgalį nusprendė praleisti Panevėžyje ir tikisi, kad per dvi dienas pavyks aplankyti bent jau didžiąją dalį pastatų.

Esu dalyvavusi panašiame renginyje – „Open House Vilnius”. Be galo patiko, todėl sužinojusi, kad toks architektūrinis festivalis vyks ir Panevėžyje, čia atvykau. Pati jau dešimt metų gyvenu Vilniuje, bet čia liko mano tėvai ir labai šilti prisiminimai apie gimtąjį miestą, todėl visą savaitgalį skirsiu ekskursijoms po pastatus. Aukštaitijos sostinė visada garsėjo savo pramone ir fabrikais, tad ateityje labai įdomu būtų pamatyti ir svarbiausias gamyklas, pavyzdžiui, kad ir buvusią „Ekrano“, – atviravo D. Meškauskaitė.

Tikime, kad ir Panevėžyje žmonėms bus smalsu nueiti ten, kur paprastai ne visada galima, ir išgirsti įdomių pastato istorijų“

Vita Soltonaitė-Puslienė

Į ekskursiją atvykusi Rasuolė Kerbedienė taip pat neslėpė, kad yra lankiusis panašiame renginyje sostinėje, tad panoro gimtajame mieste sudalyvauti ne tik kaip žiūrovė, bet ir gidė. Šeštadienį ji suplanavusi aplankyti „Sodrą“, Santuokų rūmus, „Luminor“ banko pastatą.

O sekmadienį pati ves ekskursijas legendiniame „Žaros“ restorane. „Žara“ yra vienas iš nedaugelio ne tik vis dar veikiančių, bet ir išlaikiusių savo beveik autentišką interjerą restoranų. Interjero architektas Vaclovas Andriuška pasistengė, kad „Žaros“ atmosfera kurtų išskirtinės prabangos pojūtį: vidaus erdvėse dominuoja raudona spalva, natūralaus ąžuolo medžio apdaila, besileidžiančios saulės žarų įspūdį kuria stiklo dailininkės Irenos Lipienės sukurtos šviestuvų kompozicijos. Būtent šios dailininkės kūrinys „Saulės pulsavimas“ yra bene svarbiausias restorano interjero akcentas. 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje prabangos įspūdį kūrė ir natūralaus šilko apmušalais dekoruotos sienos. Pastarojo dekoro išliko labai nedaug. Restoranas „Žara“ buvo ne tik laisvalaikio, bet ir miesto kultūros židinys, savo prabanga konkuravęs su Kauno viešojo maitinimo įstaigomis, o asmenys, nepriklausę visuomenės grietinėlei, vietas čia turėjo užsisakyti net prieš savaitę.

„Šiandien atėjau pasiklausyti kolegų vedamų ekskursijų, o sekmadienį pati kviesiu užsukti į išskirtiniu interjeru garsėjančią „Žarą“. Pati daug bendravau su buvusiais ir esamais restorano darbuotojais, rinkau medžiagą tarybiniuose laikraščiuose, archyvuose, o kokių įdomių dalykų sužinojau, bus galima išgirsti sekmadienį ekskursijos metu“, – intrigavo R. Kerbedienė.

Unikalus savo įvairove

Visą savaitgalį panevėžiečiai bus kviečiami ne tik aplankyti pastatus, bet ir tapti įdomių performansų stebėtojais. Panevėžio apylinkės teisme 17 val. vyks Teatro „Menas” jaunimo studijos teatralizuotas teismo procesas, o Santuokų rūmuose 17.30 val. teatras „Okarukas“ pristato muzikos ir šokio performansą „Laiko mašina“.

Kaip teigė „Pastatai kalba“ projekto vadovė Vita Soltonaitė-Puslienė, pagrindinis šio projekto tikslas – edukacija – siekis ugdyti sąmoningą, kritišką, smalsų ir pilietišką architektūros vartotoją bei sukurti naujas galimybes visuomenei domėtis architektūra ir ją pažinti. Tai nėra nauja idėja – prieš 27-erius metus toks architektūrinis festivalis gimė Londone. O 2015 metais atsirado

Vilniuje „Open House Vilnius” pavadinimu. Susidomėjimas buvo didžiulis – vien praėjusiais metais skaičiuojama, kad septynias dešimtis pastatų aplankė 35 tūkst. žiūrovų. Tad buvo norima pastatus prakalbinti ir mažesniuose miestuose.

Tikime, kad ir Panevėžyje žmonėms bus smalsu nueiti ten, kur paprastai ne visada galima, ir išgirsti įdomių pastato istorijų. Aukštaitijos sostinė neturi tokio vientiso architektūrinio stiliaus kaip kad Vilnius su baroko ar Kaunas su modernizmo architektūra, bet turi daug unikalių pastatų. Ši architektūrinė įvairovė ir daro miestą unikalų ir vertą pažinimo“, – pastebinti projekto vadovė.

Jos teigimu, iš dešimties organizatorių aštuoni yra panevėžiečiai. Labai svarbu, kad apie pastatus pasakojantys žmonės pažinotų miestą ir jo žmones. Visos ekskursijos vyks tik šį savaitgalį, tačiau galbūt tai galėtų tapti ir tradicija, tuo labiau kad liko dar daug neprakalbintų pastatų. Panevėžys kažkada garsėjo savo fabrikais – konservų, cukraus, linų, muilo, bet kai kurie jų labai uždari ir nenorėjo įsileisti.

„Galbūt kažkas perimtų šią iniciatyvą, kad kiekvieną rudenį ar pavasarį galėtų vykti tokie architektūriniai savaitgaliai, tuo labiau kad tų įdomių pastatų Panevėžys turi gerokai daugiau“, – sakė Vita Soltonaitė-Puslienė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų