D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Kelionėje po Afriką – žaidimai su mirtimi

Kelionėje po Afriką – žaidimai su mirtimi

Lietuvos Kolumbu pramintas buvęs panevėžietis Danas Pankevičius neseniai grįžo iš pusmetį trukusios misijos, kurios tikslas buvo įamžinti atokiausius Afrikos kampelius.

Daugelyje jų baltosios rasės svečias vietos gyventojų buvo sutiktas kaip ateivis iš kitos planetos.

Ne turistiniais keliais

„Labiausiai patinka sunkios kelionės. Niekada nesuku lengvu keliu. Nesirenku turistinių šalių – tokių kaip Tailandas ar Šri Lanka, traukiu ten, kur niekas nevažiuoja“, – prisipažįsta 41-erių D. Pankevičius. Jis neseniai grįžo iš ilgos ekspedicijos po Afriką.

Aplankytos aštuonios skirtingos šalys. Motociklais, pakeleivingais automobiliais ar net mediniais paspirtukais, kiaurais laiveliais, surūdijusiais dviračiais bei pėsčiomis įveikta per 40 tūkst. kilometrų. Ir kiekviename – naujas pavojus, nauja grėsmė ir hamletiškas galvosūkis „būti ar nebūti“. Daugybė vienatvės valandų be švaraus vandens, be maisto, su skorpionais, vorais ir gyvatėmis palapinėje vidury savanos ar dykumos staugiant laukiniams žvėrims.

„Kai kur teko važiuoti motociklu užsidėjus visą veidą dengiantį šalmą, užsimovus pirštines, užmaskavus kiekvieną baltą odos lopinėlį, kad nebūčiau pažintas kaip baltasis ir nepatraukčiau teroristinių grupuočių narių dėmesio.“

D. Pankevičius

Afrikoje kone dvidešimt kartų iki tol buvęs Danas ryžosi dar sykį artimiau pažinti pačią karščiausią Juodojo žemyno zoną – centrinę dalį, kurioje didžiausias priešas ne nuodingiausia pasaulyje gyvatė juodoji mamba, o dvikojis su automatu. Pilietiniai karai, teroristai ir net ginkluoti vaikai galėjo bet kurią akimirką baigti tautiečio viešnagę tolimuose kraštuose.

Laimė, D. Pankevičius į Lietuvą grįžo gyvas ir sveikas. O nenorėdamas vien tamsiomis spalvomis tapyti patirtų nuotykių, jis stengėsi paminėti ir tokius nuostabius vaizdus, kaip liepsnojantis lavos ežeras ar Konge regėtos vienos rečiausių gorilų pasaulyje. Tiesa, ir iki jų kitatautį vedė kulkosvaidžiais ginkluoti apsaugininkai.

„Tikrai buvo daug gražių vietų, bet joms pasiekti teko įveikti sudėtingus kelius“, – sako Danas.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjo nuo Singapūro

Planuodamas ekspediciją po Centrinę Afriką, keliautojas su sunkia kuprine buvo pasirengęs šioje misijoje praleisti tris mėnesius. Tačiau netikėtos aplinkybės, smalsumas jo kryptį gerokai pakeitė, ir nuotykių ieškotojas svetimame žemyne užtruko visus šešis mėnesius bei aplankė daugiau šalių, nei planavo.

D. Pankevičius tikina kelionių niekada nerežisuojantis. Jam užtenka lėktuvo bilieto į vieną pusę, kreditinės kortelės, grynųjų pinigų ir geografinių žinių, o toliau veda nežinomybė ir noras pažinti. Ir taip keliauja jau dvidešimt metų.

„Mano kelionės prasidėjo, kai lietuviams toks pomėgis buvo visai naujas, nebuvo jokių internetinių keliautojų forumų, net ir gidą retai kur galėdavai rasti. O aš ėmiau ir savarankiškai pasiekiau Singapūrą, iš jo sausuma grįžau namo. Nebuvau pasiruošęs dešimt mėnesių praleisti ten, kur vienam krašte 40 laipsnių šilumos, kitam – 55 šalčio, o aš su tais pačiais vasariniais batais“, – šypsodamasis prisimena Danas.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Į ilgą ir nežinomą kelią tada vaikiną išviliojo viename straipsnyje perskaityta istorija, kaip bendraamžis traukiniu pasiekė Kiniją. Prekyboje dirbusiam panevėžiečiui tai atrodė tarsi nuskristi į kosmosą, bet visgi pasiryžo pakartoti šį tą panašaus.

„Tais laikas keliauti į tolimas šalis savarankiškai buvo gerokai sunkiau, retai kur rasdavau internetą, kartais bilieto datai pakeisti tekdavo ir savaitę sugaišti einant iki skrydžių atstovybės“, – prisimena pašnekovas.

Net bendrakeleivių, kad nebūtų taip nuobodu, D. Pankevičius ieškodavo per laikraščių skelbimus. Vėliau suprato, kad keliauti gali vienas, o ir vežtis kitą žmogų į pavojingas vietas vis labiau atrodė neatsakinga.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Neįkainojamos fotografijos

Dabar, pasak Dano, lietuviai drąsūs ir aktyvūs keliautojai.

„Kartais vedu pamokas mokiniams, pasakoju apie savo keliones ir matau, kad net antrokas jau aplankęs dvidešimt trisdešimt šalių“, – stebisi patyręs klajūnas.

Paties D. Pankevičiaus bagaže – per 160 šalių, kai kuriose jis lankėsi ir ne vieną kartą. Trumpoms kelionėms tiesiog negaišta laiko ir į Lietuvą pailsėti grįžta tik vienam kitam mėnesiui per metus.

Natūraliai kyla klausimas: eilinis dirbantis lietuvis iš savo atlyginimo vos sukrapšto vienai kelionei į užsienį per metus, o kaip Danas sugeba ištisus mėnesius leisti sau keliauti? Verslininko gyslelę turintis pašnekovas teigia, kad per ilgus metus kelionės tapo investicija į kitas ekspedicijas. Netrukus turėtų startuoti jo nauja kelionių agentūra, į jos veiklą vadovas sudės visą sukauptą patirtį.

Iš pastarosios pusės metų kelionės po Centrinę Afriką Danas parsivežė daugybę rašinių iš Namibijos, Angolos, San Tomės ir Prinsipės, Gabonės, Kongo, Centrinės Afrikos valstybės, Kamerūno ir Čado bei neįkainojamų fotografijų, kurių vertė kartais prilygo gyvybei.

„Afrikoje žmonės nemėgsta fotografuotis ir gali bet kada už tai būti užpultas, tave grasina nužudyti. Be to, kai kur pareigūnas turi teisę nušauti už ne ten pasuktą fotoaparatą. Mūsų pasaulyje tai gana keista, nes bet kurį miesto ar miestelio objektą gali pamatyti internete, o jiems tai vis dar atrodo itin slapta informacija“, – pasakoja panevėžietis.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Ateina civilizacija

Su fotoaparatu ir maišu dovanų lietuvis brovėsi ir į atokiausias Afrikos genčių buveines. Jos šį kartą ir buvo svarbiausias keliautojo taikinys.

„Be dovanų į tokias vietas net kojos nekeliu. Pasidomiu, kas tiems žmonėms gali patikti, ir nešu cukraus, kukurūzų miltų, aliejaus ar kitų maisto produktų. Jeigu keliauju mašina, galiu paimti daugiau visko, o jei pėsčiomis – kartais užtenka ir cigarečių. Visų be išimties genčių vyrai rūko – aišku, ne įprastas cigaretes, o iš lapų, žolių padarytas suktines. Teko jiems gabenti net marihuanos, nes ji ten legalus malonumas“, – atskleidžia keliautojas.

Įžengęs į mažą genties pasaulį jis visada laikosi savų pasiteisinusių taisyklių. Pirmiausia susiranda vadą, jam įteikia dovanas, paskui gestais, smėlio piešiniais paaiškina kelionės tikslą.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Taip D. Pankevičiaus aplankyta ne viena gentis, kur iki tol jokio baltojo koja nebuvo įžengusi. Jeigu Danui pasirodžius vietinių vaikai verkia ir slepiasi už mamų lyg išvydę pabaisą, jis supranta, kad tokioje vietoje esąs pirmas savo rasės atstovas.

Tačiau jis viešėjo ir ne vienoje gentyje, pastaraisiais metais itin pamėgtoje turistų. „Jau ir anksčiau lankiausi Namibijoje – stebėjau vietos genčių gyvenimą. Leidęsis į pastarąją ekspediciją pirmiausia pasukau ten, nes žinojau, kad rasiu gerų kadrų. Nustebau, kai tų žmonių rankose pamačiau mobiliuosius telefonus, saulės baterijas jiems prijungti, vadai dėvėjo šiuolaikiškus marškinėlius“, – pasakoja keliautojas.

Civilizacija, anot jo, jau dideliais žingsniais žengia ir į uždariausius pasaulio kampelius. Mes, keliautojai, Dano nuomone, labai norėtume juose išlaikyti savitą kultūrą ir papročius, o vietiniai, kaip ir visi, nori patogesnio, geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams.

„Jeigu gali važiuoti dviračiu, kam vaikščioti pėsčiomis? Jei vienas kaimas jau turi telefonus, tai ir kitas netrukus turės“, – paaiškina D. Pankevičius.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Bėgimas jaučių nugaromis

Nors kai kurios naujovės veržte veržiasi, Afrikos gentyse itin gyvos tūkstantmečius siekiančios vertybės. Antai iki 1,40 m ūgio augančių pigmėjų gyvenimas – nuolatinės medžioklės. Kad jų moterys galėtų valgyti žalią laukinių gyvūnų mėsą, priekinius dantis nusigalanda iki peilio aštrumo. Be to, tai labai gražu ir garbinga – pigmėjų vyrai vertina skausmą iškentusių palydovių drąsą.

Kai kuriuose Afrikos kaimeliuose moterys savo kūną dabina randais. Grodamos dūdelėmis, jos pasineria į transą, o vyrai tuo metu jas muša aštriomis rykštėmis, kurios palieka didžiules žaizdas – tai vadinama tigro kirčiais. Vėliau atsivėrusios opos tepamos specialiu mišiniu ir sugijusios palieka baisius randus.

„Kūną moterys aukoja šeimos gerovei – toks šio ritualo tikslas“, – panevėžietis savo akimis ne kartą matė itin keistų afrikiečių ritualų.

Danui itin įsiminė ir tris dienas trukęs vienos genties berniuko įšventinimas į vyrus. Po ilgų ir triukšmingų išgertuvių bei linksmybių vaikinukui reikėjo kelis kartus pirmyn bei atgal perbėgti per virtinę jaučių nugarų. Ši šventė baigėsi sėkmingai – berniukas nenukrito ir bendruomenė priėmė naują vyrą.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Maliarijos spąstuose

Nors Danui ne visada pavykdavo išvengti konfliktų su vietiniais, visgi svetimšalis gentyse galėdavo būti ne vieną dieną. Kartą tokia ilgesnė viešnagė lietuviui baigėsi labai sunkiai. Svečiuodamasis mumvilos genties kaimelyje, Angoloje, kur moterys plaukus tepa geltoniu moliu ir kartais net gyvulių mėšlu, jis susirgo maliarija. Tai buvo pirma tokia rimta liga ilgamečio keliautojo praktikoje ir vos jam nekainavo bilieto į pačią tolimiausią kelionę už šito, gyvųjų, pasaulio ribų.

„Miegojau palapinėje ir naktį pasidarė labai šalta, kad ir ką rengiausi, kūnas nešilo. Ryte supratau, kad reikia pagalbos, nes darėsi vis blogiau“, – prisimena Danas.

Skiepų nuo šios ligos nėra, tik ją palengvinantys vaistai. Lietuvis turėjo tablečių maliarijai gydyti ir jas ėmė vartoti, kai tik artimiausiame medicinos punkte jam vietinis medikas pasakė diagnozę. Jis užsieniečiui, kaip ir kitiems savo ligoniams, niekuo padėti negalėjo – tokioje įstaigoje nebuvo nei gydytojų, nei slaugių, nei vaistų ar lovų.

Didesnio miestelio ligoninėje lietuvis sužinojo, kad, be maliarijos, susirgo ir dengės karštlige. Išsikapstęs keliautojas po kelių mėnesių Kamerūne nuo maliarinio uodo nukentėjo dar kartą ir stipriau, tad teko grįžti į Lietuvą gydytis.

„Vietinis daktaras nenustatė man maliarijos, bet aš žinojau jos požymius. Grįžau sirgdamas tropine maliarija, nuo jos mirštamumas labai didelis. Bet pasilopiau ir po savaitės – atgal“, – šypteli užsispyręs nuotykių ieškotojas.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Kur kiekvienas sutiktas – priešas

Neišgąsdino D. Pankevičiaus nei persirgta sunki liga, nei Ebolos viruso užkrėsti regionai, nei kiti pavojai. Stresas ir nuolatinė įtampa taip užgrūdino Daną, kad jis nė pats nebesupranta, kur pradingo baimės jausmas.

Jo nesustabdė ir kariniai konfliktai. Centrinė Afrikos dalis – vieta, kur gyvybė kur kas pigesnė už čia kasamus deimantus. Ten siaučia už Europą drebinančias ISIS grupuotes žiauresni teroristai, tokie kaip „Boko Haram“, tarp jų yra ir vaikų.

„Tavo priešai net pareigūnai: policininkai, kareiviai, pasieniečiai. Jie bet kokia kaina stengiasi išsireikalauti iš keliautojo pinigų ar daiktų. Keliautojų forumuose tokios informacijos nerasi, į tas vietas niekas kojos nekelia. Kai kur teko važiuoti motociklu užsidėjus visą veidą dengiantį šalmą, užsimovus pirštines, užmaskavus kiekvieną baltą odos lopinėlį, kad nebūčiau pažintas kaip baltasis ir nepatraukčiau teroristinių grupuočių narių dėmesio. Į Centrinės Afrikos Respubliką keliavau laiveliu per atokiausias džiungles, kad išvengčiau didesnių gyvenviečių, patraukčiau mažiau aplinkinių dėmesio, nes ten vyksta pilietinis karas “, – pasakoja D. Pankevičius.

Net į atokiausius džiunglių brūzgynus, kur kelią teko skintis mečetėmis, ieškant rečiausių pasaulio gorilų, lietuvis vyko lydimas ginkluotos apsaugos.

„Buvau patekęs į karinį perversmą Gabone. Iš oro uosto naktį įsiprašiau į viešbutį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo karinė bazė. Ryte išėjęs iš jo nustebau gatvėje neišvydęs nė gyvos dvasios, nors vakare buvo daug žmonių. Įjungęs televizorių supratau, kad karių būrys bandė nuversti šalies valdžią. Nesupratau, ar aš saugiausioje, ar pavojingiausioje vietoje“, – dabar svarsto pašnekovas.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Kuprinėje – vikšrų užkandis

Po šešių mėnesių nuotykių į Lietuvą grįžęs D. Pankevičius prisipažįsta, kad ilgose kelionėse neturistiniuose kraštuose labiausiai pasiilgsta lovos, dušo ir visų civilizuoto pasaulio patogumų.

„Į keliones visada vežuosi vandens filtrą, nes nuolat tenka kęsti troškulį, dėl vandens trūkumo geriu ir iš balų. Nors tai natūrali gamta ir jos gėrybės, negaliu pasakyti, kad mano gyvenimo būdas sveikas. Savo šalyje maitinuosi tinkamai, o ten – tuo, ką randu. Teko valgyt vabalų, vikšrų, pitonų, šikšnosparnių, dygliakiaulių ir viso kito, ko jūs tikrai nė neragautumėte“, – šypsosi Danas.

Mėsainio už kiekvieno kampo Afrikoje, anot jo, tikrai nerasi. O gentys kartais primygtinai siūlo paragauti ilgai puvusios, paskui sudžiūvusios ir prasmirdusios beždžionių mėsos sriubos su visu gyvūno kailiu ar ką tik sumedžioto dar kruvino žvėries.

„Tokiais atvejais net žiūrėti būna šlykštu. Mieliau renkuosi nežinia kiek laiko nekeistame aliejuje virtą mėsos gabalą, nei jų įprastus patiekalus. O dažniausiai kuprinėje turiu džiovintų vikšrų, jų bet kada galiu įsimesti į burną“, – pasakoja egzotišką kulinariją išbandęs keliautojas.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

D. PANKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Leidyklų taikiklyje

Per pastaruosius du mėnesius Lietuvoje atsivalgęs cepelinų, Danas, paklaustas, kur vėl patrauks, atsako iš karto. Rudeniop sparnus planuoja kelti į nepažintą Okeanijos regioną.

Jis tikras, kad keliaus tiek, kiek jėgos leis, o šeima nėra kliūtis atsisakyti savo pomėgių. Panevėžietis į tolimą Aziją pusmečiui kadaise leidosi su savo trijų mėnesių kūdikiu. Šios kelionės metu kartu aplankė ir Šiaurės Korėją.

Dėl itin vertingų D. Pankevičiaus užfiksuotų potyrių ir vaizdų iš turistų nelankomų pasaulio kraštų jį leisti knygą kalbina net kelios leidyklos. Keliautojas kurios nors jų pasiūlymą galbūt priims, bet kol kas daugiausia dėmesio skiria savo turizmo verslui ir vėl gyvena mintimis apie naujus iššūkius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų