Kitoje pasaulio pusėje

Kitoje pasaulio pusėje

Naujojoje Zelandijoje, Auklande, gyvenanti panevėžietė Agnė Šniokaitienė ragauja didmiesčio kasdienybės, pagardintos unikalia senųjų maorių kultūra. Nors dažnas maorių palikuonis apranga ar elgesiu nesiskiria nuo kitų šios šalies gyventojų, vis dėlto ten nieko nestebina ir pagal visas tradicijas juodų linijų ženklais veidus išsitatuiravę žmonės miesto gatvėse.

Panevėžietės Agnės Šniokaitienės ir jos šeimos kelias į Naująją Zelandiją buvo staigmena netgi jai pačiai.

Agnė ir jos vyras – abu panevėžiečiai, čia baigę mokyklas. Vėliau abu išvyko studijuoti į Vilnių, ten dirbo, sukūrė šeimą.

Sostinėje pora gyveno daugiau nei dvylika metų. Agnė dirbo valstybiniame sektoriuje, o jos vyras tarptautinėje IT kompanijoje. Sutuoktinis yra gavęs ne vieną viliojantį kvietimą keletą mėnesių padirbėti JAV ir kol jųdviejų dukrelė buvo ikimokyklinio amžiaus, šeima drąsiai visais pasiūlymais pasinaudojo.

Tačiau po kelių mėnesių gimtinės šauksmas nugalėdavo ir Šniokaičiai grįždavo į Lietuvą. O prieš trejetą metų A. Šniokaitienės vyras sulaukė darbdavio pasiūlymo padirbėti prie naujojo projekto už tūkstančių kilometrų esančioje Naujojoje Zelandijoje.

„Žinia buvo gan netikėta ir turėjome labai mažai laiko apsispręsti. Kadangi dukra dar buvo priešmokyklinio amžiaus ir mes „nepririšti“ prie mokyklos, o ir patys nebijome keisti aplinkos, pagalvojome, kad būtų įdomu išbandyti naujas patirtis“, – sako A. Šniokaitienė.

Anot jos, ir pati šalis atrodė nepažinta, paslaptinga, labai tolima ir girdėta tik geografijos pamokose. 2017 metų gruodį Šniokaičiai lėktuvu nusileido Naujosios Zelandijos sostinėje – Velingtone. Ten pirmuosius metus šeima ir gyveno.

A. Šniokaitienė sako iš pirmo žvilgsnio susižavėjusi Naujosios Zelandijos švietimo sistema.

Sužavėjo švietimo sistema

Išvykus iš Lietuvos, A. Šniokaitienei teko palikti savo darbovietę. Agnė nusiteikė, kad svetur jos pagrindinė veikla bus dukros poreikiai ir buitis. Šioji, būdama penkerių, pradėjo lankyti vietinę Velingtono mokyklą. Ji iškart pateko į antrąją klasę kartu su savo bendraamžiais.

A. Šniokaitienė sako iš pirmo žvilgsnio susižavėjusi Naujosios Zelandijos švietimo sistema. Mokyklose nėra iš anksto sudaromi pamokų tvarkaraščiai, o kuo užsiims, mokytojas asmeniškai praneša mokiniams kiekvieną rytą. Zelandų mokyklose nėra namų darbų, o mokiniai nesėdi prikaustyti prie suolų nuo skambučio iki skambučio. Dažniausiai jie mokosi sėdėdami ant grindų vienas šalia kito.

„Vaikai mokosi daugiau praktiškai nei teoriškai: stato, piešia, lipdo, sodina daržus, tvarko aplinką, sportuoja. Specialiomis animuotomis programėlėmis planšetėse mokomasi anglų kalbos, matematikos. Vaikams, atvykusiems iš kitų šalių, valstybė mokykloje skiria mokytoją papildomai mokyti anglų kalbos“, – pasakoja Agnė.

Kas savaitę mokyklose vyksta renginiai – susipažįstama su maorių, tongiečių, samojiečių, taitiečių, tuvaliečių, havajiečių, kinų mandarinų kalba ir kultūra. Mokiniai kiekvieną savaitę apdovanojami už nuveiktus darbus – pagalbą mokytojams ir kitiems mokiniams, pažangą moksluose, aktyvumą renginiuose, mokyklos vertybių puoselėjimą.

„Vaikai gauna sertifikatus, ypatingais atvejais bronzinius, sidabrinius ar auksinius lyderio ženklelius. Tai mokinius motyvuoja siekti dar didesnių tikslų“, – mano A. Šniokaitienė.

Nors užtrukti Naujojoje Zelandijoje planavo tik vienerius metus ir tris mėnesius, buvę panevėžiečiai šiandien įsikūrę šalies pramonės centre – Auklende. Šiame uostamiestyje Šniokaičiai gyvena jau trejus metus.

Į parką tik švariais batais

Pasak Agnės, būdamas Naujojoje Zelandijoje supranti, jog gamtos fantazija ir kūrybinė galia čia neturėjo ribų. Kiekvieną atvykusį pakeri kalnų masyvai, fiordai, geizeriai, terminiai baseinai, ledynai, ledo ežerai, miškai. Beje, juose tikrai nesutiksi lietuviškiems miškams būdingų gyvūnų. Čia nėra nei lapės, nei vilko ar meškos, bet knibždėte knibžda tūkstantmečius gyvenančių driežų, besparnių paukščių, pingvinų, sniegynuose gyvenančių papūgų, delfinų, banginių ar uolėtas pakrantes nugulusių ruonių.

„Atrodo, jog daugelis dalykų čia vyksta priešingai nei kitame žemyno pusrutulyje. Tai žavi lietuvio akį“, – neleidžia abejoti A. Šniokaitienė.

Nenuostabu ir tai, jog naujazelandiečiai ypač myli gamtą. Pavyzdžiui, įeinant į daugumą parkų, privalu nusišveisti batus ir apsipurkšti juos dezinfekciniu skysčiu. Viskas tam, kad neišnyktų itin saugomos floros ir faunos rūšys.

„Jie stengiasi nešiukšlinti, rūšiuoti atliekas, atsakingai naudoti vandens išteklius, mažinti mėsos vartojimą ir nesivaikyti madų. Drabužiai jiems gali tarnauti tikrai ilgiau, nei įsivaizduojate“, – šypteli Agnė.

Pasak Agnės, būdamas Naujojoje Zelandijoje supranti, jog gamtos fantazija ir kūrybinė galia čia neturėjo ribų.

Geraširdžiai žmonės

Naujoji Zelandija – daugiakultūrė šalis. Be europiečių, jos demografiją formuoja ir vietiniai maoriai, Azijos šalių gyventojai, Ramiojo vandenyno salų gyventojai. Vietinių maorių – pirmųjų Naujosios Zelandijos atvykėlių – kultūra daro itin didelę įtaką naujazelandiečių kalbai, menui ir net akcentui.

„Jei dirbi viešajame sektoriuje, greičiausiai teks dalyvauti iškilmingose ceremonijose, kuriose bus daug maorių protokolų. Taip pat darbinantis darbdavys paprašys paruošti prisistatymą maorių kalba – mihi“, – pasakoja Agnė.

Gyvenimas, anot A. Šniokaitienės, Naujojoje Zelandijoje teka gana ramia vaga. Kaimuose žmonės užsiima ūkio darbais, dažniausiai augina didelius būrius avių, taip pat vynuogių plantacijas, avokadų, mandarinų ar kivių laukus. Miestuose, tokiuose kaip Auklendas, gyvenimas kur kas aktyvesnis. Bet ir čia, pasak Agnės, žmonės neskuba, mėgaujasi tuo, ką daro. Jie nuolankūs, labai draugiški, smalsūs, prireikus stengiasi padėti, kuo tik gali.

„Dažnai prasilenkiant gatvėje su tavimi pasisveikins nepažįstamasis ir paklaus, iš kur pirkai tokius gražius marškinėlius, o sugedus mašinai sustos ir visaip bandys pagelbėti. Tačiau vietiniai nemėgsta girtis nuveiktais žygdarbiais ir per daug atvirai pasakoti apie asmeninius reikalus“, – įvertina Agnė.

Atvykėlių naujazelandiečiai tikrai nesišalina, ypač domisi imigrantais. Vietinių draugiškumu netruko įsitikinti ir patys Šniokaičiai.

„Vos persikėlus gyventi į Velingtono miestą, buvome tą pačią dieną „prigauti“ kaimynų ir apklausti, kas mes tokie, iš kur ir ko atvykome, pakviesti į jų namus išgerti arbatos. Mums kraustantis iš Velingtono į Auklendą visi aplinkinių namų kaimynai surengė kieme staigmeną – išlydėtuves su vaišėmis ir atsisveikinimo laiškeliais bei šiltais apkabinimais“, – pasakoja A. Šniokaitienė.

Vakarai priklauso tėvams

Naujazelandiečių gyvenimo įpročiai, Agnės vertinimu, per daug nesiskiria nuo mūsiškių. Dažniausiai rytais jie traukiniais ar dviračiais išskuba į darbovietes, o po darbų, kaip ir visi, mėgsta atsipalaiduoti.

Vieni vakaroja centrinės miesto dalies gatvelių baruiose, stebi sporto varžybas, aptarinėja nuveiktus darbus, kiti – su šeima namuose terasoje kepa mėsą ir tiesiog leidžia vakarą drauge. Beje, keistas dalykas, jog mokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai ruošiasi miegoti jau šeštą valandą vakaro.

„Nors skamba kiek keistai, tačiau taip tėveliai turi daugiau laiko skirti sau – pabendrauti, pažiūrėti mėgstamą televizijos laidą ar pasiruošti rytdienos darbams“, – sako A. Šniokaitienė.

Galerija

Savaitgaliais naujazelandiečiai būtinai suguža į vietinius turgus, kuriuose ūkininkai prekiauja šviežiais vaisiais, daržovėmis, žuvimis ir jūros gėrybėmis, rankdarbiais. Taip pat jie mėgsta žygius po parkus, miškus, gamtos rezervatus, kalnus, kuriuose įrengti specialūs pėsčiųjų takai su žemėlapiais, nuorodomis, atstumais. Dažnas ten žygiuoja basomis. Tarp kitko, vaikščioti basomis – save gerbiančio vietinio įprotis.

„Jie tai daro ne tik gamtoje, bet ir gatvėse, parduotuvėse, traukinyje, kavinėje ar darbe. Avalynė, kaip ir akiniai nuo saulės ar kepurė, jiems tik dar vienas mados aksesuaras, kuris reikalingas tik tada, kai to tikrai reikalauja oro sąlygos“, – tikina A. Šniokaitienė.

Dar vienas vietinių pomėgis – banglenčių sportas. Naujoji Zelandija apsupta vandenyno, tad sąlygos šiam užsiėmimui pačios geriausios. Kitas pamėgtas vietinių maorių savaitgalio praleidimo būdas – žvejyba. Anot Agnės, vaikštant paplūdimiu žvejų neįmanoma nepastebėti. O ir jų laimikiai traukia akį tiek dydžiu, tiek ir egzotine išvaizda.

Gyvos maorių tradicijos

Scenos meno srityje naujazelandiečius nesunku atpažinti pagal jų atliekamą šokį „Kapa haka“. Tai tradicinis maorių genties šokis, gyvoji meno rūšis.

„Haka – ne tik karo šokis. Yra daugybė skirtingų jo rūšių. Kiekviena iš jų tinkama skirtingai progai. Haka gali būti skirta pasveikinti atvykusius svečius, pagerbti mirusiuosius, svarbių objektų atidarymams ar naujų ateinančių kartų mokymams. Tai ne tik pramoga, bet ir senas paprotys“, – aiškina Agnė.

Anksčiau genties reputaciją nulemdavo jos narių sugebėjimas atlikti „Kapa haka“. Norėdami atlikti griežtą „Kapa haka“, atlikėjai turi būti ir fiziškai, ir emociškai tam pasirengę.

„Atlikdami karo šokius jie siekia psichologiškai įbauginti savo oponentą išsiplėtusiomis akimis ir atsikišusiais liežuviais. O jei pasitinkami svečiai nesileidžia įbauginami, jie nelaikomi priešais ir priimami į gentį“, – vietines įdomybes perprato Agnė.

Stebina pagarba valdžiai

Vienoje iš labiausiai nuo Lietuvos nutolusių šalių į gyvenimą puikiai įsiliejusi Agnė pastebi vietinių ir lietuvių skirtumų bei panašumų.

Naujazelandiečiai, anot jos, beveik niekada nevartoja griežto žodžio „ne“.

„Jie atviri bendravimui ir jaučia pagarbą kitam. Jie niekada nepaklaus tavęs, kodėl dar neturi vaikų arba kodėl esi nevedęs, netekėjusi arba kiek uždirbi?“ – sako Agnė.

Be to, vietiniai ypač gerbia savo šalies valdžią, ko negalėtum pasakyti apie dažną lietuvį.

„Kadenciją paliekantys parlamentarai išlydimi su padėka ir pagarba už nuveiktus jų darbus. Nesu sutikusi nė vieno, kuris skųstųsi valdžia“, – nustebina A. Šniokaitienė.

Kita svarbi naujazelandiečio savybė – noras padėti kitam. Agnė mano, jog tai nulemta šalies gyvenimo aktyvioje seisminėje zonoje: Naująją Zelandiją kasdien purto žemės drebėjimai.

2011 metais Kraisčerčo mieste įvykęs galingas žemės drebėjimas nusinešė net 185 žmonių gyvybes. Laimė, pačiame jo epicentre panevėžiečiai neatsidūrė, nors patirti, kas yra žemės drebėjimas Naujojoje Zelandijoje, ir jiems teko.

Kalėdos Velingtone.

„Jausmas nenusakomas, lyg žemė siūbuotų po kojomis, o tu jos suvaldyti negali. Galbūt iš tokių patirčių atsiranda vietinių noras pagelbėti kitam, susivienyti“, – svarsto Agnė.

O tiek Naujosios Zelandijos gyventojams, tiek ir lietuviams būdingas vienas bendras bruožas – meilė sportui. Lietuviai yra užkietėję krepšinio aistruoliai, o anie – regbio.

Apsipirkti po darbo – iššūkis

Gyvenimas tolimoje šalyje Agnę ypač žavi ramybe, spinduliuojančiu optimizmu ir pagarba vienas kitam.

„Kiekvienas žmogus čia sutinkamas ne pagal išvaizdą ar rūbą, o pagal elgesį, norą bendrauti. Žmogaus vidus jiems yra didesnė vertybė nei madingi aksesuarai“, – jau įsitikino Naujosios Zelandijos lietuvė.

Ir vis dėlto savų keistenybių ši šalis irgi turi. Pavyzdžiui, žingsniuojant šaligatviu ir prasilenkiant su praeiviu tenka laikytis kairės pusės, nes ten taip įprasta, o prekybos centrai, nesvarbu, ar darbo diena, ar savaitgalis, dirba tik iki 17 valandos. „Jeigu dirbi, darbo dienomis tau apsipirkti tikrai nepavyks“, – pasakoja Agnė.

Išskirtinė virtuvė

Naujojoje Zelandijoje vyrauja lietuviams kiek neįprastas maisto asortimentas. Maorių tradicinio hangi turi paragauti kiekvienas atvykėlis. Hangi – žuvis, mėsa ir šakninės daržovės, susuktos į specialius linų lapus, dedamos ant karštų akmenų žemėje iškastoje duobėje. Uždengiama karštais akmenimis ir kantriai kepama net keturias valandas.

„Galima paragauti tik Naujojoje Zelandijoje auginamų gigantiškų žaliakriauklių midijų, ožkos pieno sūrio, apvolioto pelenuose, traškaus žuvų jauniklių omleto, konservuotų spagečių ir sūriu apkeptų skrudintų sumuštinių, amerikinės akos vaisių – specifinio ir rūgštoko skonio, kurie valgomi žali arba iš jų gaminamos uogienės, manukos medaus, vietinio baltojo ar raudonojo vyno ir, žinoma, mėsos pyragų“, – vardija Agnė.

Tokių mėsos pyragų vienas žmogus per metus suvalgo apie penkiolika. Netgi rengiami kasmetiniai mėsos pyrago konkursai. Juose apdovanojami skaniausius pyragus kepantys kepėjai.

Skamba ir lietuvių kalba

Pasak A. Šniokaitienės, lietuviai, atradę savo mėgstamą veiklą Naujojoje Zelandijoje, tikrai turėtų jaustis laimingi. Čia ganėtinai aukštas pragyvenimo lygis, kokybiška medicinos ir švietimo sistema.

Dauguma Naujosios Zelandijos lietuvių čia atvykę mokslo ar darbo tikslais arba tiesiog atostogauti. Vieni, pakeliavę po šalį, išvyksta, o kiti, pakerėti gamtos grožio, pasilieka ilgesniam laikui ar net apsigyvena.

Agnė skaičiuoja, jog atvykstančių ir išvykstančių lietuvių Naujojoje Zelandijoje tikrai nemažai, nors įleidusių šaknis nėra daug.

Tautiečių Agnės šeima dažnai sutinka ir lietuvių bendruomenės organizuojamuose susibūrimuose.

Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenė įsikūrusi didžiausiame šios šalies mieste – Auklende. Čia vyko Lietuvos valstybės atkūrimo Vasario 16-osios dienos minėjimas, kuriame lietuviams teko susipažinti su Lietuvos garbės konsulu Naujojoje Zelandijoje Algiu Džonu Maku. Plevėsuojant Lietuvos trispalvei vyko ir Kovo 11-osios dienos minėjimas bei oficialus Baltijos kelio renginys kartu su Latvijos ir Estijos bendruomenėmis.

„O kur dar didžiosios metų šventės, pašnekesiai gimtąja kalba! Taip pat turime ir sekmadienines lietuvių kalbos pamokėles, jos leidžia neatitolti nuo savųjų šaknų“, – džiaugiasi emigrantė.

Agnė tikina niekada neturėjusi minčių palikti Lietuvą visam laikui. Ir dabar jos šeimos tikslas išlieka toks pat – išnaudoti suteiktas galimybes, pakeliauti, įgyti naudingos patirties, pažinti svetimas kultūras ir grįžti į tikruosius savus namus, kur visada laukiami.

Gimtinės trauka

Gyvendami Naujojoje Zelandijoje Šniokaičiai jau spėjo pajusti ilgesį, būdingą daugeliui emigrantų.

Nors prieš išvykdama svetur šeima net dvylika metų gyvenimą kūrė sostinėje, su Panevėžiu jų ryšys išliko labai glaudus.

„Persikėlusi gyventi į Vilnių, dažnai sugrįždavau į gimtąjį Panevėžį. Ir dabar kartą per metus visa šeima turime galimybę sugrįžti į Lietuvą aplankyti mano ir vyro Panevėžyje gyvenančius tėvus. Yra ir draugų, bendraklasių, neiškeitusių gimtojo miesto į didesniuosius. Kaskart grįžę iš tolimojo krašto norime su jais pasimatyti. Buvome grįžę ir šią vasarą“, – pasakoja A. Šniokaitienė.

Ji tikina gimtąjį miestą visada prisimenanti tik iš gerosios pusės.

„Man Panevėžys gražus, jaukus ir žalias. Čia aš jaučiuosi sava ir visada laukiama“, – sako Agnė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų