ASOCIATYVI ARCHYVO nuotr.

Kitokių vaikų integracija: laikas bėga, o pedagogų tam nėra

Kitokių vaikų integracija: laikas bėga, o pedagogų tam nėra

Liko vos metai, kai mokyklos turi pasiruošti įtraukiajam ugdymui – priimti visus vaikus, turinčius specialiųjų poreikių.

Panevėžio švietimo strategai pripažįsta: galvas skauda, kur surasti su tokiais vaikais dirbsiančių specialistų.

Dviračio išradinėti nereikia

Viešosios įstaigos „Panevėžio lietaus vaikai“, vienijančios autistiškus vaikus auginančias šeimas, vadovės Sandros Lopetaitės teigimu, vaikas, turintis specialiųjų poreikių, į bendrojo ugdymo klasę negali ateiti vienas.

Jam turi talkinti mokytojo padėjėjas, psichologas, specialusis pedagogas. Nors dirbti su vaiku reikia žinių ir išmanymo, tačiau, pavyzdžiui, mokytojo padėjėjui nėra taikomi beveik jokie reikalavimai, užtenka, kad jis būtų baigęs vidurinę mokyklą.

„Skaičiau vieno mokyklos vadovo mintį, kad gabiam mokiniui užtenka gero mokytojo, o iššūkių turinčiam reikia gabaus mokytojo. Dirbti su specialiųjų poreikių vaikais turi patys geriausi, tačiau šiuo metu specialistų, ypač psichologų, poreikis nėra užtikrinamas – jų tiesiog nėra“, – teigė S. Lopetaitė.

Ją stebina, kodėl mokyklos vengia naudotis pagalba. Į mokyklą gali atvažiuoti specialistų komanda, kuri stebėtų konkretų vaiką, pateiktų gaires, kaip su juo dirbti.

„Kažkodėl mokyklos tokios pagalbos vengia ir problemas sprendžia savo žiniomis ir resursais. Bando patys išradinėti dviratį, užuot pasinaudoję siūloma pagalba“, – iš patirties pastebi S. Lopetaitė.

Specialiųjų poreikių vaikų integracija į bendrojo ugdymo mokyklas Panevėžyje vyksta jau ne pirmi metai, tačiau tokiems mokiniams reikalingų specialistų be galo trūksta. P. ŽIDONIO nuotr.

Specialiųjų poreikių vaikų integracija į bendrojo ugdymo mokyklas Panevėžyje vyksta jau ne pirmi metai, tačiau tokiems mokiniams reikalingų specialistų be galo trūksta. P. ŽIDONIO nuotr.

Greitų pokyčių nesitiki

Lietuvos autizmo asociacija laikosi nuomonės, kad tėvai geriausiai žino, kas jų vaikams labiausiai tinka.

„Tėvai renkasi ir vertina, ar jie mato savo vaiką toje ugdymo įstaigoje, kokia pagalba jiems yra pažadėta, kaip bus sprendžiami kylantys iššūkiai. Autistiškiems vaikams kliūtis lankyti mokyklą gali būti netgi tas sovietinis skambutis, nuo kurio ir suaugęs žmogus kartais krūpteli“, – kalbėjo „Panevėžio lietaus vaikai“ vadovė.

S. Lopetaitės nuomone, nors įvairias negalias turintys vaikai integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas, visgi turėtų būti paliktos ir specialiosios klasės, ir specialiosios mokyklos.

Anot jos, svarbu numatyti ir kitus dalykus, pavyzdžiui, kiek vienoje klasėje gali būti specialiųjų poreikių vaikų, nes jeigu jų bus per daug, ir gabiausias mokytojas negebės užtikrinti sklandaus mokymo.

S. Lopetaitė pastebi, kad neretai problemos yra sprendžiamos tiesiog pasiūlant mokymą namuose.

„Nesakau, kad jo nereikia, gal paauglystės laikotarpiu, siekiant sumažinti stresą, mokytis namuose kurį laiką yra gerai, bet praktika rodo, kad dažnu atveju namuose užsibūnama per ilgai. Tai tampa patogu, bet nenaudinga vaikui. Vaikas pagal savo gebėjimus turi būti kuo savarankiškesnis“, – kalbėjo S. Lopetaitė.

Ji neabejoja, kad specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas bus iššūkis tiek pedagogams, tiek tėvams bei patiems vaikams. Pedagogai tik dabar mokosi dirbti su tokiais vaikais.

„Reikalingi visi variantai – tiek integracija į bendrojo ugdymo mokyklas, tiek specialiosios klasės ir mokyklos, nes einant buldozeriu ir verčiant visus įsitraukti į bendrą sistemą galime sulaukti ne tokio rezultato, kokio tikimasi. Tikiu, kad ilgainiui situacija gerės, bet tai nebus greiti pokyčiai“, – mano S. Lopetaitė.

Viltys į finansavimą

Panevėžio švietimo skyriaus skaičiavimais, miesto bendrojo ugdymo klasėse mokosi apie 5 proc. vaikų, turinčių vienokią ar kitokią negalią ar specialiųjų poreikių.

„Didelių pokyčių nepamatysime, nes jau dabar vyksta įtraukusis ugdymas – tėvai gali rinktis, kur leisti savo vaikus – į specialiąsias ar į bendrojo ugdymo klases“, – sako Švietimo skyriaus vedėja Silvija Sėrikovienė.

Ji pripažįsta, kad bendrojo ugdymo mokyklose dažnai trūksta specialistų, reikalingų ugdant vaikus, turinčius specialiųjų poreikių.

Panevėžyje didesnės jų pajėgos sutelktos tik Beržų progimnazijoje bei M. Karkos pagrindinėje mokykloje, turinčiose specialiąsias klases.

Pasak vedėjos, Savivaldybė ieško problemos sprendimo būdų – remia būsimuosius pedagogus ir švietimo pagalbos specialistus, kurie mokosi ar nori persikvalifikuoti, finansuoja dalį mokymosi išlaidų aukštosiose mokyklose.

Dideles viltis Savivaldybė sieja su papildomu finansavimu.

2023–2029 metais suplanuotos 150 mln. eurų investicijos, skirtos visos Lietuvos mokykloms: mokymosi aplinkai parengti, specialistams pritraukti, švietimo pagalbai plėsti.

„Tikimės, kad papildomas finansavimas leis padidinti švietimo pagalbos specialistų skaičių ir galėsime kuo geriau patenkinti vaikų ugdymosi poreikius“, – vylėsi S. Sėrikovienė.

„Vilties“ progimnazija skelbia galinti įdarbinti psichologą, logopedą, bet norinčiųjų dirbti tiesiog nėra. P. ŽIDONIO nuotr.

„Vilties“ progimnazija skelbia galinti įdarbinti psichologą, logopedą, bet norinčiųjų dirbti tiesiog nėra. P. ŽIDONIO nuotr.

Mokosi iš vaikų

Vienos didžiausių miesto mokyklų Panevėžio „Vilties“ progimnazijos direktorė Danutė Valiukienė teigė, kad vaikų, turinčių įvairių mokymosi sunkumų, sulaukiama kasmet.

Specialiųjų poreikių turintiems mokiniams reikalinga įvairių specialistų pagalba, tačiau realybė tokia, kad jų trūksta ir prisikviesti nėra iš kur.

Pasak D. Valiukienės, šiais mokslo metais mokykla galėtų įdarbinti puse etato logopedą bei specialųjį pedagogą, tik po ilgų ieškojimų pagaliau pavyko rasti psichologą.

Tiesa, jis jau dirba kitoje mokykloje, todėl „Viltyje“ gali dirbti ne visu etatu.

„Daug metų neturėjome psichologo, tad net ir ne visu krūviu dirbantis specialistas yra didelė parama mokyklai. Dabar galėtume įdarbinti ne tik psichologą, bet ir logopedą, bet norinčiųjų dirbti tiesiog nėra. Net ir trūkstant pedagogų stengiamės tą pagalbą užtikrinti – mūsų logopedė dirba didesniu krūviu“, – pasakojo D. Valiukienė.

Pasak direktorės, ir mokytojams labai trūksta metodinės medžiagos, kaip dirbti su tam tikrų sutrikimų turinčiais vaikais. Ypač sudėtinga, kai vaikai turi elgesio ir emocijų sutrikimų. Mokytojai daug mokosi, gilina savo žinias, bet teorija nuo praktikos dažnai skiriasi.

„Mūsų mokykloje įsteigti trys mokytojo padėjėjo etatai. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad už visą etatą mokytojo padėjėjas gauna minimalų atlygį, o jo kvalifikacijai keliami minimalūs reikalavimai. Taip neturėtų būti, mokytojų padėjėjams turėtų būti keliami kiti reikalavimai ir atitinkamai skiriamas visai kitoks atlygis. Bet jei būtų reikalaujama pedagoginio išsilavinimo, turbūt visai nerastume, kas dirbtų“, – kalbėjo D. Valiukienė.

Anot jos, patys vaikai yra geriausi mokytojai.

„Mes, pedagogai, mokomės kartu, nes jeigu mokytojas nesimoko, jis nėra mokytojas. O iš vaikų išmokti tikrai galima daug ką“, – sako direktorė.

Komentarai

  • ponai svietimo klerkai ir direktoriai, verkdami , kad truksta mokytoju ivardinkite atlyginimo dydi uz pilna etata, 800-900eu i rankas,uz darba su paaugliais ir su kitokiais paaugliais, o tada pabandykite su visu situ reformu darytojais pakalbeti ar tai yra 2023 metais adekvatus atlyginimas

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų