-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žurnalistas, knygų autorius bei žinomas faleristikos – medalių, ordinų, pasižymėjimo ženklų ir ženkliukų bei jų istorijos, apdovanojimų sistemos – ekspertas Vilius Kavaliauskas kolekcionuoja Lietuvos ir regiono valstybinius apdovanojimus. Tačiau dabar Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamas kitas jam priklausantis unikalus rinkinys – Ukrainos laisvės ženklų. Kai kurie šių apdovanojimų išlikę tik lietuvio kolekcijoje.
Pasak V. Kavaliausko, XX amžiaus pradžios Ukrainos istorija labai panaši į mūsų. Nepriklausomybę ji pasiekė kiek anksčiau – Liaudies Respublika buvo paskelbta 1918 metų sausio 22 dieną, – tačiau beveik identišku keliu. Buvę okupuoti kaizerinės Vokietijos, kalbėtis pirmiausia pradėjo su ja. Bet valdžią gavęs etmonas Pavelas Skoropadskis išsilaikė tik nuo pavasario iki metų pabaigos. Gruodį vokiečiai ėmė trauktis – Vokietijoje prasidėjo Lapkričio revoliucija. Nuvertus be jos paramos likusį P. Skoropadskį, buvo įkurta Ukrainos Liaudies Respublikos direktorija su nauju vadovu – Simonu Petliūra.
Galicijos kryžius.
Kitus kelerius metus Ukraina, V. Kavaliausko pasakojimu, iš esmės visą laiką kariavo, nes priešų jaunai valstybei netrūko. Padėję lenkams kovoti su bolševikais, galiausiai pasijuto išduoti: 1921 metais Sovietų Rusijai ir Lenkijai pasirašius Rygos taikos sutartį, didelės ukrainiečių gyvenamos teritorijos atiteko Lenkijai, o likusią dalį ilgainiui užėmė bolševikai.
Visgi tauta rankų nenuleido – tikėdama greitu valstybės atkūrimu, aktyvią veiklą vystė emigracijoje: įvairios ukrainietiškos organizacijos buvo perkeltos į Lenkiją, Vokietiją, Čekoslovakiją.
Pirmąjį Ukrainos kovinį ordiną – Geležinio kryžiaus riterių – 1920 metų spalį patvirtino S. Petliūra, tačiau realiai gaminti jis, anot V. Kavaliausko, pradėtas tik 1928-aisiais. Šis apdovanojimas 1958 metais ukrainiečių emigracijoje paskelbtas „amžinu ordinu“ ir yra analogiškas mūsų Vyčio kryžiui.
Vėliau Ukrainos karinės organizacijos tremtyje įsteigė Galicijos armijos kryžių – Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos apdovanojimą.
1929 metais politinės organizacijos Prahoje sukūrė Direktorijos jubiliejinį kryžių – pažymėti Ukrainos žemių suvienijimo dešimties metų sukakčiai. Pasak V. Kavaliausko, S. Petliūros vadovaujama Direktorija tuo periodu Ukrainą valdė ilgiausiai, tačiau pralaimėjus kovas, valdžiai teko persikelti į tremtį. Tad šis kryžius buvo įsteigtas Direktorijos paskelbimo ir Ukrainos žemių suvienijimo dešimtmečiui.
Dar vieną apdovanojimą – Ukrainos valstybės atkūrimo 10-mečio medalį – įsteigė Prahoje veikusių Ukrainos tremtinių politinės organizacijos.
Buvo ir Simono Petliūros kryžius, skirtas pagerbti 1926-aisiais Paryžiuje nužudytą buvusį valstybės vadovą. Įsteigtas 1932 metais apdovanojimas teiktas organizacijų nariams tremtyje.
V. Kavaliausko teigimu, apdovanojimai dalijami daug kam, tačiau emigraciniai ženklai yra truputį kitokie.
„Paskutinius tos Ukrainos apdovanojimus, kad ir kaip būtų keista, gavo Kazys Bobelis. 1947 metais, jau po Antrojo pasaulinio karo, buvo įsteigtas Ukrainos kazokų kryžius. Tokį apdovanojimą vėliau, 1990 metais, gavo ir Valdas Adamkus, kai jau egzistavo šiuolaikinė Ukrainos valstybė, bet apdovanojimą gavo – iš emigracijos“, – pasakoja įdomybes V. Kavaliauskas.
Dar viena prieškarinė retenybė – Bulavos (Hetmano Bogdano Chmelnickio) ordinas, skirtas rinktam Ukrainos karinių ir politinių organizacijų lyderiui – didžiajam hetmanui.
Antrojo pasaulinio karo metais dalis ukrainiečių emigracijoje vylėsi, kad galbūt vokiečiai leis atkurti Ukrainos valstybę. Bet nacių planai, žinoma, buvo kiti. Šios kartos likimą V. Kavaliauskas savotiškai prilygina Povilo Plechavičiaus, kuris irgi buvo suimtas vokiečių. Juo labiau kad kai kurie ukrainiečių atamanai draugavo su būsimu Lietuvos kariuomenės generolu, kai šis mokėsi karo akademijoje Prahoje.
„Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje net esu susiradęs jų nuotraukų, dedikuotų P. Plechavičiui ir būtent tų veikėjų, kurie paskui gamino Ukrainos valstybinius apdovanojimus“, – pradeda pasakojimą V. Kavaliauskas.
Istorija tokia, kad 1942–1943 metais buvo nutarta užsienyje užsakyti aukščiausius būsimos Ukrainos valstybės ženklus. Šios iniciatyvos, faleristikos eksperto žiniomis, ėmėsi lauko hetmanas Nikiforas Horbaniukas, pažinojęs P. Plechavičių.
Taip Prahoje buvo slapta užsakytas svarbiausias tų apdovanojimų – Šv. Arkangelo Mykolo ordinas ir Šv. Arkangelo Mykolo ordino žvaigždė. Dar vadintas Bazaro ordinu, jis turėjo priminti 1921 metų Ukrainos armijos Antrąjį žiemos žygį ir mūšį ties Bazaro miesteliu.
Juvelyrinės dirbtuvės „Karnet-Kisely“, kuriose ženklas kurtas, buvo vienos žymiausių to meto Europoje. (Jose, pasak V. Kavaliausko, gamintas ir Lietuvos lakūnų garbės ženklas „Plieno sparnai“.)
Deja, Gestapas akylai sekė ukrainiečių veiksmus ir 1943 metais Prahoje priimant nukaltus pirmuosius du ordinų komplektus, buvo suimti tiek užsakovai, tiek gamintojai. Patys ordinai, jų štampai – konfiskuoti.
Vienintelis visas išlikęs šių ordinų komplektas šiandien saugomas V. Kavaliausko kolekcijoje.
Simono Petliūros ordinas.
V. Kavaliauskas sako nekolekcionuojantis naujų, šių laikų apdovanojimų. O XX amžiaus pradžios Ukrainos apdovanojimus turi beveik visus – tiesa, nedaug ir buvo.
Pirmąjį savo kolekcijos eksponatą jis gavo dovanų 1965-aisiais – iš suolo draugo, darže aptikusio į skudurėlį suvyniotą „lobį“. Tai buvo lietuviškas Gedimino ordinas. V. Kavaliauskas iki šiol jį tebeturi, tačiau kolekcija per tą laiką gerokai papilnėjo.
Iš pradžių žurnalistas rinko Lietuvos apdovanojimus, vėliau – regiono, tai yra Baltijos valstybių. Po kurio laiko susidomėjo ir ukrainietiškais. Nerenkantis jis sako tik Rusijos ir Lenkijos apdovanojimų. Pirmųjų – dėl brangumo, antrųjų – dėl falsifikatų.
Retuosius Ukrainos ordinus V. Kavaliauskas įsigijo prieš maždaug tris dešimtmečius. Kai tik Gestapo karo metais konfiskuoti apdovanojimai buvo ištraukti į dienos šviesą ir parduoti aukcione.
„Nupirkau rizikuodamas, nesuprasdamas jų istorijos, – prisipažįsta. – Tačiau pradėjęs domėtis atradau, kad istorija – nesvietiškai įdomi!“
Prieš porą metų šiuos apdovanojimus lietuvis eksponavo ir parodoje Kyjive. Tada V. Kavaliauskui susidarė įspūdis, jog ukrainiečiai tik pradeda galvoti apie savo valstybingumo istoriją.
„Tad, manau, dabartiniai įvykiai ir karas tikrai duos postūmį šioje srityje. Kad žmonės gintų savo tėvynę, reikia mokėti jos istoriją. Manau, kad tai bus labai stiprus paskatinimas ne tik patriotizmui, bet ir šalies istorijos mokėjimui“, – įsitikinęs žurnalistas.
Nors net keli šios kolekcijos eksponatai yra iš esmės vienetiniai, jis pasakoja ir lietuviškame rinkinyje turintis retų. Pavyzdžiui, Vyčio kryžiaus ordino žvaigždė, įteikta Benitui Musoliniui.
„Musolinio šeima pardavinėjo jį aukcione Londone ir aš jį nusipirkau“, – šypsosi.
Tiesa, sako, kad nemaža dalis rinkinio surinkta sovietiniais laikais. Nors dabar viskas paprasčiau įsigyjama, tačiau jau seniai nebeperka dėl didžiulių kainų.
„Aš nerenku geležėlių – aš renku istoriją. Man įdomiau ne metalo gabalas, o žmogus, kuris buvo pagerbtas: kas jis buvo, už ką apdovanotas, koks buvo jo gyvenimas…“ – sako net 7 tomų knygos apie 1 788 Lietuvos Vyčio kryžiaus ordino kavalierius autorius.
Ukrainiečiai emigrantai tremtyje, pasak V. Kavaliausko, valstybės viltimi gyveno iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Taip ilgai ją puoselėję, kai 1991-aisiais pagaliau įgyvendino, iš pradžių savo valstybę, mano žurnalistas, kūrė labai nedrąsiai.
„Jie tarsi niekaip netikėjo, kad Ukraina bus nepriklausoma, nors Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas dalyvavo Belovežo susitikime – buvo vienas trijų vadovų, pasirašiusių susitarimą likviduoti Sovietų Sąjungą“, – pasakoja jis.
Faleristikos eksperto teigimu, Ukraina ir visą valstybinę atributiką pradėjo kurti tik 1995 metais. Jo pastebėjimu, visgi iki šiol tebėra tam tikras istorinis pasimetimas.
„Elementarus pavyzdys – Bogdanas Chmelnickis. Visą sovietmetį buvo kalbama, kad jis Ukrainos didvyris. O kuo? Tuo, kad Ukrainą atvedė atgal į Rusijos globą ir atskyrė nuo Žečpospolitos, tai yra ir nuo mūsų. Todėl dar caro laikais Kyjive jam pastatytas labai įspūdingas paminklas. Bet šiandieninė Ukrainos istorija jau šneka visai kitus dalykus“, – sako jis.
Vis dėlto 1995 metais įsteigtas B. Chmelnickio apdovanojimas, kuris iki šiol yra aukščiausias karinis ordinas.
Dabar naujiems apdovanojimams duodami kitų žmonių vardai. Pavyzdžiui, Ivano Mazepos, kovojusio su švedais prieš rusus. Tačiau Ukrainos valstybės apdovanojimų istoriją rašęs žmogus – beje, sako V. Kavaliauskas, apdovanotas ir aukšto laipsnio Lietuvos Gedimino ordinu, – dabar sėdi Maskvoje ir Ukrainoje yra ieškomas.
„Kas tai yra valstybės istorija? Valstybės istorija tampa ženklų istorija. Ir mūsų apdovanojimų sistema buvo kuriama daug rimčiau, remiantis istoriniais faktais, kurie mažiau kaitaliojami“, – svarsto žurnalistas, kaip pavyzdį pateikiantis ordinų vardus, siejamus su senaisiais kunigaikščiais – Gediminu, Vytautu Didžiuoju. Mūsų valstybės kūrėjais.
Mažina autoritetąPaskutinis lietuviškas ordinas – „Už nuopelnus Lietuvai“ – įsteigtas 2002 metais prezidento Valdo Adamkaus. Pasak V. Kavaliausko, idėja buvo turėti labiau priimtiną XXI amžiui apdovanojimą, kurį galima suteikti už verslą, labdarą, gerus darbus, bendrapilietinės visuomenės kūrimą. Tuo metu kiti apdovanojimai siejami su labai svarbiais valstybiniais darbais, kariniais dalykais.
Faleristikos žinovo manymu, apdovanojimų tikslas yra nustatyti piliečio ir valstybės santykį, skatinti pilietinės visuomenės kūrimą. O ukrainiečiai, sako jis, iš esmės dar tik formuoja savo visuomenę.
Ukrainos apdovanojimuose V. Kavaliauskas pastebi tam tikrą dizaino mišinį „tarp sovietinio laikotarpio ir šiandieninio ukrainietiško romantizmo“. Jis svarsto, kad svarbiausiems mąstymo strategams ir dizaineriams greičiausiai reikėtų kartu susėsti ir padaryti sistemą, kad apdovanojimai labiau atspindėtų valstybės istoriją, valstybės siekius, tikslus, strategiją.
„Kai kuriais atvejais ir mūsų valstybei reikėtų to palinkėti“, – neslepia jis.
Pasakoja Ukrainos armijos puslapyje žiūrėjęs, ką šios kariaujančios šalies prezidentas dabar apdovanoja. Jo teigimu, buvo labai įdomu, kokį laipsnį turintys žmonės įvertinami. Kaip paaiškėjo, tai – nedidelių dalinių vadai, konkrečiai dalyvaujantys kovose, komanduojantys savo vyrams ir sustabdantys, tarkime, tankus, o ne strategai, žemėlapiuose braižantys linijas.
„Karas Ukrainoje turėtų mus šiek tiek pamokyti. Mes kai ko galėtume pasimokyti ir iš kitų kaimynų, pavyzdžiui, latvių ir estų“, – sako jis.
Pasak V. Kavaliausko, tarpukariu jie turėjo lygiai tokius pat ordinus kaip ir mūsų Vyčio kryžius. Latvijoje jo analogas – Lačplėsio ordinas, o Estijoje – Laisvės kryžius. Jie buvo skiriami už tėvynės gynybą.
„Latviai ir estai tuos ordinus atkūrė ir nė vieno žmogaus neapdovanojo. Jie pasakė, kad dar nebuvo karo, kur reikėjo ginti savo tėvynę mūšyje Estijos ir Latvijos teritorijoje. Mes jau esame išdalinę 800 Vyčio kryžiaus ordinų. Ką mes dalinsime, jeigu iš tikrųjų reikės kautis?“ – retoriškai klausia jis.
Be to, jo teigimu, mūsiškio ordino antroje pusėje galima išvysti užrašą „Už narsumą“. Tad kiekvienas gavęs turėtų pasvarstyti, kokią narsą parodė.
V. Kavaliausko teigimu, Lietuvoje ir taip yra daug ordinų, kuriuos galima skirti už tam tikrus nuopelnus, o šį palikti išskirtiniams atvejams.
„Rašiau ir prezidentui laiškus, prašiau kaip nors saugoti Vyčio kryžiaus ordino autoritetą“, – sako jis.
Pasak faleristikos eksperto, apdovanotieji ordinais yra mūsų garbės lenta, mūsų aukso fondas, tačiau jei kitame šimtmetyje kas nors tyrinės, už ką skirti šie ordinai, greičiausiai nustebs.
„Turi būti kuklumas, disciplina ir garbė, nes valstybės apdovanojimas yra valstybės garbė. Į kitus gal lengviau žiūrėti – gal dar ką ir jiems patarti, bet iš esmės ir mums patiems reikia patarti“, – įsitikinęs, kad yra kur padirbėti ir lietuviams, V. Kavaliauskas.
