Panevėžyje veikia penkios anoniminių alkoholikų grupės. Kasdien vykstančiuose susirinkimuose dalyvauja iki 25-ių žmonių. Iš viso Panevėžyje suskaičiuojama apie 250–300 anoniminių alkoholikų.

Ketvirtį amžiaus blaivaus gyvenimo kelyje

Ketvirtį amžiaus blaivaus gyvenimo kelyje

Prieš daugiau kaip du dešimtmečius pagalbos į anoniminius alkoholikus kreipęsis panevėžietis Robertas atvirauja, kad per tuos metus jų gretos gerokai išaugo.

Išėjęs pieno sukdavo į aludę

Pasak vyro, ne dėl to, kad kasmet daugėja žmonių, turinčių problemų dėl alkoholio vartojimo – vis daugiau sužino apie tokią galimybę pasveikti ir gyventi blaivų gyvenimą.

Robertas pats augo tokioje šeimoje, kur alkoholis buvo kasdienybė. Todėl dar būdamas vaikas sau kartojo, kad gyvens kitaip, dės visas pastangas, jog paties atžalos būtų saugūs, turėtų ką valgyti ir nepatirtų to, ką pats išgyveno vaikystėje, persunktoje svaigalų tvaiku. Robertas pirmą kartą alkoholio paragavo būdamas dar paauglys. Apsvaigimo būsena jam patiko, nors, kaip pripažįsta, organizmas visais būdais priešinosi.

„Įkalęs „ant drąsos“ buvau labiau pasitikintis savimi, galėjau laisvai su visais bendrauti. Be alkoholio man buvo sunku, liūdna, jaučiausi nepritapęs. Daug pastangų dėjau, kad toliau gerčiau, nors organizmas iš visų jėgų tam priešinosi. Jau būdamas šešiolikos po didesnių išgertuvių vemdavau tulžimi“, – atviras panevėžietis.

Tomis dienomis, kai nebepakildavo iš lovos, Robertas prisižadėdavo daugiau nebegerti, bet ištesėti tokio pažado nepajėgdavo. Manydamas, kad dėl gėrimo kalta aplinka, draugai, ne kartą keitė darbą, atsisakė draugų, sukūrė šeimą. Visgi, anot Roberto, tai buvo tik savęs apgaudinėjimas. Alkoholio troškimas pasirodė stipresnis.

„Suvokiau, kad turiu priklausomybę. Išėjęs į parduotuvę nupirkti vaikams pieno, galėjau grįžti tik po kelių valandų ar parų. Sutikęs draugą, nematytą kelias savaites, nueidavau su juo išgerti bokalą alaus. Juk bokalas alaus nieko blogo. Bet išgėrus vieną, atsiranda nepaaiškinama trauka antram, trečiam“, – pasakojo vyras.

Tarp likimo brolių

Kartą Robertas net išvyko į kitą miestą, tikėdamasis pabėgti nuo aplinkos ir užsidirbti pinigų, bet taip ir nesugebėjo tų uždirbtųjų parvežti šeimai. Tuomet suprato, kad savęs visiškai nebekontroliuoja. Ta bejėgystė paskatino ieškoti pagalbos. Vyras pasirinko gydymą, kai po oda suleidžiama vadinamoji „torpeda“. Jis tikėjo, kad vaistas, sąveikaudamas su alkoholiu, galėjo sukelti paralyžių ar net mirtį. Šie vaistai jam turėjo padėti metus negerti. Tačiau blaivybė neatnešė taip laukto išsivadavimo iš priklausomybių džiaugsmo. Robertas kiekvieną dieną galvodavo, kaip pasibaigus metams, galės ir vėl kaip žmogus „atsipalaiduoti“.

„Alkoholio troškimas buvo stipresnis nei žmogaus instinktai išgyventi. Man pasisekė tik pusę metų išbūti negėrus. Ir tas mano „atsipalaidavimas“ buvo keturi mėnesiai nuolatinio gėrimo. Pamenu, buvo vėlyvas pavasaris, kai sėdėdami su draugu parke „taisėme sveikatą“. Jis užsiminė girdėjęs, kad yra tokie anoniminiai alkoholikai, kurie, priešingai nei visuomenė, nesmerkia alkoholikų, nemoralizuodami padeda vaduotis iš priklausomybės“, – prisimena Robertas.

Po kiek laiko ir pats peržengė Anoniminių alkoholikų draugijos slenkstį. Anot panevėžiečio, praverti Anoniminių alkoholikų organizacijos duris niekam nėra lengva.

„Alkoholikas įsitikinęs, kad dėl jo bėdų kaltas kažkas kitas: jeigu aplinkiniai, artimieji ar valdžia būtų kitokie, jeigu turėtų kitą darbą, būtų kitaip. Labai sunku pripažinti, kad tik pats žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Tad pripažinimas sau, kad man reikia pagalbos, jau yra sveikimo pradžia“, – teigė Robertas.

Anoniminiai alkoholikai priima visus, norinčius gyventi blaiviai. Tik atėjęs į šią organizaciją, kaip sako vyras, pirmą kartą gyvenime pajuto, kad priimtas toks, koks yra. Kaip teigė Robertas, tik buvęs alkoholikas gali suprasti, kokius jausmus išgyvena turintysis šią priklausomybę. Nuoširdžiai besijuokiantis žmogus atrodo kaip didžiausias priešas, nes alkoholikui rodosi, kad gyvenime negalima daugiau iš nieko juoktis, tik iš girto žmogaus. O automobilio signalas ar policininko kepurė atneša baisų išgąstį – kaskart atrodydavo, kad einama suimti būtent jo.

„Atrodo, tave pasmerkė ir išjuokė visas pasaulis. Jautiesi esąs tiesiog nevertas jame gyventi. Dvasinis skausmas patirtas geriant, savigrauža, kaltė – visa tai gali suprasti tik pats tą išgyvenęs žmogus, todėl anoniminių alkoholikų susitikimų laukdavau kaip nieko kito“, – atvirai kalbėjo panevėžietis.

Kitokio gyvenimo viltis

Po kelerių metų blaivaus gyvenimo atėjo ir supratimas, kad anoniminiai alkoholikai siūlo ne tik sveikimo galimybę, bet ir kitokį gyvenimo būdą, dvasiškai augti ir atrasti kitokį požiūrį į aplinką ir patį save. Robertas pradėjo mokytis, baigė magistrantūros studijas ir iš bedarbio tapo darbdaviu. Bet svarbiausia, anot jo, pradėjo save gerbti.

„Mano asmeniniu pavyzdžiu blaivybė atėjo ne „man panorėjus, lydekai paliepus“, o per dvasingumo pradą. Bandžiau visokius gydymo metodus, tiek mesti gėrimą asmeninėmis valios pastangomis, tiek pasinaudodamas medikamentiniu gydymu. Niekada nesusimąsčiau, kad žmogus yra ir dvasinė būtybė, ne tik biologinių ir socialinių ypatybių visuma. Šita žmogaus sudedamoji dalis pasirodė daug stipresnė nei kitos“, – kalbėjo Robertas.

Tiesa, jis pabrėžia, kad anoniminių alkoholikų terapijoje, nors turi dvasingumo pradą, nėra jokios religijos, apeigų ar ritualų bei maldų. Stiprybė glūdi kiekviename iš mūsų, tereikia ją atrasti. O supratimas, kad toks esi ne vienas, teikia daug jėgų. Alkoholikas visuomet turi pasirinkimą – toliau kentėti ir eiti į aludę ar, jeigu nori kitokio gyvenimo, rinktis anoniminius alkoholikus.

„Aš visa tai perėjau ir žinau, kad nėra lengva. Kodėl alkoholis taip giliai įleidęs šaknis į žmogaus sąmonę, kad geriau mirti nei gyventi, iki šiol lieka paslaptis. Galima slėptis po įsivaizduojamu direktoriaus, politiko, verslininko statusu, padoria alga ar mersedesu. Bet koks skirtumas, ką tu geri – škotišką viskį ar naminukę. Kol turi galimybę, tol renkiesi, ką gerti, bet greitai tokios galimybės neliks ir gersi bet ką. Ir tokiais atvejais labiausiai gaila iššvaistytų metų, kurie persunkti kančios, smurto, pažeminimų“, – atviras Robertas.

Šiaudas skęstantiesiems

Alkoholizmas – viena skaudžiausių visuomenės rykščių. Riba tarp „atsipalaidavimo“ ir asmenybę žudančios priklausomybės – itin trapi, tarsi vaikštant peilio ašmenimis. Ir pagalbos dažniausiai ieškoma tik tada, kai žmogus atsiduria gyvenimo dugne. Priklausomybių centrų specialistai visuomet yra pasiruošę ištiesti pagalbos ranką kovojantiesiems su alkoholio demonais, tačiau iš šio pragaro ištrūkusieji pripažįsta, kad tai viso gyvenimo kova. Tad vis daugiau turinčiųjų šią priklausomybę praveria Anoniminių alkoholikų draugijos duris. Čia vienintelė sąlyga – noras mesti gerti. Dalydamiesi savo patirtimi, stiprybe ir kitokio gyvenimo galimybėmis, likimo broliai ir seserys vieni kitiems padeda pasveikti nuo alkoholizmo. Panevėžyje veikianti Anoniminių alkoholikų draugija šį savaitgalį minėjo savo veiklos 25-metį.

Anoniminiai alkoholikai neturi nei narystės sąlygų, nei tikslių sąrašų, bet Panevėžyje veikia penkios anoniminių alkoholikų grupės. Kasdien vykstančiuose susirinkimuose dalyvauja iki 25-ių žmonių. Iš viso Panevėžyje suskaičiuojama apie 250–300 anoniminių alkoholikų.

„Viena vertus, džiaugtis nelabai yra kuo, geriau būtų, kad iš viso nereikėtų anoniminių alkoholikų, kita vertus, džiugu, kad vis daugiau žmonių ryžtasi priimti šią pagalbą“, – pasakojo Robertas.

Jo teigimu, paprastai į Anoniminių alkoholikų draugiją ateina tie, kurie jau išbandė visus kitus gydymo ir sveikimo būdus – nuo valios ugdymo, įvairių programų iki kodavimo ar vadinamojo „torpedavimo“. Anoniminių alkoholikų draugija – tarsi paskutinė stotelė.

„Kaip mes juokaujame, raugintas agurkas šviežiu nebetaps. Net ir pasiekus remisiją sustoti negalima. Jau 24-eri metai, kai pats nebegeriu, bet žinau, kad jeigu vėl pradėčiau draugauti su alkoholiu, galiu kristi atgal į tą bedugnę“, – pripažįsta Robertas.

Susisiekti su Anoniminių alkoholikų draugija Panevėžyje galima telefonu 8 601 04866. Savitarpio pagalbos grupėse laukiami ne tik turintieji priklausomybių, bet ir jų artimieji.

Komentarai

  • Ačiū Sekundei. Viso pasaulio mums palankios žiniasklaidos dėka į mūsų Draugiją rado kelią daug alkoholikų. Jūs padėjote tai padaryti – už tai Jums dėkojame.
    Anoniminiai alkoholikai nėra susisieję su jokia organizacija, nors daug kas pritaikė AA Dvylika žingsnių savo reikmėms. AA išlaiko save patys, nepriima jokios pašalinės paramos; mes esame ne profesionalai ir siūlome tik savanorišką vieno alkoholiko pagalbą kitam.
    Anonimiškumas yra dvasinis mūsų Draugijos pamatas, jis garantuoja mūsų narių sveikimo privatumą. Dažnai geriantis alkoholikas šalinasi bet kokios pagalbos, kuri gali atskleisti jo ar jos asmenį.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų