Savo kūrybinėje studijoje operatorius A. Petrauskas pluša su sūnumi Raimundu, kuris pasekė tėvo pėdomis. P. Židonio nuotr.

Kinas – didžiausias gyvenimo prioritetas

Kinas – didžiausias gyvenimo prioritetas

Viską stebinti žinomo Panevėžio operatoriaus Alberto Petrausko akis – lyg ta dėlionės detalė, be kurios visas miesto paveikslas nebūtų iki galo užbaigtas. Jau penkis dešimtmečius jis filmuoja, o kiną vadina aukščiausio lygio melagystės menu. Beje, ir pats pirmąją vaizdo kamerą nusipirko apgavęs žmoną.

Paaukojo algą

Retas nežino Panevėžio kino metraštininku vadinamo A. Petrausko. Vikrus pliktelėjęs neaukštas senjoras su vaizdo kamera miesto renginiuose, šventėse toks įprastas, kad jo nutaikytas objektyvas jau seniai nieko netrikdo.
Pusė amžiaus – tiek retai išgyvena santuokoje poros, o šis panevėžietis penkis dešimtmečius nesiskiria su vaizdo kamera. Per visą tą laiką skyrėsi tik šio aparato svoris ir techninės galimybės.
„Pirmąją kamerą į rankas paėmiau 1965 m. Dar dirbdamas Stiklo fabrike buvau įpareigotas eiti kontrolinių prietaisų ir automatikos laboratorijos laboranto pareigas ir kartu fiksuoti gamyklos istoriją. Gavęs tryliktą atlyginimą nieko nesakiau apie tai žmonai ir slapta nuo šeimos nusipirkau nedidelę vaizdo kamerą“, – į prisiminimus su „Sekunde“ savo jaukioje kūrybinėje studijoje Respublikos gatvėje leidžiasi 80-metis Albertas.
Nepaisydamas amžiaus, užklupusio karantino, jis iki šiol filmuoja, montuoja, skaitmenina senas klientų juostas. Pastarųjų archyvas nedidelėse, šiek tiek pelėsiu dvelkiančiose patalpose užima visas lentynas, kai kurios sudėtos į seifą.
„Filmuota medžiaga pirmą, antrą dieną neturi tokios vertės kiek po dešimt ir daugiau metų. Būna išsitraukiu kokį filmą – to nebėra, to nebėra“, – susimąsto A. Petrauskas.

Ir sielai, ir piniginei

A. Petrausko kolekcijoje krūva vertingos dokumentikos apie Panevėžio teatro legendą Juozą Miltinį. Šiai asmenybei operatorius turi kone 10 valandų trukmės filmuotos medžiagos.
Taip pat yra sukūręs filmus apie Panevėžio skulptorių Juozą Lebednyką, dailininką Kazimierą Naruševičių, lėlių teatro įkūrėją Albertą Stepanką, aktorius Dalią Melėnaitę, Stasį Petronaitį, fotografą Leoną Grubinską ir kitus Aukštaitijos šviesuolius.

„Pasiėmiau zaporožiečio, kuriuo atvažiavau, akumuliatorių, užsikabinau jį su kelnių diržu ant peties ir baigiau dirbti.“

A. Petrauskas

Albertas prisipažįsta, kad jo ilgametė karjera visada buvo padalyta į dvi dalis: komercinę ir kultūrinę. Pastaroji miela širdžiai, o antroji visą gyvenimą maitino šeimą.
„Kiek mano per gyvenimą vestuvių prifilmuota! Žmonėms anksčiau tai būdavo ypač svarbu. Atsimenu, atvažiuoju į Pasvalio rajoną nurodytu adresu, randu į žemę sulindusią bakūžę. Viduje ant vestuvininkų stalo tik ąsotis alaus ir lėkštė šaltienos. Bet vis tiek šeimininkams reikia įamžinti šventę“, – šypsosi operatorius, iki šiol vadovaujantis savo įmonei.
Tikroji A. Petrausko specialybė – elektrikas. Bet ši profesija visą gyvenimą potraukį prie kultūros jautusiam vyrui pravertė nebent buityje bei operatoriaus darbe.
„Esu ketvirtos kartos panevėžietis. Tėvas mane su mama paliko penkerių. Nuo vaikystės dievinau kiną“, – į seniausius prisiminimus grįžta pašnekovas.
Paauglystėje filmas mieste jam buvo pats didžiausias stebuklas. Su draugais sukurpęs 2 rublius, vaikėzas patraukdavo tiesiai į kino salę.
O kokia šventė buvo sulaukti šešiolikos, kai buvo galima žiūrėti amžiaus cenzo ribojamas premjeras.
„Atsimenu, sustabdo kontrolierė už pakarpos: „Turi šešiolika?“ Aš pasą iš kišenės – šekit, ir einu galvą iškėlęs į tamsią salę“, – juokiasi Albertas.

Asmeninio albumo nuotr.

Didžiausia aistra

Šiuolaikinis kinas, anot A. Petrausko, neprilygsta senajam. Anot operatoriaus, anuomet tai buvo įtaigus menas, po peržiūros įtraukdavęs ne vienai dienai. Dabar, svarsto Albertas, užtenka tik aktorių grožio ir specialiųjų efektų.
„Aš nežiūriu dabartinio kino“, – priduria panevėžietis.
Dar plačiau jo akys jaunystėje išsiplėtė, kai gavo progą pirmą kartą pamatyti ne rusišką, o elitinį filmą iš Vakarų.
„Kinematografininkų sąjunga Lietuvoje organizuodavo užsienietiškų filmų peržiūras. Į jas rinkdavosi išskirtinė publika, turėdama kvietimus. Kartais jų iš tų svarbių asmenų savais keliais pavykdavo gauti ir mums, paprastiems mirtingiesiems. Prie kino salių nusidriekdavo eilės, per dieną pamatydavome po 2 – 3 filmus ir pertraukų metų reikėdavo pasižymėti, kad galėtume grįžti į atgal“, – mena operatorius.

Operatoriaus darbas prieš kelis dešimtmečius ir dabar visai kitoks. Asmeninio albumo nuotr.

Panoro į televiziją

A. Petrausko karjera kinematografijoje prasidėjo kartu su kultūrine veikla. Dar ketverius metus tarnaudamas sovietinėje armijoje jaunas panevėžietis turėjo progos lydėti rusų artistus į renginius, šventes.
Grįžęs po tarnybos ir pats ėmėsi tokio darbo. Ėriškių kultūros namuose gavo direktoriaus pareigas, vadovavo kino gerbėjų klubui. Paskui ėmė vadovauti Stiklo fabriko kinematografijos mėgėjų klubui.
„Nusipirkęs pirmąją vaizdo kamerą, nusprendžiau pabandyti sukurti reportažų apie Panevėžį tuometei Vilniaus televizijai (dabar LRT – aut. pastaba). Koks buvo pirmas mano darbas, gerai nebeatsimenu, bet gal tai buvo 25-osioms Antrojo pasaulinio karo metinėms skirtos šventės minėjimas?“ – bando prisiminti kino metraštininkas.
Į tą šventę, anot jo, susirinko visi „medaliuoti“ karo veteranai ir svarbesni jų vadai. Pradžioje šventė vyko tuomečiame miesto restorane „Bičiulis“, o vakarop linksmybės persikėlė į Šeduvą.
„Lietuvos kino studijos režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus paklausiau, ką man čia filmuoti. Tas ir klausia: ar aš lietuvis, jei taip, tai ir įamžink savo kraštą, nes tada tai buvo retenybė“, – pasakoja A. Petrauskas.
Pirmuosius bandymus juostomis, įdėtomis į juodus vokus, panevėžietis siuntė tarpmiestiniais autobusais Lietuvos televizijai. Sunkiausia, jo teigimu, būdavo tekstus reportažui parašyti – operatoriui daug lengviau informaciją perduoti vaizdais nei rašytu žodžiu.
„Būdavo labai gera per televiziją pamatyti savo reportažą, kurį mato vis šalis“, – su nostalgija pasakoja Albertas.

Net ir po 50 metų darbo A. Petrauskas savęs nevadina profesionalu, tik metraštininku, o filmavimas, anot jo, tai ištisos, idealiai surežisuotos, suvaidintos melagystės. P. Židonio nuotr.

Filmuotojas – ne operatorius

„Tikriausiai tiko tie mano darbai, kad netrukus buvau pakviestas dirbti į pačią televiziją neetatiniu operatoriumi. Įgūdžius tobulinau specialiuose kursuose ir paskui kūriau reportažus iš savo miesto“, – pasakoja A. Petrauskas.
Visgi didžiausią įtaką jam padarė meninės dokumentikos režisierius Robertas Verba, su kuriuo panevėžietis daug dirbo karjeros pradžioje. Tikras operatorius, pasak A. Petrausko, iš dalies ir menininkas. Filmuoti, anot jo, gali bet kas, bet tai jau bus filmuotojas.
„Girdėjau, vienas panevėžietis giriasi sukūręs beveik 700 filmų. Manau, jį jau į rekordų knygą galima rašyti. Bet jei filmuoji viską iš eilės ir meti tuoj pat į internetą, aišku, kad gali ir tūkstančius tokių darbų sukurti. Tik čia jau ne operatoriai, o filmuotojai“, – įsitikinęs senjoras.
Kuriant rimtą filmą, anot jo, daug valandų filmuoji, dar tiek pat medžiagą tvarkai studijoje.
A. Petrauskas prisimena į filmavimo aikšteles anksčiau išvažiuodavęs visai savaitei. Pasiruoši, sako operatorius, filmuoti spalvotai, o staiga šast ir užeina debesėlis – darbas sustoja ir lauki giedros.
„Tai dabar jau tokia aparatūra, kad viską padaro, kaip tik nori ir kada nori, o kompiuteris darbą pabaigia. Anuomet viską patys derindavome, dėliodavome“, – prisimena Albertas.
Jo studija būdavo pridžiauta lapeliais sužymėtų juostų gabaliukų. Šiuos operatorius nukirpdavo, kur reikia nuskusdavo ir suklijuodavo. Taip vykdavo medžiagos montavimas.
O ir pačiai vaizdo kamerai reikėdavo bent dviejų žmonių komandos. Albertą į filmavimą visada lydėdavo įrangą prižiūrėdavęs mechanikas.
„Kamerų akumuliatoriai būdavo didžiuliai ir greit išsikraudavo. Prisimenu, nuvažiavau į melioratoriams skirto paminklinio akmens atidarymą Pašiliuose ir befilmuojant išseko akumuliatorius. Tai ką – pasiėmiau zaporožiečio, kuriuo atvažiavau, akumuliatorių, užsikabinau jį su kelnių diržu ant peties ir baigiau dirbti“, – smagiai pasakoja A. Petrauskas.
Kiekviena darbo diena, anot jo, filmavimo aikštelėse nepraeidavo be nuotykių ir netikėtumų.

Visą gyvenimą A. Petrauskui filmavimas buvo bene didžiausias jo prioritetas.

Operatorių dinastija

Tik paties Alberto žmonai tai neatrodė geriausias darbas, kurio norėjo savo šeimos galvai. Netgi pati moteris, dabar sako pašnekovas, buvo daugiau tas namų šeimininkas nei jis pats.
„Dirbant kultūros srityje ir važinėjant po renginius tiek, kiek aš važinėdavau, šeimai lieka mažai dėmesio. Geriau tokiems žmonėms jos neturėti. Mano žmona paklausdavo, kada baigsiu lakstyti su tais kinais. Buvo visko tarp mūsų dėl to“, – neslepia A. Petrauskas.
Žmona buvo audėja, paskui dirbo buhaltere, o dar vėliau buvo atsakinga už Panevėžio miesto tvarką, rūpinosi kelių valymu.
Tačiau operatoriaus vaikai, rodos, suprato tėvą, nes pasekė jo pėdomis. Dabar vyresnėlis Raimundas Petrauskas fiksuoja Panevėžio apskrities gyvenimą – jo filmuotus reportažus mato TV3 televizijos žinių žiūrovai, o jaunėlis Evaldas Petrauskas – Lietuvos televizijos operatorius, šių metų pradžioje pelnęs „Metų profesionalo“ apdovanojimą, kuris yra skiriamas už kadro dirbančiam LRT darbuotojui.
„Neverčiau sūnų ir niekada nemokiau filmuoti. Turėjau vienu metu kino būrelį vaikams ir Evaldas į jį ateidavo. O baigęs pareiškė, kad nori studijuoti fotografiją arba kinematografiją. Įstojo į Vilnių, ten ir liko, turi dvi dukras, dirba Žinių tarnyboje“, – pasakoja A. Petrauskas.
Sūnus Raimundas taip pat baigęs mokslus paėmė vaizdo kamerą.
Abiejų sūnų darbą tėvas kartkartėmis stebi: turi jiems ir pagyrų, ir kritikos. Tačiau dabar operatoriaus darbas visai kitoks, pasak ilgamečio specialisto, nei jo laikais – nėra net ko lyginti.
„Kitos techninės galimybės, kitoks matymas, – atsidūsta senjoras. – Mums būdavo sunkiausia sinchronizacija – suderinti vaizdą su garsu. O dabar tos darnos net per daug kartais.“
Dabar sūnūs jam padeda naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.
Net ir po 50 metų darbo Albertas savęs nevadina profesionalu, o tik metraštininku. Ir savo auksinio kadro operatorius dar neturi. Jis, pasak A.Petrausko, pasiekiamas tik fotografams. O filmavimas, anot jo, tai ištisos, idealiai surežisuotos, suvaidintos melagystės.
O šiuo metu panevėžietis ir toliau kuria filmus: apie Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo senąsias kapines, J. Miltinio dramos teatro aktorių a. a. Vaclovą Blėdį.

 


A. Petraukas nuo 1976 m. vadovavo naujai suburtai Panevėžio kino mėgėjų draugijai.
Jis rengė leidinius Panevėžio zonos kino saviveiklininkams, globojo mėgėjiškų kino studijų veiklą, organizavo ir dalyvavo filmų mėgėjų festivaliuose, kėlė kvalifikaciją tarptautiniuose renginiuose.
1980 metais Panevėžio zonoje buvo trys liaudies kino studijos, septynios kino studijos, vienuolika saviveiklinių kino kolektyvų
Kino peržiūroms kasmet buvo pristatoma per 30 įvairaus žanro filmų.
Panevėžiečių animaciniai filmai buvo rodomi tarptautiniuose festivaliuose ir pelnytai įvertinti.
Nuo 1990-ųjų kino metraštininko A. Petrausko darbuose pirmąją poziciją užima Sąjūdžio renginiai, tremtinių atsiminimai.
Gavęs iš Panevėžio miesto savivaldybės kūrybai skirtą stipendiją, sukūrė filmą ,,Panevėžio albumas“.

Galerija

 

Komentarai

  • Nuostabus operatorius ir jo darbai.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų