-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kol kas kovai su kaštoninių keršakandžių lervų invazijos padariniais pakanka grėblių. Bet neatmetama, kad, padaugėjus kenkėjų, reikės pirkti jiems skirtas gaudykles.
Panevėžio miesto savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stankūnienė sako, kad šiuo metu vienintelė priemonė, taikoma gelbstint kaštonus, – lapų sugrėbimas ir išvežimas. Taip daroma jau kelerius metus.
Pernai, anot R. Stankūnienės, darbo būta daugiau – kaštonų lapus, be keršakandžių, rudino ir sausra.
„Šiemet buvo daugiau drėgmės, nurudavimo intensyvumas mažesnis, bet kenkėjų yra“, – sako ji.
Kaštoninėms keršakandėms naikinti galima įsigyti feromoninių vabzdžių gaudyklių, tačiau miestas, įvertinęs šiųmetę situaciją, jų klausimo nė nesvarstė.
„Viskam reikia laiko ir lėšų, – pabrėžia specialistė. – Bet jeigu pastebėtume, kad kažkurioje teritorijoje labai intensyviai nurudavę kaštonų lapai, ir anksčiau nei rugpjūčio mėnesį, imtumėmės priemonių.“
R. Stankūnienės vertinimu, kiekvienam medžiui reikėtų mažiausiai vienos dviejų gaudyklių. Kadangi kaštonų mieste netrūksta, kiekis susidarytų nemenkas, taigi ir lėšų reikėtų nemažai. Be to, jos prieš tai turėtų būti numatytos Savivaldybės biudžete.
Iš kitų medžių, sako R. Stankūnienė, didesnių bėdų turima nebent su spygliuočiais. Kadangi purškimai miesto teritorijoje negalimi, susirgusius ir nudžiūvusius medžius geriausia nupjauti ir kuo greičiau pašalinti, kad ligos židiniai neišplistų.
Grybinių ligų pastebima ir liepose, tačiau kol kas specialių priemonių neprireikė.
Kenkėjų užpultų ir sveikų medžių spalvų kontrastas ir šį rudenį rėžia akį parkuose. P. Židonio nuotr.
Jau ne vienerius metus kaštonines keršakandes tyrinėjantis gamtininkas, entomologas dr. Povilas Ivinskis „Sekundei“ yra sakęs, kad šie gyviai gamtoje turi priešų, tačiau galingų – ne. Tad jų poveikis naikinant kenkėjus nedidelis.
Medžius, anot entomologo, galima saugoti ir feromonų gaudyklėmis, tačiau smarkiai apipultiems medžiams jų reikėtų daug ir kainuotų brangiai.
Dar vienas brangus būdas kaštonams gelbėti – speciali cheminė medžiaga. Į medį įkalama kapsulė su ja ir per augalo vandens indus ta medžiaga pasiekia parazitus.
Tad bene paprasčiausias būdas sumažinti keršakandžių populiaciją yra tas, kuris ir naudojamas Panevėžyje, – kuo skubiau sugrėbti nukritusius lapus.
Ten, kur jie renkami, medžiai, dr. P. Ivinskio teigimu, mažiau pažeidžiami.
Sugrėbtus lapus paprastai rekomenduojama sudeginti, tačiau iš tikrųjų užtektų juos gerai kompostuoti – taip, kad temperatūra pakiltų iki 80 laipsnių ir sunaikintų kenkėjus.
Keršakandžių apipultų kaštonų, nors jie neatrodo gražiai, entomologo patikinimu, tikrai nereikia naikinti, nes jie išlieka gyvybingi ir gali stovėti dar ne vieną dešimtmetį.
Valstybinės miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio vadovas Giedrius Bronušas patikslina – kaštonai dekoratyvinis medis, ne miškų.
„Tad jų specialiai neauginame, specialiai nesodiname, specialiai nedauginame. Jei miške ir atsiranda kaštonas, tai – netyčia“, – sako jis.
Tačiau tai nereiškia, kad miškininkai neturi bėdų dėl kenkėjų.
Pasak G. Bronušo, globalinis atšilimas palankus visų jų dauginimuisi – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pasikeitęs klimatas leidžia kenkėjams ilgiau gyventi.
„Aš dar pamenu, kaip mūsų žievėgraužis dėl šaltų žiemų ir žvarbaus lietingo rudens turėdavo tik vieną vadą. Prieš kokį dvidešimt metų jau pradėjo vesti po dvi vadas – vasaros pradžioje ir rugpjūtį, o šiandien ciklas jau nepertraukiamas“, – pasakoja jis.
Tad šiemet daugiausia problemų miškų specialistai turi dėl eglių, mat žievėgraužis daugiausia yra šių spygliuočių kenkėjas. Tai dėl jų daromos žalos, pasak G. Bronušo, miškuose galima išvysti nudžiūvusius ar pradedančius džiūti, be spyglių medžius.
Efektyviausia kaštonų priežiūros priemonė yra švariai surinkti ir utilizuoti rudenį nukritusius kaštonų lapus, o feromonų gaudyklės gali būti naudojamos tik kaip papildoma priemonė. P. Židonio nuotr.
Pasak G. Bronušo, po žieve gyvenančių kenkėjų neįmanoma išnaikinti cheminėmis priemonėmis. Pirmiausia dėl to, kad tokių nėra, o jei ir atsirastų, greičiausiai būtų negalima jų naudoti dėl per didelio toksiškumo.
Valstybinės miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio vadovo teigimu, visi leidžiami chemikalai po dviejų savaičių gamtoje turi suirti į nekenksmingus produktus.
Tad kovai su žievėgraužiais tenka ieškoti išmanių būdų. Pavyzdžiui, privilioti juos gaudomaisiais medžiais.
„Šalia įtariamo vabzdžių židinio nupjauname kokį nors medį, – aiškina G. Bronušas. – Jis skleidžia silpno medžio kvapą, vabzdžiai sureaguoja – išlenda iš grunto, miško paklotės ir, užuot puolę sveikus medžius, apsigyvena mūsų „pagamintuose“.
Atsiradus lėliukėms, toks medis arba išvežamas iš miško, arba nuo jo nulupama ir sudeginama žievė.
Pasak miškininko, išvežimas veiksmingas, nes žievėgraužiai pajėgūs nuskristi ne toliau kaip 2 kilometrus. Tad miško jau nebepasiekia, o iš gaudomųjų medžių lentpjūvėje supjaunamos lentos, taip sunaikinant visą kenkėjų kartą.
Kitas būdas – jau išpjautų rąstų apdorojimas cheminėmis medžiagomis. Vabzdžiui nutūpus ir pradėjus graužti, jis gauna toksišką dozę.
Nepavėluoti nukirsti kenkėjų apipulto medžio ir jį nedelsiant išgabenti iš miško, anot G. Bronušo, žinoma, geriausia.
„Bet yra iššūkis: kasdien pėstute vaikščioti po mišką, stebėti, ar nėra naujų įsigraužimų. Todėl pagrindinis girininkų, girininkų pavaduotojų ir eigulių darbas – žvalgyba“, – šypsosi jis.
G. Bronušo teigimu, Lietuvoje su miškų kenkėjais kovojama jau seniai ir turima patirties.
„Galima sakyti, kad situacija su žievėgraužiais nėra pasiekusi kritinės ribos – ji kontroliuojama“, – kalba apie lietuviškus miškus jis.
Labiau kenčia saugomos teritorijos, kuriose negalimi žalių medžių kirtimai. G. Bronušas pats matęs pažeistų eglynų kalnuotose Slovakijos, Lenkijos vietovėse, priskiriamose nacionaliniams parkams.
Tokia pati situacija ir Lenkijoje, Belovežo girioje.
„Jų problemos, palyginti su mūsų, grokai didesnės“, – patikina.
