E. Butrimo nuotr.

Kijeve – slegianti karo pajauta

Specialiai „Sekundei” iš Kijevo

Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvovo į Kijevą, nusipirkti galima net prieš pat jam išvykstant, mat norinčių važiuoti į sostinę gerokai mažiau nei bėgančiųjų iš jos.

Bėgančių daugiau nei grįžtančių

Visgi buvau gana nustebintas pamatęs perone nemažą būrį žmonių, užėmusių beveik pusę traukinio.

Užkalbinta traukinio palydovė prasitarė, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčių grįžti į Kijevą. Ji spėjo, kad turbūt dėl to, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų.

Traukinio, turėjusio išvykti devintą vakaro, sulaukėme prieš vidurnaktį, bet į Kijevą nuvyko taip, kaip suplanuota. Kelionės bilietai, palyginti su lietuviškais, du ar tris kartus pigesni.

Tiesa, jie net trijų rūšių. Už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo šešių iki 42 eurų. Mano bilietas kupė kainavo penkiolika eurų, traukinys buvo senas, šildomas anglimis kūrenamos boilerinės krosnelės.

Palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kupė kartu važiavo du vyriškiai, išsiėmėm pasiimtą maistą, kartu pasivaišinom ir įsišnekėjom.

Darant šią nuotrauką prie barikadomis saugomos Nepriklausomybės aikštės, gynėjui teko įrodyti savo tapatybę ir atvykimo į Kijevą tikslą. E. Butrimo nuotraukos.

Manė kaime būsiant saugiau

Pensininkas Olegas pasakojo nuvežęs žmoną į Lvovą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute nei bėgsiantis nuo okupantų. 25 metų Vasilijus Parchomenka irgi pasisakė į Lvovą nuvežęs aštuntą mėnesį besilaukiančią žmoną.

Dabar jis pasiryžęs įstoti į Teritorinės gynybos pajėgas (TGP) ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių. V. Parchomenka su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš Rozvažilo kaimelio, nutolusio apie šimtą kilometrų nuo Kijevo Baltarusijos link.

Jame vaikinas gimė, ten gyvena jo mama, o netoliese ir sesers šeima. Pirmą rusų agresijos dieną Vasilijus su žmona nusprendė iš Kijevo vykti į kaimą, manė ten būsiant saugiau. Labai apsiriko, mat rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į Kijevą ir kaimo apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.

Ukrainiečių numušta raketa nukrito į viršutinį šio namo aukštą ir užmušė pensininką.

Rusų įkaitai

Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo bazę, į kurią suvažiavo virš pusšimčio tankų ir kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Černobylio atominės elektrinės nuo kaimo – vos penkiasdešimt kilometrų, V. Parchomenka persigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė.

Rusų kariai užimtose teritorijose pastatė savo patikros postus, pradėjo vaikščioti po vietinių namus, tikrindami visų telefonus. Taip ieškojo ukrainiečių armijos šnipų.

Ten, kur į namus neįleido ar šeimininkai jau buvo pabėgę, išlauždavo duris, vertė spintas, veikiausiai ieškodami pinigų, paliktų vertybių. Vasilijus pasakoja, jog kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų kariai sumušė kelis kaimiečius vyrus, mat šie okupantams nepagarbiai atsakinėjo.

Ir niekam neleido iš kaimo išvykti, taip turbūt bandydami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.

Kai vienas vyriškis paprašė rusų posto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotą mamą, tas leido, bet įspėjo: jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jos brolis.

Taip po sprogimo atrodo priešais esantis namas.

Kelią rodė ukrainiečiai kariai

Pabėgti V. Parchomenkai pavyko tik tuomet, kai kaimą atkariavo ukrainiečių kariai, ir, savanorių padedami, visi, kas galėjo, spruko. Šimtą kilometrų iki Kijevo Vasilijus važiavo net penkias valandas, sukdamas didelį lanką miškų keliukais, o kelią visą laiką rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.

V. Parchomenka džiaugiasi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau labai išgyvena dėl kaime likusios mamos bei kitame kaime gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai.

Sesuo telefonu broliui pasakojo, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių, kai kurie jų – Vasilijaus pažįstami. Rusų kariai iš gyvenvietės neišleido išvykti į Kijevą net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas rimtai serga.

Su kupė pakeleiviais ryte atsisveikinome bičiuliškai apsikabindami.

Šiame bute gyveno žuvęs pensininkas.

Karas pakeitė sostinę

Kad Kijeve gerokai rimtesnė situacija nei Lvove, pajutau iš karto.

Visus išlipusius iš traukinio tikrino policininkai: dokumentus, daiktus, įrašus telefonuose bei daromas nuotraukas. Taip bandoma sostinę apsaugoti nuo rusų diversantų.

Vos užsiregistravus nakvynės namuose, į jį pasibeldė dar šeši policininkai. Jie irgi tikrino visų gyventojų dokumentus ir telefonus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai kas rytą vyksta nakvynės namuose ir viešbučiuose.

Pasidėjęs daiktus, patraukiau į pačiame sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Jaučiausi tarsi vaiduoklių mieste: beveik nematyti praeivių, pravažiuoja vos viena kita mašina.

Nedirba ir kavinės, įstaigos – sukoręs tris kilometrus, radau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę.

Kieme stovėjusios mašinos liko sumaitotos griuvėsių.

Įsimintinas patikrinimas

Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę patyriau savotišką karo krikštą. Aikštėje savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos, jos gyvai transliavo naujienas.

Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, kad ant žemės padėtame fotoaparato dėkle palieku bombą. Pribėgęs pasielgė taip, kaip matome kino filmuose: liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus, lėtai praskleisti paliktą dėklą ir visą tą laiką laikė į mane nutaikytą ginklą. Vėliau atsiprašė, pasiteisino, kad toks jo darbas, padėkojo Lietuvai už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.

Užtaisomo ir į mane nutaikomo ginklo vaizdas neužmirštamas.

„Karas, po velnių, čia vyksta tikras karas“, – pagalvojau.

Tą netrukus patvirtino pasigirdusi oro pavojaus sirena. Dabar ji Kijeve kartojasi kas kelias valandas.